Liutauras Gudžinskas. Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

Liutauras Gudžinskas. Kairieji – Lietuvos nepriklausomybės herojai

 

Ne vienas iškilus Lietuvos kairysis buvo tautinio atgimimo priešakyje. Jie pirmieji iškėlė nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos siekį. Jie sugebėjo įtikinti kitų politinių srovių atstovus siekti tik visiškos šalies nepriklausomybės. Galiausiai, kai atgimstančiai Lietuvai buvo ypač sunku, jie nepabūgo prisiimti atsakomybės – apginti ir įtvirtinti dar tuomet labai trapų šalies valstybingumą.

Karų ir revoliucinių sukrėtimų sūkuryje kairiųjų tapatybės paieškos buvo ne ką mažiau sudėtingos. XIX a. pabaigoje susiformavęs kairiųjų judėjimas Lietuvoje buvo nevienalytis. Nors daugumą kairiųjų vienijo socialinio teisingumo, pažangios visuomenės, demokratiškai sutvarkytos respublikos tikslai, buvo ir išimčių.

Rimčiausia takoskyra tarp kairiųjų išsivystė reaguojant į revoliucines permainas Rusijoje. Vienoje pusėje atsidūrė už Lietuvos valstybingumą pasisakantys socialdemokratai ir kitos nepriklausomybinės kairiosios jėgos. Kitoje – bolševikų, neigusių laisvos demokratinės Lietuvos galimybę, šalininkai.

Panašios tendencijos susiklostė iš esmės visoje to meto Europoje, tačiau Lietuva (kaip ir kitos carinės Rusijos valdytos tautos) susidūrė dar ir su tiesiogine bei realia bolševikų karinės intervencijos grėsme. Tad mūsų šalyje demokratinės kairės atsakas bolševikinėms idėjoms buvo reikšmingas ne tik vidaus politikos kovos požiūriu, bet ir apskritai ką tik atkurtos Lietuvos valstybės išsaugojimui.

Dešiniosioms, konservatyviosioms jėgoms esant atitrūkusioms nuo didžiosios gyventojų dalies, nesuprantant jų skaudulių ir rūpesčių, kairiųjų demokratų ankstyvas susiorganizavimas ir skelbiamos lygiateisiškumo ir solidarumo idėjos susilaukė plataus atgarsio įvairiuose visuomenės sluoksniuose. Šiuo atžvilgiu kairiųjų politinė lyderystė buvo esmingai svarbi kovojant už nepriklausomybę ir klojant pamatus atsikuriančiai demokratinei Lietuvai.

Lietuvos socialdemokratų partija, įsteigta 1896 m., buvo pirmoji politinė partija, kuri savo programinėse nuostatose deklaravo laisvos ir demokratinės, carinį jungą nusimetusios Lietuvos politinį tikslą. Antroji, 1902 m. susikūrusi, už šalies nepriklausomybę pasisakiusi Lietuvos demokratų partija taip pat linko į kairę. Vėliau iš šios jėgos išsivystė socialistai liaudininkai demokratai, svariai prisidėję prie Lietuvos valstybingumo įtvirtinimo.

Tuometiniai socialdemokratai skyrėsi nuo socialistų liaudininkų demokratų kai kuriomis ideologinėmis nuostatomis, tačiau abi šios pagrindinės kairiosios demokratinės politinės srovės buvo ištikimos nepriklausomos Lietuvos siekiui ir jį atkakliai gynė.

Būtent šie judėjimai iškėlė tokias iškilias politines asmenybes kaip Nepriklausomybės akto signatarus Mykolą Biržišką, Steponą Kairį, Stanislovą Narutavičių ir Joną Vileišį, Lietuvos prezidentą ir ministrą pirmininką Kazį Grinių bei bolševikų antpuolį atlaikiusios antrosios Vyriausybės vadovą Mykolą Sleževičių.

Tarp kitų reikšmingų kairiųjų demokratinių judėjimų verta paminėti 1917 m. Rusijos lietuvių įkurtą „Santaros“ partiją, save apibrėžusią kaip socialistinę. „Santarai“ vadovavęs Petras Leonas buvo vienas žymiausių šalies tarpukario teisininkų, pirmasis teisingumo ministras (1918-1919 m.) ir vidaus reikalų ministras (1919 m.), ilgametis Advokatų tarybos pirmininkas ir Lietuvos universiteto Teisių fakulteto dekanas, sociologijos mokslo Lietuvoje pradininkas. „Lietuvos sąžine“ neretai vadintas P. Leonas po 1926 m. perversmo ne sykį gynė socialdemokratus nuo teisinio valdžios persekiojimo.

Į kairiųjų skelbiamus socialinio teisingumo reikalavimus atsišaukė ir kai kurie politikai, paprastai priskiriami konservatyviajai politinei tradicijai. Tarp tokių derėtų išskirti vieną iš žemės reformos autorių ir krikščionių demokratų lyderių prelatą Mykolą Krupavičių, dar iki valstybės atsikūrimo pelniusį „raudonojo kunigo“ reputaciją. Iš tiesų dauguma to meto valstybės veikėjų suvokė, kad tiesioginės bolševizmo grėsmės akivaizdoje būtina atsigręžti į vargingiausius visuomenės sluoksnius ir imtis realių veiksmų jų padėčiai gerinti.

1926 m. valstybės perversmas smarkiai pakoregavo šalies politinę raidą. Pilietinių ir politinių laisvių suvaržymas labai apribojo demokratinių kairiųjų jėgų galimybes siekti socialiai teisingos ir visus piliečius įtraukiančios visuomenės. Tačiau tai jokiu būdu nesumažino kairiųjų valstybės kūrėjų ištikimybės savo skelbtiems idealams. Vykdydami aktyvią švietėjišką ir profesinę veiklą, jie ir toliau siekė tokios Lietuvos, kuri užtikrintų gerovę ir orumą visiems jos žmonėms.

 

KAIRIŲJŲ PROGRAMINĖS IDĖJOS: POLITINIO NEPRIKLAUSOMYBĖS SIEKIO SUFORMULAVIMAS

 

Lietuvos socialdemokratų partija įsteigiama 1896 m. Susibūrę į pirmąją politinę partiją šalyje, socialdemokratai taip pat pirmieji iškėlė laisvos ir demokratinės Lietuvos tikslą. Steigiamasis susirinkimas įvyko gydytojo Andriaus Domaševičiaus bute Vilniuje. Tarp dalyvių buvo ir būsimasis Lietuvos prezidentas „varpininkas“ K. Grinius, parengęs pirmosios LSDP programos lietuvišką redakciją.

Tarp esminių LSDP politinių reikalavimų – Lietuvos atsiskyrimo nuo carinės autokratinės Rusijos imperijos siekis, kuris traktuotinas kaip lietuvių tautos suverenumo teisės reikalavimas ir pirmosios Lietuvos valstybingumo atkūrimo programos iškėlimas. Programoje buvo skelbiama, kad partija sieks demokratijos, laisvės ir ekonominės gerovės darbininkams, o tam minimali sąlyga yra atsiskyrimas nuo Rusijos, „savystovi demokratiška respublika, susidedanti iš Lietuvos, Lenkijos ir kitų šalių, paremta ant liuosos federacijos”[1].

Vėlesniuose LSDP dokumentuose paaiškinta, kad „liuosos federacijos“ koncepcija niekaip neprieštarauja tautų apsisprendimo laisvei. Akcentuota, kad Lietuva prie tokios federacijos gali jungtis tik savo noru, taigi ji pirmiausia turėjo įgyti politinį savarankiškumą, nepriklausomybę, ir tik tada rinktis partnerius, su kuriais galėtų užmegzti „liuosus federacinius“ ryšius[2]. Tuo remiantis, visiškai pagrįsta apibrėžti LSDP kaip provakarietišką politinę jėgą, kuri palankiai vertino laisvų ir demokratinių valstybių Europos vienijimosi idėją.

Pirmojoje LSDP programoje buvo keliamas ne tik atsiskyrimo nuo Rusijos imperijos bei Lietuvos valstybingumo reikalavimas, bet pateikta tam tikra valstybingumo socialinio-politinio turinio vizija su aiškiai demokratinės santvarkos įtvirtinimo programa. Buvo iškelti tokie ekonominiai klausimai kaip darbo dienos sutrumpinimo, darbo užmokesčio minimumo bei jo sulyginimo tiek vyrams, tiek moterims, darbo higieninių sąlygų pagerinimo, socialinės apsaugos, darbo saugos, darbo inspekcijos, darbo biržos, streikų laisvės bei darbininkų judėjimo teisės pripažinimo, o taip pat valstybinio ekonominių procesų reguliavimo – priežiūros reikalavimai[3].

Kaip minėta, antroji susikūrusi lietuvių politinė partija – Lietuvos demokratai – taip pat palaipsniui linko į kairę. Nors jau 1905 m. patvirtintoms LDP programinėms nuostatoms buvo būdinga „liaudinio socializmo“ kryptis, tačiau tik 1912 m. vasarą vykusioje partijos konferencijoje buvo pasisakyta už tai, kad „demokratija gali pilnai įsivyrauti tik socialistiškame visuomenės sutvarkyme...“, bei buvo nuspręsta, jog „socialios Lietuvos visuomenės surėdymo programa maximum turi remtis liaudies socializmo pamatais“ ir kad demokratai „žengia prie socialistiško Lietuvos surėdymo“[4]. 1917 m. šios politinės jėgos pagrindu įkurta Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partija. Jos lyderiais tapo M. Sleževičius ir K. Grinius.

Tarp šių dviejų pagrindinių Lietuvos kairiųjų demokratinių jėgų, dalyvavusių tarptautinėje socialistų veikloje, būta tam tikrų ideologinių skirtumų. Lietuvos socialdemokratai Vakarų socialdemokratų pavyzdžiu socializmą įsivaizdavo griežtai pagal Karlą Marxą – kaip tam tikros ateities perspektyvą. Lietuva turi šiai ateičiai subręsti, tapdama industrine kapitalistine šalimi, kurioje už socialdemokratus balsuosiantys darbininkai sudarys rinkėjų daugumą. Tuo tarpu socialistai liaudininkai socializmą įsivaizdavo ne pagal K. Marxą, kuris būtina jo sąlyga laikė industrializaciją, paverčiančią pramonės darbininkus kiekybine visuomenės dauguma, bet pagal Rusijos liaudininkų (narodnikų), kurie XX a. pradžioje susibūrė į socialistų revoliucionierių (eserų) partiją, doktriną. Tai turėjo būti agrarinė visuomenė, kurioje susikūrė „civilizuotų kooperatininkų“ santvarka – kooperatinis socializmas[5].

Nepaisant to, kad skyrėsi to laikmečio socializmo supratimas, šias kairiąsias partijas vienijo atsidavimas be išlygų demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos idėjai. Tai buvo esminė takoskyra nuo to meto visuomenės sluoksniuose taip pat palyginti populiarių komunistinių (bolševikinių) jėgų, pasisakiusių už „proletarų diktatūros“ įvedimą ir tolesnę Lietuvos priklausomybę nuo Maskvos. Nepaisant stipraus spaudimo, dauguma socialdemokratų ir socialistų liaudininkų demokratų išliko nepalenkiami.

 

VALSTYBĖS BUDINIMAS – DIDYSIS VILNIAUS SEIMAS IR LIETUVIŲ KONFERENCIJA VILNIUJE

 

Po 1905 m. per Rusijos imperiją nuvilnijusios revoliucinių bruzdėjimų bangos tų pačių metų gruodžio 4-5 d. sušaukiamas Didysis Vilniaus Seimas, kuriame dalyvavo apie 2000 lietuvių iš Lietuvos ir kaimyninių kraštų. Suvažiavimo dalyviai įvardino carinį režimą kaip didžiausią lietuvių tautos priešą ir pareikalavo „Lietuvai autonomijos su seimu Vilniuje, išrinktu visuotiniu, lygiu, tiesiu ir slaptu balsavimu, neskiriant lyties, tautos, tikėjimo.“ Šis visuotinis lietuvių atstovų susibūrimas ir aiškių politinių tikslų iškėlimas pagrįstai vertintinas kaip pirmasis ryškus visų politinių srovių lietuvių vienijimasis vardan šalies nepriklausomybės ir demokratijos.

Nors Didžiojo Vilniaus Seimo metu pradėjo organizuotis ir dešiniosios jėgos, Lietuvos socialdemokratai ir demokratai kaip iki tol vienintelių politinių partijų atstovai rodė iniciatyvą organizuojant suvažiavimo darbą ir formuluojant priimtus nutarimus.  Ypač buvo svarbus S. Kairio, pirmininkavusio  pirmosios dienos posėdžiams, vaidmuo.

Aktyviai dalyvaudami svarstant tiek politinę situaciją Lietuvoje ir Rusijoje, tiek ir Lietuvos politinę autonomiją ir jos įgyvendinimo būdus, socialdemokratai tikėjosi paveikti suvažiavimo dalyvių daugumą ir nustatyti griežtą kovos su carizmu taktiką, įskaitant ir ginkluoto sukilimo galimybę, vykdant savavališką Lietuvos autonomijos kūrimą tuometine socialdemokratine šios sąvokos prasme. Nors dėl suvažiavime dalyvavusių besiformuojančios krikščionių demokratų srovės atstovų, kurių daugumą sudarė kunigai, pasipriešinimo griežtai LSDP siūlomai kovos su caro valdžia taktikai suvažiavimo priimtoje rezoliucijoje ir nebuvo nurodyta ginkluoto sukilimo galimybė, tačiau apskritai suvažiavimo patvirtintuose tekstuose gana aiškiai pastebima socialdemokratams būdingo politinių siekių formulavimo įtaka[6].

Kaip bebūtų, pasibaigus Didžiajam Vilniaus Seimui, 1905 m. gruodžio 6 d. LSDP papildomai sušaukė suvažiavime dalyvavusių lietuviškų gubernijų kaimo darbininkų ir valstiečių susirinkimą, kuriose priimtuose nutarimuose buvo išdėstyta kur kas radikalesnė, konkretesnė ir išsamesnė kovos su caro valdžia ir naujos Lietuvos valdžios organizavimo „iš apačios“ programa, nei pateikta Didžiojo Vilniaus Seimo nutarimuose[7].

Visgi carinis režimas nebuvo linkęs patenkinti Didžiojo Vilniaus Seimo reikalavimų ir kaip įmanoma slopino lietuvių bandymus burtis į politinius ir socialinius judėjimus. Tačiau užgniaužti laisvės troškulio jiems nepavyko. Po dvylikos metų, 1917 m. rugsėjo 18-22 d., sušaukiama Lietuvių konferencija Vilniuje. Šioji išrenka Lietuvos tarybą, kuri netrukus skelbs atkurianti šalies nepriklausomybę.

Socialdemokratai su S. Kairiu priešakyje buvo aktyvūs ir konstruktyvūs šios konferencijos dalyviai. Skirtingai nuo A. Smetonos, kitų dešiniųjų jie aiškiai pasisakė, kad būtina siekti visiškos šalies nepriklausomybės užuot mėginant susisaistyti su Vokietijos kaizeriniu režimu. Vėliau ši takoskyra tarp „nepriklausomybininkų“ ir „provokiškų“ politikų pasireikš ir Lietuvos tarybos veikloje. S. Kairiui, pirmininkavusiam net aštuoniems iš dešimties konferencijos posėdžių, buvo suteikta teisė pasakyti konferencijos uždarymo kalbą. Tardamas šį paskutinį žodį, S. Kairys pabrėžė, kad „konferencijos darbas atsistojo ant tikro ir tvirto pamato ir išreiškė linkėjimą, kad tas vidaus stamantrumo jausmas lydėtų mūsų visus tolimesnius darbus“[8].

 

VASARIO 16-OSIOS AKTAS – KAIRIŲJŲ AUTORYSTĖ

 

Vilniaus konferencijai išrinkus 20-ies narių Lietuvos Tarybą, aiškiai išsiskyrė keturių kairiųjų – socialdemokratų M. Biržiškos ir S. Kairio, nepartinio, bet socialdemokratams artimo S. Narutavičiaus ir socialisto liaudininko demokrato J. Vileišio – blokas. Atkreiptinas dėmesys, kad politinei kairei save taip pat ideologiškai buvo priskyrę Petras Klimas ir Jurgis Šaulys. Visgi Tarybai svarstant tam tikrus principinius klausimus, jų užimamos pozicijos nuo pagrindinės kairiųjų ketveriukės neretai išsiskirdavo.

Būdami mažuma, aukščiau minėtieji Lietuvos kairiųjų jėgų atstovai laikėsi bekompromisės pozicijos dėl visiškos Lietuvos nepriklausomybės. Šiuo požiūriu jų laikysena aiškiai kontrastavo su A. Smetonos ir kitų konservatyvių veikėjų nusistatymu derinti nepriklausomybės siekį su kraštą okupavusių vokiečių reikalavimais. Didžiausių nesutarimų šaltiniu tarp Tarybos narių tapo daugumos Tarybos narių balsais priimta 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija, pagal kurią Lietuva paskelbiama nepriklausoma valstybe, bet kartu susiejama tvirta sąjunga su Vokietijos imperija.

1918 m. sausio 26 d. Tarybą ištinka krizė, kai iš jos pasitraukia kairiųjų ketvertas, protestuodami prieš daugumos Tarybos narių valią ir toliau laikytis gruodžio 11 d. deklaracijos. Viešojoje erdvėje Tarybai patiriant kritiką dėl pernelyg didelio palankumo vokiečiams, iš Tarybos pasitraukti taip pat svarsto Aleksandras Stulginskis ir keletas kitų narių. Galiausiai vasario 15 d. pasiekiamas sutarimas su kairiaisiais „maištininkais“. Jie vėl sugrįžta, A. Smetona atsistatydina iš Tarybos pirmininko pareigų, o visa Taryba kitą dieną vienbalsiai priima Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo deklaraciją pagal kairiųjų pasiūlytą tekstą.

Kaip vėliau yra pažymėjęs prof. Mykolas Römeris, ši „kairiųjų secesija“ buvo „labai sveika tiek pačiai Tarybai, tiek Lietuvos Nepriklausomybės reikalui, nes kaip tik iš šios padėties turėjo gimti ir gimė svarbus ir švarus, neapsunkintas ir nesuterštas jokiais vokiečiams politiniais servitutais ir jokiais jiems ypatingais pasižadėjimais grynos ir aiškios Nepriklausomos Lietuvos Valstybės įkūrimo aktas“[9].

Kairiųjų blokas ir toliau laikėsi nuoseklios pozicijos – nepaklusti vokiečių spaudimui atšaukti vasario 16 d. aktą ir vėl Lietuvos nepriklausomybę susieti su tam tikrais ryšiais su Vokietija. Be to, kairieji Tarybos nariai primygtinai reikalavo kuo greičiau šaukti Steigiamąjį Seimą kaip vienintelę instituciją galinčią teisėtai įtvirtinti tautos valią dėl nepriklausomos ir demokratinės Lietuvos valstybės.

Todėl, kai Lietuvos Taryba 1918 m. liepos 11 d. priima kontroversišką sprendimą skelbti Lietuvą konstitucine monarchija, o jos valdovu Mindaugu II tituluoti Uracho hercogą Vilhelmą II-ąjį, kairiųjų Lietuvos Tarybos narių ketveriukė padarė pareiškimą, kad tuos 13 Tarybos narių, kurie balsavo už karaliaus pakvietimą, laiko nustojusiais 1917 m. Vilniaus konferencijos duotų įgaliojimų.

Be kairiųjų bloko šiam sprendimui nepritarė P. Klimas (balsavo „prieš“), susilaikė – A. Stulginskis ir Jonas Vailokaitis. Vėliau „kairiųjų ketveriukės“ santykis su kitais Tarybos nariais išsiskyrė. J. Vileišis netrukus grįžo dirbti į Tarybą, kai tuo tarpu M. Biržiška atnaujino darbą Taryboje tik 1918 m. pabaigoje, kai buvo atšauktas sprendimas dėl Vilhelmo II skelbimo Lietuvos karaliumi. S. Kairys ir S. Narutavičius toliau Tarybos veikloje nebedalyvavo.

 

VALSTYBĖS APGYNIMAS IR ĮTVIRTINIMAS

 

Kairieji politikai grįžta ginti Lietuvos vos už kelių mėnesių, kai jaunajai valstybei iškyla bene rimčiausias pavojus. 1918 m. gruodį Rusijos bolševikai pradeda pulti kaimyninius kraštus. Po kurio laiko, neatlaikiusios jų spaudimo, žlunga ką tik susikūrusios Gudijos, Ukrainos ir Transkaukazijos (Gruzijos, Armėnijos ir Azerbaidžiano) valstybės.

Lietuvoje taip pat politinė suirutė. A. Smetona, A. Voldemaras ir kiti tuometiniai aukščiausi valstybės pareigūnai skubiai išvyksta į užsienį. Istorikai iki šiol nesutaria, kaip traktuoti šį tuomet valdžiusių dešiniųjų veiksmą – ar kaip gudrų taktinį manevrą, ar kaip tiesiog pabėgimą iš priešų apgulto krašto.

Bet kokiu atveju – sunku būtų atspėti, kaip būtų susiklosčiusi šalies tolesnis likimas, jei ne ką tik iš Rusijos pasitraukusio žinomo teisininko socialisto liaudininko demokrato M. Sleževičiaus apsisprendimas perimti vadovavimą Vyriausybei 1918 m. gruodžio 26 d. ir organizuoti Lietuvos gynybą.

Vienas iš pirmųjų ir svarbiausių šios Vyriausybės sprendimų buvo atsišaukimas į paprastus Lietuvos žmones kviečiant stoti į savanorius ir ginklu kovoti prieš užpuolikus. Kadangi ligi tol padėtį šalyje kontroliavę dešinieji nebuvo linkę pasitikėti „prastuomene“ ir buvo smarkiai uždelsę kurti savanorišką krašto gynybą, Vyriausybės vadovavimą perėmusiems kairiesiems reikėjo veikti labai skubiai.

Su nedidelėmis pertraukomis kairės ir centro politikai M. Sleževičius ir K. Grinius vadovavo „nacionalinės vienybės“ vyriausybėms iki pat 1922 m. Tai svarbiausias laikotarpis Lietuvos valstybingumo įtvirtinimui, nes būtent tuo metu buvo ir apginta Lietuva nuo išorės priešų bei pasiektas tarptautinis daugumos pasaulio valstybių pripažinimas de jure, ir suorganizuoti demokratiniai visuotiniai Steigiamojo Seimo rinkimai, ir pakloti pamatai esminėms valstybės struktūroms.

Šiuo kritiniu visos valstybės tolesnę ateitį nulėmusiu metu pagrindinės demokratinės šalies jėgos veikė sutelktai. Išorinės grėsmės akivaizdoje vienijo supratimas, kad ideologinius skirtumus kuriam laikui verta atidėti į šalį ir susitelkti esminiam tikslui – sukurti demokratinę ir laisvą valstybę (respubliką), kuri rūpintųsi ne tik kilmingųjų ar turtingųjų, o visų šalies žmonių reikalais.

Tuometinėje Europoje šios idėjos buvo revoliucinės. Būtent kairiosios socialdemokratinės jėgos nuosekliausiai pasisakė, kad politinė sistema turi būti atskaitinga ne tik valdančiajam elitui, o visiems gyventojams. Buvo aiškiai suprasta, kad tokia tvarka, kai politinę valdžią renka visi piliečiai, galų gale labiausiai bus naudinga ir atneš gerovę vidurinei klasei ir žemesniesiems socialiniams ekonominiams sluoksniams. Suprantama, tiek, kiek kairiosios jėgos rėmė šiuos reikalavimus, konservatyvieji dešinieji politikai tai vertino labai atsargiai.

Permainingais XIX a. pabaigoje – XX a. pradžios laikais daugelyje Europos šalių įtampa tarp dešiniųjų – monarchijos, klerikalinės valdžios ir stambiojo kapitalo gynėjų – ir kairiųjų, skelbusių naująją demokratinę ir pasaulietinę tvarką, peraugo į rimtus ginkluotus susirėmimus, nusinešusius tūkstančius gyvybių. 1917 m. pabaigos įvykiai Rusijoje, kai politinę iniciatyvą perėmė „proletariato diktatūrą“ skelbę bolševikai, dar labiau komplikavo situaciją.

Atgimstanti Lietuva taip pat susidūrė su šiais esminiais demokratėjimo ir laisvėjimo iššūkiais. Tačiau skirtingai nuo daugumos kitų Europos šalių šį kairės ir dešinės konfliktą valstybės steigimo laikotarpiu 1917-1922 m. pavyko išspręsti taikiai ir gana sėkmingai. Be jokios abejonės, egzistencinė ką tik sukurtos valstybės išlikimo grėsmė buvo vienas esminių veiksnių, nulėmusių tai, kad visiškai skirtingų ideologinių pažiūrų veikėjai sugebėjo susitarti. Tačiau ne ką mažiau svarbus iškiliausių kairiųjų demokratų atkaklumas siekiant tik visiškai nepriklausomos demokratinės Lietuvos ir nepalaužiamas ryžtas vadovauti šaliai pačiomis sudėtingiausiomis, jei ne beviltiškomis, aplinkybėmis.

 

VIETOJ EPILOGO: KAIRIŲJŲ POLITINIS PALIKIMAS

 

1926 m. gruodį įvykęs valstybės perversmas pakeitė šalies politinę kryptį. Tačiau tai jokiu būdu nenubraukė kairiųjų politinių lyderių nuopelnų ir jų atsidavimo rūpintis šalies ateitimi ir jos žmonių gerove.

Dalis jų pasirinko akademinį kelią ir tapo visuotinai gerbiamais mokslininkais. M. Biržiška dar 1922 m. pradėjo dirbti Lietuvos universitete, Humanitarinių mokslų fakultete, turėjo aukščiausią ordinarinio profesoriaus laipsnį, 1926-1927 m. ėjo universiteto rektoriaus pareigas, o atgavus sostinę buvo išrinktas Vilniaus universiteto rektoriumi ir dirbo juo 1940-1944 m., vėliau pasitraukė į Jungtines Amerikos Valstijas ir toliau tęsė kultūrinį šviečiamąjį darbą.

S. Kairys taip pat dalį savo laiko paskyrė mokslui, Lietuvos (Vytauto Didžiojo) universitete dirbo 1923-1943 m., įgijo ordinarinio profesoriaus laipsnį, ėjo Technikos fakulteto dekano pareigas.

Be to, S. Kairys ilgus metus dirbo Kauno savivaldybėje ir buvo vienas iš pagrindinių atsakingų pareigūnų, sukūrusių laikinosios sostinės vandentiekio sistemą.

Kaunui daug davė ir kitas kairysis Vasario 16-osios signataras J. Vileišis, net dešimt metų (1921-1931 m.) ėjęs Kauno burmistro pareigas. Vėliau, kaip aukščiausios kvalifikacijos teisininkui, J. Vileišiui buvo pavesta sukurti naujos redakcijos civilinį kodeksą. J. Vileišis taip pat dėstė Vytauto Didžiojo universitete.

Po perversmo K. Grinius irgi dirbo Kauno savivaldybėje ir didžiąją dalį savo laiko ir pastangų skyrė sveikatos apsaugos sistemos sukūrimui, vadovavo kelioms visuomenės sveikata besirūpinančiomis draugijomis.

Tuo tarpu M. Sleževičius, pasitraukęs iš politikos, tapo advokatu, buvo išrinktas į Advokatų tarybą, 1938-1939 m. ėjo jos pirmininko pareigas.

S. Narutavičius ir M. Sleževičius mirė dar laisvoje Lietuvoje. Kitiems kairiesiems valstybės kūrėjams savo gyvenimo pabaigoje teko atlaikyti karo baisumus ir patirti nelengvą pabėgėlio dalią. Tačiau kad ir kaip būtų sunku, jie nenustojo laikytis savo gyvenimo idealų ir aktyviai priešinosi tiek nacių, tiek sovietų okupaciniams režimams.

Verta paminėti tai, kad S. Kairiui ir K. Griniui, gelbėjusiems persekiojamus žydus po mirties, buvo suteiktas Pasaulio tautų teisuolių vardas. Prieš išvykdamas į Vakarus, dar būdamas Kaune, S. Kairys ėmėsi paskutinio savo didžiojo darbo – su kitais valstybės ir visuomenės veikėjais 1943 m. įkūrė Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir buvo išrinktas jo pirmuoju vadovu. Vėliau jį pakeitė kitas nepriklausomos Lietuvos politinis lyderis „kairysis krikdemas“ M. Krupavičius. Kaip ir lemtingais valstybės atkūrimo metais, buvę politiniai priešininkai susivienijo vardan bendro laisvos Lietuvos tikslo.

Kairiųjų nuopelnai Lietuvos valstybingumui nenuginčijami. XIX a. pabaigoje užsimezgęs ir sulig 1905 m. Vilniaus Didžiuoju Seimu pagreitį įgavęs socialdemokratų judėjimas įžiebė demokratinės ir nepriklausomos Lietuvos viltį. Atkaklumas ir ryžtingumas pasiteisino. Nemaža dalimi būtent kairiųjų politinių lyderių pastangomis galiausiai buvo atkurta ir įtvirtinta visiškai nepriklausoma Lietuvos valstybė, vėliau – surengti rinkimai į Steigiamąjį Seimą. Paskesni įvykiai, kai pasitelkus karinę jėgą sukuriamas autoritarinis tautininkų režimas, o vėliau jį keičia nacių ir sovietų okupacija, nepanaikino, o priešingai – tik išryškino pirmųjų šalies kairiųjų politinių lyderių reikštų idėjų ir priimtų sprendimų svarbą.

Tarpukario nepriklausomybė telkė kovai dėl Lietuvos laisvės po Antrojo pasaulinio karo. Kai tai galiausiai buvo pasiekta, mes vėl įgijome unikalią galimybę kurti demokratinę ir solidarią, europietišką ir klestinčią Lietuvą. Vertinkime ir puoselėkime tai.

 

IŠNAŠOS:

[1] Programas lietuviškos socialdemokratiškos partijos, Tilžė, 1896, P. 9.

[2] Mitrulevičius G. Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914-1919 metais: istoriografija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo įkūrimu, Vilnius: Gimtasis žodis, 2017, P. 236-237.

[3] Ten pat, P. 232.

[4] Ten pat, P. 225.

[5] Norkus Z. Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu, Vilnius: Aukso žuvys, 2014, P. 315.

[6] Mitrulevičius G., P. 253.

[7] Ten pat.

[8] Lietuvių konferencijos protokolai // LVT prot. P. 82, 124-125. Cituota iš Mitrulevičius G., P. 324.

[9] Rėmeris M. Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990, P. 51. Cituota iš Mitrulevičius G., P. 372.

 

LITERATŪROS SĄRAŠAS:

Andriukaitis, Vytenis Povilas, et al., Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose. Vilnius: Petro ofsetas, 2006.

Blažytė-Baužienė, Danutė, et al., Lietuvos istorija: Nepriklausomybė (1918-1940), X tomas, I dalis. Vilnius: Baltos lankos, 2013.

Čepas, Ričardas, sud., Lietuvos Respublikos ministrai pirmininkai (1918-1940). Vilnius: Alma littera, 1997.

Liekis, Algimantas, Signatarai. Vasario 16. Vilnius: Džiugas, 1996.

Lietuvos Valstybės Tarybos protokolai 1917-1918. Vilnius, 1991.

Mitrulevičius, Gintaras, Lietuvos socialdemokratijos ideologinė-politinė raida 1914-1919 metais: istoriografija, tarptautinis ir istorinis kontekstai, santykis su Lietuvos valstybingumo įkūrimu. Vilnius: Gimtasis žodis, 2017.

Norkus, Zenonas, Du nepriklausomybės dvidešimtmečiai: Kapitalizmas, klasės ir demokratija Pirmojoje ir Antrojoje Lietuvos Respublikoje lyginamosios istorinės sociologijos požiūriu. Vilnius: Aukso žuvys, 2014.

Programas lietuviškos socialdemokratiškos partijos. Tilžė, 1896.

Römeris, Mykolas, Lietuvos konstitucinės teisės paskaitos. Vilnius, 1990.

 

Iliustratorius: Antanas Brazauskas

Related Articles

Close