Praėjusį rudenį teko rengti pranešimą klausytojams iš Azijos apie dezinformaciją ir hibridines atakas, Rusijos ir Kinijos veikimo panašumus bei skirtumus šiame lauke. Besiruošiant man ypač įstrigo garsaus dezinformacijos tyrinėtojo Peterio Pomerancevo mintis, prie kurios jis vėl ir vėl sugrįždavo, ją persvarstydavo naujuose kontekstuose: „Jei visa informacija bus laikoma karo dalimi, išnyks bet kokios svajonės apie pasaulinę informacinę erdvę, kurioje idėjos sklinda laisvai ir stiprina svarstomąją demokratiją. Vietoj to, geriausia ateitis, kurios galima tikėtis, yra „informacinė taika“, kai kiekviena pusė gerbia kitos pusės „informacinį suverenitetą“ – Pekino ir Maskvos mėgstamą sąvoką, kuri iš esmės yra priedanga cenzūrai įvesti. Tačiau ignoruoti Kremliaus informacines operacijas taip pat būtų kvaila“. Informacinio karo suktumas ir sunkumas kyla iš to, kad jis mus ...