Lietuva yra stebuklinga šalis. Nes čia didžiausius mokesčius moka vidutines, mažas ir labai mažas pajamas gaunantys gyventojai. 2016 m. būtent šiems gyventojams teko 68 proc. gyventojų pajamų mokesčio naštos. Tačiau labiausiai stebina, kad daugeliui politikų – tai normali praktika.
Susiformavo tokia labai lietuviška, iškreipta tikrovė, kai beveik kasdien kalbame apie emigraciją ir pajamų nelygybę, rengiame konferencijas ir planuojame diskusijas „Ką daryti?“, bet labiausiai apmokestiname tuos gyventojus, kurie gyvena iš nediduko atlyginimo.
Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis, didžioji gyventojų pajamų mokesčio našta tenka vidutinių pajamų gyventojams, kurie 2016 m. gavo nuo vieno iki trijų vidutinių atlyginimų dydžio pajamų per mėnesį. Šių žmonių efektyvusis pajamų tarifas sudarė 10,5 proc.
Mažas ir labai mažas pajamas gaunančių gyventojų efektyvus tarifas buvo mažesnis ir siekė 7,9 proc.
Tačiau atkreipkite dėmesį: dideles ir labai dideles pajamas gaunantys žmonės Lietuvoje išskirtiniai. Gaunantieji nuo trijų iki dešimties ir daugiau vidutinių darbo užmokesčio dydžio pajamas apmokestinami itin menkai – jų efektyvusis pajamų mokesčio tarifas sudarė 5,7 proc.
Kodėl susidaro tokia nelygybė? Nes turtingi pajamas gauna ne iš atlyginimo. Iš visų 2016 m. turtingųjų gautų pajamų, su darbo santykiais susijusios pajamos tesudarė 25,2 proc. Daugelis kitų jų pajamų gaunama iš turto, pelno, palūkanų, individualios veiklos, o čia jau vyrauja mokesčių įvairovė, išimtys, išlygos, lengvatos arba menkas apmokestinimas.
Europos Komisija savo ataskaitoje apie Lietuvą 2017 metams pabrėžė, jog pajamų nelygybė Lietuvoje, be kitų dalykų, susidarė ir dėl riboto mokesčių sistemos progresyvumo bei minimalios socialinės apsaugos sistemos silpnumo.
Kitaip tariant, Lietuvoje yra gyventojų grupės, kurios moka į biudžetą daugiau, ir yra grupės, kurios moka mažiau. Santykinai mažai moka turtingesni. Taigi susidaro situacija, kai Lietuvą iš esmės išlaiko vidutinių, mažų ir mažiausių pajamų gyventojai, bet kadangi jų sunešamas krepšys nėra labai didelis, mes negalime adekvačiai finansuoti ištisų sektorių: socialinės apsaugos, sveikatos, švietimo.
Bendrąja prasme situacija Lietuvoje nėra labai unikali, nes nelygybė auga ir Vakarų Europoje. Pavojaus varpais skambina daugelis tarptautinių institucijų. Europos centrinio banko prezidentas Mario Draghi ne kartą kvietė vyriausybes nustatyti geresnį pajamų ir gerovės perskirstymą visuomenėse. Tačiau Lietuvoje mes šį reiškinį patiriame dar nespėję išgyventi gerovės.
Ką reiktų daryti? Atsakymas gana paprastas: jei norime europietiškos visuomenės, teks kopijuoti Vakarų Europos mokesčių modelį. Vakarų Europa jau senokai yra įtvirtinusi progresyvų pajamų apmokestinimą. Pavyzdžiui, dviejų laiptelių mokesčių tarifai taikomi Slovakijoje, Airijoje, Islandijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Latvijoje.
Trijų laiptelių mokesčių tarifai yra įtvirtinti Austrijoje, Belgijoje, Kipre, Vokietijoje, Graikijoje, Liuksemburge, Maltoje, Olandijoje, Portugalijoje, Slovėnijoje, Ispanijoje, Didžiojoje Britanijoje, Italijoje, Suomijoje, Prancūzijoje. Jeigu turtingasis Liuksemburgas yra įtvirtinęs progresinius mokesčius, kodėl Lietuvoje mes mokesčiais labiausiai apkrauname vidutiniokus ir gaunančius mažas pajamas?
Dėl šios priežasties socialdemokratai parengė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo pataisas, kurių esmė: mažesni mokesčiai, gyvenantiems iš mažo atlyginimo, didesni – gaunantiems daug ir įvairių pajamų.
Kaip tai atrodo? Šiuo metu gyventojų pajamų mokestis (GPM) siekia 15 proc., bet mes jį siūlome keisti:
- 1 laiptelis: pajamoms iki 1500 eurų per mėnesį, GPM – 14 proc.
- 2 laiptelis: pajamoms nuo 1500 iki 2500 eurų, GPM – 19 proc.
- 3 laiptelis: pajamoms nuo 2500 iki 3500 eurų, GPM – 24 proc.
- 4 laiptelis: pajamoms daugiau nei 3500 eurų, GPM – 29 proc.
Svarbu pabrėžti, kad didesnis tarifas taikomas tik sumai, viršijančiai ribą. Pavyzdžiui, jeigu asmuo gauna 1600 eurų pajamų, tai pajamos iki 1500 būtų apmokestinamos 14 proc. tarifu, o skirtumas tarp 1600 ir 1500 eurų – 19 proc.
Todėl pokyčius dėl didesnio apmokestinimo pajustų tik tie, kurie per mėnesį gauna daugiau nei 1900 eurų pajamų. Visiems kitiems mokesčių našta arba mažėtų, arba nesikeistų.
Šie pajamų mokesčio tarifai būtų taikomi visoms pajamoms, ne tik iš darbo santykių. Tai reiškia, kad visi dideles ir labai dideles pajamas gaunantys asmenys, kurių ketvirtadalis pajamų ateina ne iš atlyginimo, būtų priversti mokėti tokius pat mokesčius kaip visi dirbantieji. Būtų teisinga, nes pinigai vienodi – ar jie iš turto, ar iš atlyginimo.
Pagal mūsų planą, neapmokestinamas pajamų dydis (NPD) būtų prilygintas minimaliai mėnesio algai, vadinasi, tik 400 eurų uždirbantys žmonės iš viso nemokėtų pajamų mokesčio.
Socialdemokratai taip pat siūlo sugrąžinti valstiečių žaliųjų panaikintą neapmokestinamąjį pajamų dydį (PNPD) už vaikus. Tai mokesčių lengvata auginantiems vaikus.
Didžioji Lietuvos visuomenės dalis gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jiems dabar tenka didžiausia našta, taip gyvendami jie išlaiko visą valstybės aparatą, policiją, sveikatos apsaugą, karines pajėgas, švietimą. Atėjo laikas šią naštą palengvinti
Tik vienas niuansas – mūsų siekis, kad NPD ir PNPD būtų susieta su visomis pajamomis, vadinasi, dideles pajamas gaunantys ir vaikų turintys žmonės negalėtų naudotis lengvatomis, kaip kad buvo iki 2017 m. pabaigos. Toks NPD ir PNPD taikymas leistų mažinti mokesčių naštą mažas ir vidutines pajamas gaunantiems gyventojams ir nešvaistyti resursų leidžiant naudotis PNPD labai turtingiems žmonėms.
Kokią naudą gautume iš mūsų siūlomos mokesčių pertvarkos:
- Būtų sumažinta mokesčių našta mažai uždirbantiems žmonėms be praradimų biudžetui;
- Mažėtų pajamų nelygybė visuomenėje;
- Gaunantys dideles pajamas nesinaudotų mokesčių lengvatomis;
- Būtų apmokestinamos visos pajamos, todėl mokesčių našta tektų visų pajamų gavėjams;
- Būtų grąžintos paskatos dirbantiems ir turintiems vaikų;
- Taikant PNPD visoms pajamoms, būtų mažinama mokesčių našta individualią veiklą vykdantiems ir vaikų turintiems žmonėms.
Taigi naudos iš progresyvaus gyventojų pajamų mokesčio tarifo galima gauti nemažai, o žalos nenusimato. Vienintelė įmanoma žala – žmonių, gaunančių dideles ir labai dideles pajamas, nepasitenkinimas.
Tačiau didžioji Lietuvos visuomenės dalis gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo. Jiems dabar tenka didžiausia našta, taip gyvendami jie išlaiko visą valstybės aparatą, policiją, sveikatos apsaugą, karines pajėgas, švietimą. Atėjo laikas šią naštą palengvinti.
