Ruslanas Baranovas. Kad demokratija klestėtų

Ruslanas Baranovas. Kad demokratija klestėtų

Praėjusį rudenį teko rengti pranešimą klausytojams iš Azijos apie dezinformaciją ir hibridines atakas, Rusijos ir Kinijos veikimo panašumus bei skirtumus šiame lauke. Besiruošiant man ypač įstrigo garsaus dezinformacijos tyrinėtojo Peterio Pomerancevo mintis, prie kurios jis vėl ir vėl sugrįždavo, ją persvarstydavo naujuose kontekstuose: „Jei visa informacija bus laikoma karo dalimi, išnyks bet kokios svajonės apie pasaulinę informacinę erdvę, kurioje idėjos sklinda laisvai ir stiprina svarstomąją demokratiją. Vietoj to, geriausia ateitis, kurios galima tikėtis, yra „informacinė taika“, kai kiekviena pusė gerbia kitos pusės „informacinį suverenitetą“ – Pekino ir Maskvos mėgstamą sąvoką, kuri iš esmės yra priedanga cenzūrai įvesti. Tačiau ignoruoti Kremliaus informacines operacijas taip pat būtų kvaila“.

Informacinio karo suktumas ir sunkumas kyla iš to, kad jis mus pastato prieš dilemą: nekariaudami informacinio karo ir apsimesdami, kad informacija tiesiog laisvai sklinda – pralaimime, bet įsitraukdami į jį nuolat rizikuojame, kad informacijos kaip karo dalies traktavimas plaus liberalios demokratijos principus.

Putinui pradėjus karą Ukrainoje vis dažniau atsiduriame panašiose dilemose, neretai susikurtose mūsų pačių.

Patys naujausi to pavyzdžiai yra kaltinimai, kad kažkas pasakė kažką, ką norėjo išgirsti Maskva. Šis kaltinimas ir vertinimo būdas yra ypač problematiškas net ir nekalbant apie demokratijos esmę. Jis problemiškas grynai pragmatiškai – pirmiausia, jei visus politikų ir valstybės pareigūnų pasisakymus matuosime tuo, ar jie naudingi Putinui, taps visiškai neaišku, kaip toli tai siekia.

Kalbant rimčiau ir prieš save matant demokratijos esmę, tampa aišku, jog tai, kad pradedama mąstyti apie minčių naudingumą Putinui, jau yra jam naudinga, nes tai uždaro svarstymų erdvę ir yra savicenzūros apraiška.

Neseniai viešojoje erdvėje buvo iškelta mintis, kad matematikos mokymą reiktų paskelbti nacionalinio saugumo klausimu. Juokaujant galima paklausti, ar mintys apie matematikos mokymą tada irgi būtų matuojamos matu „ar tai naudinga Putinui“?

Kalbant rimčiau ir prieš save matant demokratijos esmę, tampa aišku, jog tai, kad pradedama mąstyti apie minčių naudingumą Putinui, jau yra jam naudinga, nes tai uždaro svarstymų erdvę ir yra savicenzūros apraiška. Į tai galėtume nekreipti dėmesio, jei manytume, kad Putinas (ar kolektyvinis putinas) šalia mūsų bus neilgai, tad kurį laiką pakentėję nepaprastojoje padėtyje paskui grįšime prie įprasto demokratinio gyvenimo. Vargu, ar tai pagrįsta.

Dar daugiau, užsienio reikalų ministras, sakydamas, kad buvęs premjeras kalba tai, kas naudinga Putinui, pats net dvejopai yra naudingas Putinui: jis ne tik kuria daugiau abejonių dėl situacijos rimtumo visuomenei, kurios didžioji dauguma tikrai nemano, kad buvęs premjeras yra naudingas Putinui. Tačiau tuo pat metu jis ne tik daliai piliečių patvirtina tam pačiam Putinui naudingą ir iš dalies purenamą idėją, kad Lietuvoje nėra žodžio laisvės, bet – o tai akivaizdu – tokiais kaltinimais suteikia puikios medžiagos Rusijos propagandos mašinai. Taigi, ir tyla yra naudinga Putinui, ir pasisakymai yra naudingi Putinui, ir kaltinimai, kad kažkas naudingas Putinui yra naudingi Putinui. Tai yra kelias į niekur.

Šios dilemos ryšys su tuo, ką aptarsiu dabar, nėra akivaizdus, bet prisideda prie bendros piliečių jausenos.

Visai neseniai aktyvistai iškėlė klausimą, ar Lietuvos muzikos scenos žvaigždėms yra OK koncertuoti Naisių festivalyje, kurio mecenatas aršiai pasisako prieš LGBTQ+ teises. Buvo įdomu stebėti atlikėjų ir jų vadybininkų reakcijas, viešus pasisakymus.

Nėra nieko skandalingo ir blogo, kad gerbėjai ar nuomonės lyderiai klausia viešųjų asmenų dėl jų pozicijos, o šie vienaip ar kitaip reaguoja.

Kiek žinau, didžioji dalis koncertuoti ketinusių menininkų sulaukė ir daugybės asmeninių žinučių bei skambučių, raginusių renginyje nepasirodyti. Įspūdingiausia ir liūdniausia buvo tai, kad kol klausimas lietė tam tikros mažumos teises beveik visos reakcijos šabloniškai sakė, kad atlikėjai nesikiša į politinį gyvenimą. Ir tik reikalui pasisukus apie Vytautą Landsbergį, atlikėjai pradėjo masiškai trauktis. Ar tai reiškia, kad Landsbergio klausimo jie nelaikė politiniu? Ir jei taip, tai koks tada tai klausimas?

Naisių pavyzdys grįžta prie Pomerancevo dilemos kitu kampu. Nėra nieko skandalingo ir blogo, kad gerbėjai ar nuomonės lyderiai klausia viešųjų asmenų dėl jų pozicijos, o šie vienaip ar kitaip reaguoja. Galbūt vienintelis klaustukas yra apie tai, kad patys atlikėjai nėra Šiaulių krašto žmonės, o bandymų kalbėtis su festivalio lankytojais, ar jiems yra OK dalyvauti festivalyje ir kodėl tai neturėtų būti OK nebuvo. Pavojus čia veikiau tame, kaip politiniai oponentai ir kitaminčiai traktuojami.

Jei mano intuicija neapgauna, Lietuvoje paplitusi politinės konkurencijos strategija yra išstumti oponentą iš politikos į apolitiškumo erdvę. Tada tai jau nebėra politinis, bet geriausiu atveju moralinis arba veik nacionalinio saugumo klausimas.

Šioje vietoje reikia pasakyti, kad tikrai nesu tautos vienybės ir „įsiklausykime į paprastą žmogų“ apologetikas. Mano nuomone, pirmasis žingsnis mūsų demokratijos augimo link būtų visiškai priešingas – pripažinti, kad nėra jokios tautos vienybės ir iš principo būti negali. Pripažinti, kad demokratija yra nuolatinis konfliktų medijavimas.

Tuo pat metu Žmogaus teisių stebėjimo institutas paskelbė apžvalgą „Žmogaus teisės Lietuvoje 2020 – 2021“. Anot apžvalgos, net 44 proc. apklaustų teigė, kad jie nemano, kad Lietuvoje galima laisvai reikšti mintis ir nuomonę „be cenzūros ir valstybės institucijų įsikišimo“. Žinoma, galima kelti klausimą apie tai, kaip žmonės supranta, kas yra nuomonė ir laisvas minčių reiškimas ir ką jie laiko cenzūra.

Mano nuomone, pirmasis žingsnis mūsų demokratijos augimo link būtų visiškai priešingas – pripažinti, kad nėra jokios tautos vienybės ir iš principo būti negali.

Akivaizdu, kad šių duomenų vertinimas yra viena pagrindinių šiandieninių politinių takoskyrų Lietuvoje, dalinančių politinį lauką į tris dalis. Didžioji dalis valdančiųjų nemano, kad tai reali problema. Jie arba mano, kad tokie duomenys neatspindi tikrosios padėties šalyje ir taip manančių išties yra daug mažiau. Jie beda pirštu į tai, kad įvairūs protestai išsivadėjo, o „cenzūruotuosius“ patraukti siekiančios politinės jėgos niekaip neperžengia penkių procentų barjero rinkimuose. Arba mano, kad tikrosios tokių nuotaikų priežastys yra dirbtinai kuriamos karbauskių ir maskvų. Vienu žodžiu, dėl to nereikia sukti galvos.

Kiti mano, kad tokie duomenys išties atspindi ne tik gyventojų nuotaikas, bet ir realią padėtį, t.y. kad Lietuvoje bujoja landsberginiai ir „LGBT propaganda“. Jų požiūriu, reikia radikalių permainų.

Aš pats, kaip ir daugelis kitų, neramiai žvelgiu į tokius duomenis, kaip ir kitus anksčiau aprašytus reiškinius, manydamas, kad didelės dalies gyventojų nuotaikos iš tiesų yra prastos, kartu nesutikdamas, kad jos atspindi realią dalykų padėtį: Lietuvoje nėra jokios diktatūros ir landsbergių klano sąmoningo Lietuvos griovimo. Visgi, tai rimta problema, kurią spręsti labai sunku ir reikia įdėti daug pastangų tam, kad demokratija gyvuotų ir klestėtų.

Pabaigai kelios mintys apie tai, kame slypi tikroji problema. Mano hipotezė yra ta, kad mes kažkaip klaidingai suprantame politinį konfliktą demokratijoje ir jo rolę. Visi mūsų konfliktai neįgauna politinio matmens ir virsta konfliktais dėl kultūrinių dalykų, pačios prigimties ar nacionalinio saugumo.

Kita problemos ašis yra ta, kad dažniausiai konflikte stengiamasi priešininką nupolitinti: paskelbti durniumi, naudingu idiotu, leftistu, genderistu ar dar kuo nors.

Trečia, dažnai peržengiamos demokratinio konflikto ribos. Demokratijoje konfliktas yra karas, kuriame žmogaus gyvybė ir kūnas visada išlieka saugūs. Ši riba retoriškai yra dažnai peržengiama. Belieka prisiminti, kad ir „valstiečių“ Seime surengtą performansą su sušaudytais šaudymo taikiniais. Prie problemos prisideda ir tai, kad konfliktas vis dar laikomas nuokrypiu, o ne norma. Politikai raginami susitelkti, sutarti, pagaliau dirbti.

Išmokti medijuoti ir gyventi konfliktuose karo akivaizdoje bus ypač sunku, bet būtent to reikia, kad demokratija klestėtų.

Susiję straipsniai

Close