G. Paluckas – apie valdžios formavimo proceso užkulisius ir tai, kaip toliau Seime dirbs socialdemokratai

G. Paluckas – apie valdžios formavimo proceso užkulisius ir tai, kaip toliau Seime dirbs socialdemokratai

Žinių Radijo laida „Opozicija“, gruodžio 4 diena, svečiuose – LSDP pirmininkas, Seimo narys Gintautas Paluckas.

Raigardas Musnickas: Tai kaip būti Seimo nariu?

Gintautas Paluckas: Buvimo būdu – aktyviai. Kol kas tas valdžios dalijimosi vajus labai neįkvepia. Turiu omenyje, jog tai, matyt, yra bjaurioji politikos pusė – intrigos, pokiliminiai apgaudinėjimai ir visa kita. Bet viskas tuoj nusistovės.

RM: Jau susidūrėte su tuo?

GP: Nuo pirmos dienos. Tai yra valdžios formavimo procesas – vieną šneka, kitą daro kolegos. Bendrai paėmus, aš politikoje tikrai nesu naujokas, tai manęs labai nenustebino, galbūt šiek tiek nuvylė. Bet aš tikiuosi, kad žiūrint į priekį viskas bus konstruktyviau. Tikiuosi, kad blogiau nebus – turėsime Vyriausybės programos projektą kitos savaitės pradžioje, jau galėsime matyti dėl ko visi mušamės, nes kol kas dėl muštynės dėl kėdžių ir vakancijų yra labai paviršutiniškos.

RM: Vyriausybės programa politikų prigimties iš principo nepakeis. Viskas vis tiek vyks po kilimu.

GP: Bet privers kalbėti apie turinį, nes dabar kalbama kas kokius antpečius užsidės, tarsi tai būtų pats reikšmingiausias dalykas politikoje. Aišku, žmonės turi būti savo vietoje tam, kad galėtų atlikti savo darbą, bet turinys yra visą ko esmė.

RM: Jus, kiek žinau, labai „linksmai“ pasodino Seime? Iš vienos pusės P. Gražulis, iš kitos pusės – V. Valkiūnas, kas ten dar?

GP: Negaliu skųstis. Čia yra tas saldus pažinimo džiaugsmas, tiek personalijų, tiek politinės kultūros. Iš Petro Gražulio iškart gavome pamokų – sako vyrai, čia nesisklaidykit, kameros neįjungtos. Tik jos įjungiamos antrame aukšte ir mes matome Petrą Gražulį prie šoninio mikrofono besiveržiantį į tribūną. Žmogus dirba, jis savo vaidmenį puikiai atlieka ir aš matau žiniasklaidos, interneto reakciją. Jis bus renkamas amžinai. Mūsų Petriukas mus linksmina, kaip Gargžduose sako, tai žinokit visi jam padeda.

Tikiuosi, kad blogiau nebus – turėsime Vyriausybės programos projektą kitos savaitės pradžioje, jau galėsime matyti dėl ko visi mušamės, nes kol kas dėl muštynės dėl kėdžių ir vakancijų yra labai paviršutiniškos.

Visi viską žino ir tame žaidime vieni dalyvauja sąmoningai, o kiti reaguoja kaip bulius į raudoną skudurą. Štai pasinaudojo aplinkybėmis, kažkoks pusiau apsirengęs vyras šmėkštelėjo.

RM: Papasakojo užkulisiuose kas toks?

GP: Jis nuo šoninio mikrofono paaiškino, kad tai A. Tapinas. Buvo labai juokinga. Aš siūlau Petro žaidime nedalyvauti, jis ir taip turi pakankamai žaidėjų aikštėje ir tos visos antraštės, paieškos, kas už jo stovėjo išnaudojo savo galimybių ribas, nebepūskim šito burbulo. Su kuo jis nori už nugaros su tuo tegul ir leidžia laiką.

RM: Vyksta Vyriausybės formavimas, šiandien turėtų prezidentas kažką pasakyti apie tai, kaip atrodys Vyriausybės kabinetas, kurie ministrai bus, kurie nukris. Ką Jūs galvojate, ką prezidentas atmes?

GP: Negaliu nuspėti, ką prezidentas atmes. Matau tam tikras silpnas vietas ar tuos kandidatus, kurie savo profesine patirtimi viešojo administravimo srityje ar profesiniu svoriu, reputacija tam tikrose visuomenės grupėse susidurs su labai dideliais sunkumais, jeigu eis ministrų pareigas. Tas pats Dainius Kreivys, kurio kandidatavimas į ministrus man yra labai keistas prisimenant jo ministravimą ir polinkį į sprendimus-blizgučius, kurie Lietuvai kainavo dešimtis milijonų litų ir eurų.

RM: Visi mes klystam šitame gyvenime.

GP: Klaidų mes esame visokių pridarę, vienos yra atleidžiamos, kitos ne. Šitoj vietoj polinkio į pokytį aš tikrai nematau. Matau norą improvizuoti, „džiazuoti“ ir politiką naudoti kaip savo hobį ar foninį režimą, nes pagrindinis pono Kreivio užsiėmimas vis tik yra verslas, ką mes matome ir iš žiniasklaidos. Bet čia yra tik vienas iš aspektų, jis žiniasklaidoje susilaukia mažiausiai dėmesio, nežinau pelnytai ar ne.

RM: Šiandien yra LRT tyrimas, jeigu matėte apie statybas.

GP: Tai yra tik vienas iš momentų, bet jo nereikėtų akcentuoti tiesiog kaip fragmento, aš kalbu apie nuoseklią politinę veiklą, nes mes pono Kreivio, kaip kažkokių politinių idėjų generatoriaus, nematome. Matome tik kaip gero administratoriaus kuriamą viziją, kuris ateis iš verslo ir tvarkys. Tačiau matome to tvarkymo pasekmes nuo ministravimo laikų. Aš nemanau, kad kažkas tame pasikeitė. Bet tai yra mano subjektyvi nuomonė, iš opozicijos žiūrint.

Matau tam tikras silpnas vietas ar tuos kandidatus, kurie savo profesine patirtimi viešojo administravimo srityje ar profesiniu svoriu, reputacija tam tikrose visuomenės grupėse susidurs su labai dideliais sunkumais, jeigu eis ministrų pareigas.

Kalbant apie kitus kandidatus, akivaizdu, jog jiems trūksta patirties. Tai reikia įvardinti, nereikia to gintis – tiek Kasparas Adomaitis, tiek Evelina Dobrovolska. Su K. Adomaičiu esu pažįstamas asmeniškai, su juo dirbome Vilniaus miesto savivaldybėje. Pažangus, įdomus žmogus, liberalių nuostatų, bet ministerijai vadovauti to, manau, kol kas nepakanka, nes politinis svoris yra reikalingas tam, kad reformos ar pažangūs sprendimai rastų kelią per Seimą.

Ir aš čia matau vieną labai įdomią tendenciją, kad į kertines, sunkiausias pozicijas yra statomi nepartiniai žmonės, kurių bus galima be didelių politinių aukų atsisakyti, po metų ar dviejų. Tai yra Žemės ūkio ir Sveikatos ministerijos. ŽŪM tikrai bus minų laukas dėl vadinamojo žaliojo kurso, ekonomikos transformacijos, kurios gairės ir mados ateina iš Europos Sąjungos. Ten bus daug sprendimų, kuriuos reikės padaryti ir nevisi jie bus populiarūs. Lygiai taip pat Sveikatos ministerija, kur atvira ugnimi liepsnoja tiek pandemijos situacija, tiek sisteminiai iššūkiai. Todėl čia tiek ponas Dulkys, tiek ponia Miniotaitė yra saugūs pasirinkimai – jeigu nepasiteisina technokratas, be didelės kančios atsisakome ir imame kitus. Pažiūrėkime, kaip buvo Sauliaus Skvernelio vyriausybėje – pirmiausia krito tie, kurie buvo ne politikai, techokratai, neturėjo tvirto politinio užnugario ar sąsajos su didžiąja frakcija. Čia yra akivaizdi tendencija.

RM: Čia dabar vyksta diskusijos – Vytautas Sinkevičius, žinomas Lietuvos konstitucionalistas, sako, kad prezidentas galbūt įsivarė save į kampą tam tikra prasme sakydamas, kad vienas ar kitas nepatinka. Bus sunku surasti pamainas. Kaip šitoje situacijoje? Vyriausybės formavimas jau į pabaigą, aišku, galima pasirašyti be kelių ministrų, bet, sakykim, sveikatos ministras dabar turbūt yra kertinis asmuo, kalbant apie visą situaciją. Todėl jeigu jis nepraeis, reikės ieškoti kito, ar nebus per ilgai?

GP: Aš siūlau skaityti tarp eilučių. Pirmiausia ne prezidento pareiga yra ieškoti pakaitinių ministrų, tai – premjerės ir valdančiosios koalicijos pareiga. Antra, aš net neabejoju, jog gerbiamai I. Šimonytei prezidentas yra išreiškęs tiesiogiai ne tik savo nuogąstavimus ar kažkokią sušvelnintą kritiką, kuri paprastai žiniasklaidoje atsispindi, bet ir tiesiai šviesiai pasakęs, kas tinka ir kas ne. Todėl mes čia dalyvaujame tokiame šešėlių teatre manydami, jog premjerė ir prezidentas nepasišneka ir nežino, kuriuos reikia keisti ir tikrai esu įsitikinęs, jog pakeitimai yra užkulisiuose ieškomi. Čia tikrai nėra prezidento atsakomybė pateikti tuos ministrus, kurie būtų efektyvūs, politiškai patyrę ir gebėtų susitvarkyti su savo pareigomis.

Ir aš čia matau vieną labai įdomią tendenciją, kad į kertines, sunkiausias pozicijas yra statomi nepartiniai žmonės, kurių bus galima be didelių politinių aukų atsisakyti, po metų ar dviejų. Tai yra Žemės ūkio ir Sveikatos ministerijos.

RM: Opozicijoje veiksmais vyko tokiu būdu – Ramūnas Karbauskis pasitraukė iš Seimo narių sakydamas, kad tokiu būdu jis pasistengs, kad jų frakcija turėtų daugiau galių valdyboje. Ir iš tikrųjų Jonas Jarutis vakar buvo patvirtintas septintuoju Seimo vicepirmininku, nors atrodė, kad taip neįvyks. Vadinasi, R. Karbauskio auka ne be reikalo?

GP: Pasakos čia ir tiek. Kuriama kažkokia dirbtinė realybė, Ramūnas tai tikrai sugeba. Galiu pasakyti ir iš savo patirties, ketverius metus būdamas partijos pirmininku ir vairuodamas nuo galinės sėdynės, nes nesu frakcijos Seime narys, tikrai tie dalykai yra labai sudėtingi. Manau, kad Ramūnas pasitraukė dėl paprasto dalyko – būnant opozicijoje darbas yra nedėkingas, sunkus, turi galvoti siūlymus, neturi administracinio resurso ir atitinkamai siūlymai nebūna priimami, nes esi opozicijoje. R. Karbauskis išėjo spręsti savo verslo reikalų ir organizuotis, čia, matyt teisingai sako, savivaldos rinkimams. Visa kita yra išvedžiojimai, nes klausimas dėl Seimo pirmininkės pavaduotojo jau buvo išspręstas dar iki R. Karbauskiui pasitraukiant iš Seimo. Jau buvo aišku, jog bus teikiamas ir bus ta vakancija skirta didžiausiai [opozicinei] frakcijai. R. Karbauskis ne pirmą kartą mus trauki į dirbtinę realybe, siūlau į tai net nesivelti.

RM: O opozicija kaip? Turės opozicijos lyderį, kaip kažkada buvo įprasta ir kai kurie išsilaikydavo gana ilgai. Jūs, turbūt, net nesiruošiate jo rinkti?

GP: Tokios galimybės niekad negali atmesti, bet tam turi būti aplinkybės, bendra kažkokia opozicijos programa, siekis, nes šiaip turėti opozicijos lyderį, kuris per mikrofoną šūkautų ilgesnį laiko tarpą nei paprastas Seimo narys, nėra jokios prasmės. Šiandien mes turime tokią labai keistą situaciją, kai laikinosios Vyriausybės, baigiančios savo kadenciją, frakcija yra opozicijoje. Gaunasi taip, kad daugelis sprendimų, kurie ateina į Seimą iš inercijos, turėtų būti kritikuojami iš opozicijos, bet jie negali būti kritikuojami, nes dalis opozicijos juos rengia. Tuo tarpu kritikuoja naujieji valdantieji, kurie turi pagaliau išeiti iš opozicinės kritikos režimo ir pradėti teikti siūlymus, nes labai juokingai atrodo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas, kuris rankas grąžo ir viešumoje rypauja, kaip nėra pinigų. Bet jau yra tavo užduotis, pateikti naują biudžeto projektą, kuriame būtų visi tie pinigai pagal išdėstytą poreikį. Tai čia, kalbant apie opozicijos lyderį, jis gali atsirasti tik tuomet, kai viskas nusistovės – opozicija bus opozicija, pozicija bus pozicija, bus patvirtinta Vyriausybės programa, matysime, kas ką daro ir tada opozicija galės suformuoti savo alternatyvią darbotvarkę. Kol kas tai yra sumaištis, postų dalybos ir tik pavasario sesijoje galėsime spręsti klausimą dėl opozicijos lyderio.

RM: R. Karbauskis sakė, kad jie labai rimtai ruošiasi dirbti opozicijoje, suformuoti šešėlinį kabinetą ir net Vyriausybės programą. Jūs, socdemai, ką apie tai galvojate? Ar patys kažką darysite?

GP: Ką planuoja „valstiečiai-žalieji“ aš nekomentuosiu, nes nežinau. Ar R. Karbauskio leidžiami pranešimai spaudai virs kūnu pamatysim. Mes turime labai neblogą rinkimų programą, kurią naudosime kaip mūsų veiklos Seime politinę programą ir iš jos jau generuojame pasiūlymus ir juos registruojame – tiek aplinkosaugoje, tiek socialinėje, mokesčių srityje. Ar tie siūlymai pasieks komitetus, tai yra ar praeis bent jau pateikimo stadiją mes pamatysime artimiausiu metu, nes pirmoji opozicinė darbotvarkė yra jau gruodžio 10. Pamatysime, koks tas santykis naujosios politinės kultūros ir pozicijos bei opozicijos. Bet mes pasiūlymų tikrai turėsime daug, jie visi yra aprašyti mūsų rinkimų programoje ir mes pagal ją dirbsime ketverius metus.

Kol kas tai yra sumaištis, postų dalybos ir tik pavasario sesijoje galėsime spręsti klausimą dėl opozicijos lyderio.

RM: Neabejoju, kad turite pasiūlymų, bet klausiau ar šešėlinį kabinetą ruošiatės formuoti?

GP: Šešėlinis kabinetas paprastai formuojasi aplink programą, nes atvirkščiai rankioti kėdes ir žmones, kurie nežinia, ką įgyvendins, nėra jokios prasmės. Šiandien aš galėčiau pasakyti atvirai, jog mes turime tik dalinį galimą šešėlinės vyriausybės kabinetą, todėl jo sudėties mes paskelbti negalime, bet neatmetu tokios galimybės per ateinančius metus, nes aplink kiekvieną idėją, kiekvieną viešosios politikos pasiūlymų paketą būriuojasi asmenys, ne tik iš partijos, frakcijos, bet ir iš platesnių visuomenės sluoksnių. Todėl kai tai gražiai sukris, susiformuos, galėsime paskelbti.

RM: Man labai knietėjo Jūsų paklausti – tuo metu, kai buvo ieškoma ir formuojamas Seimo vicepirmininkų korpusas, pirmieji vicepirmininką gavo Darbo partijos frakcija, paskui sekė diskusija, kas gaus kiti – socdemai ar „valstiečiai-žalieji“. Iš jūsų frakcijos seniūno, kad ir koks jis nuostabus būtų, tokia frazė – jeigu negausim, tai keršysim. Ką tai reiškia?

GP: Niekam nekeršysim ir aš tikrai nepalaikau tokio veikimo ir politinės kultūros, kai veiksmai yra grindžiami kerštu ar pykčiu. Tai yra baisiai nekonstruktyvu ir niekam nenaudinga. Čia buvo toks nevykęs pajuokavimas, kurio nesuprato, o gal šypsenos pritrūko, per kaukę nepasimatė. Tikrai mes niekam nekeršysim, galiu atvirai ir sąžiningai pasakyti.

RM: Artėja biudžetas. Nežinau, kiek spėsit su juo susitvarkyti – Vyriausybės dar nėra, o biudžetas jau ant nosies.

GP: Reikia nuoširdžiai tikėtis, jog lygiagrečiai besiformuojanti Vyriausybė šiuo klausimu dirba, nes po pirmojo svarstymo iš komitetų bendrai yra pasiūlymų už bene 500 milijonų eurų. Iš tikrųjų yra nedengiami tie įsipareigojimai, kurie valstybės vardu jau yra išdalinti – pensijų indeksavimas, šakiniai nacionaliniai susitarimai dėl darbo užmokesčio medicinos sektoriaus darbuotojams, mokytojams, kurie tiek kartų buvo nuvilti, jog dar sykį juos nuvylus jau nebežinau, kokio pasitikėjimo valdžia galime tikėtis. Aibės šitų dalykų šiandien biudžete nėra ir čia naujosios Vyriausybės užduotis, jeigu reikės socialdemokratai palaikys tuos sprendimus, tuos pinigus surasti. Jeigu reikia, galime šnekėti apie mokesčių sistemos pertvarką, tam tikrą perskirstymą, didesnių pajamų į biudžetą perspektyvas, nes tų pinigų reikia. Tikrai nuoširdžiai tikiuosi, kad tuos darbus daro. Dienų liko nedaug, biudžetas turi grįžti į Seimą iki, berods, gruodžio 14 dienos ir batalijos bus didžiulės. Bet jeigu mes nerasime tų pinigų, kurie jau išdalinti ir pažadėti, pasitikėjimas Vyriausybe, Seimu ir valdžios institucijomis dar labiau smuks, to negalime leisti.

RM: Bet dėl kai kurių dalykų neturėtų būti batalijų, ypatingai dėl koronaviruso situacijos suvaldymo. Tam reikės rasti pinigų ir tam tikriems sprendimams, vakcinos pirkimui. Kiek čia gali būti batalijų, galbūt šitoje vietoje politinės partijos gali būti vieningos?

GP: Viskas yra dėl įsipareigojimų apimties ir laikymosi. Kai kam atrodo, kad tam tikros grupės gali pandemiją įveikti savo jėgomis. Vakar priimtas sprendimas dėl individualia veikla užsiimančių asmenų, jog štai, jiems ta pagalba po pandemijos turėtų būti tik vieną mėnesį, prieš tai buvo siūlomi du. Lygiai taip pat dėl vaiko pinigų, kai iš valdančiųjų pasigirdo, kad reikėtų diferencijuoti, gal tiems, kas turi, reikėtų nebemokėti ar mokėti mažiau, o tie, kurie neturi, gautų tas sumas, kurios yra pažadėtos.

Bet jeigu mes nerasime tų pinigų, kurie jau išdalinti ir pažadėti, pasitikėjimas Vyriausybe, Seimu ir valdžios institucijomis dar labiau smuks, to negalime leisti.

RM: Ingrida Šimonytė sako, kad dėl vaiko pinigų nebus problemų.

GP: Žiūrėkit, man nesvarbu, kas ką sako. Mes viską pamatysime biudžeto projekte. Šiandien tas šnekėjimas yra į visas puses, visi nori būti gražūs. Aš girdžiu galimą finansų ministrę šnekančią apie fiskalinę drausmę, tuo tarpu galima socialinės apsaugos ir darbo ministrė šneka apie dosnesnes išmokas ir programas. Tai yra absoliuti klasika, todėl realios kalbos yra tada, kai yra biudžeto projektas, yra skaičiai ir tu gali pasakyti, kas ir kiek yra dengiama. Mes norime, kad būtų išnaudojamos visos šiandien prieinamos finansinės priemonės – tiek ES lėšos, vadinamas atsigavimo fondas, tiek skolintis, kol skolinamės už 0% palūkanų, tai reikia daryti, nes visa Europa tai daro, Europos Komisija ir Europos Centrinis Bankas skatina tai daryti. Ir tuos įsipareigojimus, kuriuos valstybė yra prisiėmusi savo vardu – nesvarbu, ar jau dabar opozicijos, ar naujosios pozicijos vaidmenyje – juos privalome įgyvendinti, nes tik taip galėsime judėti į priekį ir atkurti pasitikėjimą.

RM: Šią savaitę buvo susirinkę finansų, ekonomikos ekspertai pas prezidentą. Nerijus Mačiulis kalbėjo apie cukraus mokestį. Ką Jūs galvojate, reikėtų tai įvesti?

GP: Mes labai dažnai apie mokesčius diskutuojame be paruošiamojo etapo. Jeigu mes sutinkame, kad cigaretės kenkia, turim akcizą. Alkoholis kenkia? Kenkia. Turim akcizus? Turim. Cukrus kenkia? Visi pasakys, kad perteklinis cukraus vartojimas kenkia. Kur šiandien yra cukraus? Visur – padažai, duonos, pieno produktai. Visi pastiprinti skoniai cukraus pagalba. Vadinasi, jeigu mes matom masinį pramonės polinkį savo produktuose vartoti perteklinį cukraus kiekį ir norime, kad visuomenė būtų sveikesnė, turime ieškoti būdų sumažinti tą cukraus vartojimą. Ar tai yra cukraus mokestis, ar kiti alternatyvūs dalykai reikia diskutuoti, bet „nuodėmių mokesčio“ ar tos žalos visuomenei kompensavimo mechanizmus reikia galvoti. Juk visi norime gyventi sveikai ir 100 metų.

Susiję straipsniai

Close