1976 metais Vilniuje, pogrindyje, įkurtas slaptas universitetas. Jo vėliavoje akis pagauna lietuviškas spalvas – geltoną, žalią, raudoną. Pagrindinė universiteto tezė – demokratinis socialistinis humanizmas, simbolis – planetos, kurioje susitinka žmonės, kontūras. Universitetui buvo suteiktas poeto, humanisto Antano Strazdelio vardas. Vienas iš universiteto įkūrėjų – Vytenis Povilas Andriukaitis.

Skelbiame ištrauką iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, kuri išleista 2012 metais.

3 SKYRIUS

POGRINDŽIO UNIVERSITETAS

Daug kam sovietmečiu idėja steigti pogrindinį universitetą galėjo panašėti į beprotybę ar savanorišką virvės užsinėrimą ant kaklo.

Nebuvome kvaili, mėginome apsisaugoti, laviruoti. Turėjome steigti universitetą taip, kad jis vienu metu būtų ir legalus, ir nelegalus, legaliai tai būtų visuomeninė veikla (gelbėjo tai, kad v. Kutorga buvo pripažintas antifašistas, o universitetas – liaudies švietimo ratelis, kairiosios minties), o toje veikloje paslėpti tai, ką darome nelegalaus, užmaskuoti. Nutarėme steigti tuometinei valdžiai priimtiną Liaudies švietimo universitetą – Antano Strazdelio humanistinės socialistinės minties universitetą. Sovietmečiu liaudies švietimo universitetai buvo populiarūs, jie veikė šviečiamosios krypties „Žinijos draugijos“ sistemoje, juose buvo skaitomos įdomios paskaitos ir mums taip pat tai buvo puiki priedanga. Universiteto rektoriumi tapo V. Kutorga.

Antanas Strazdelis – poetas, bet ne toks žinomas kaip kiti, pavyzdžiui, Maironis. Kodėl steigėte būtent jo, o ne kokio kito žmogaus vardo universitetą?

Antanas Strazdelis buvo toleruojamas sovietinių ideologų, nes tai buvo kunigas, sulaužęs bažnytines normas, pirmasis parašęs poemą apie vargą, siūlęs sukilti prieš vargą ir neteisybę, skurdą. Tai – liaudies vaikas, poetas, humanistas. Štai ištrauka iš jo eilėraščio: „Lietuviai – pikti žmonės/ Tarp jų nėra malonės/Tarp jų trūksta meilystės/ O labiausiai – žmonystės“. Poetas pirmą kartą sukūrė lietuvišką humanizmo sąvoką – žmonystė. Jis išryškino žmonystės stokos problemą mūsų literatūroje ir gyvenime. Jo humanistinės pažiūros iš tiesų imponavo mums. Universitetas veikė nuo 1976 metų sausio 3-iosios iki 1981 metų. Sukūrėme universiteto himną, patys pagaminome kelių spalvų vėliavą. Geltona vėliavos spalva – mikrokosmoso simbolis. Mat, norint per mikroskopą stebėti ląsteles, reikia ryškaus apšvietimo. Juoda spalva – tai makrokosmosas. Tik tamsią naktį, toli nuo miesto apšvietimo atsiveria didinga Visatos panorama. Žalia – tai mūsų planetos Žemės, ekologinės harmonijos spalva. Raudona – tai žmogaus įkaitusios emocijos, karštas kraujas, humanistinis altruizmas. Balta – tai proto, idėjos, žmonijos istorinės atminties spalva – noosferos spalva. O galime įžvelgti ir Lietuvos trispalvės derinį. Universiteto pagrindinė tezė – socialistinis demokratinis humanizmas (SDH), o simbolis – planetos kontūras, kur susitinka žmonės. Žmogus sutinka žmogų, pasiryžęs jam daugiau savęs atiduoti, nei iš jo sau gauti.

Tokia buvo humanistinė altruizmo formulė – daugiau duoti nei gauti. Ketverius metus buvau šio universiteto dekanas, paskaitas skaitė 76 lektoriai. Daktaras V. Kutorga buvo onkologas, medikas, medikų istorikų draugijos narys, Onkologų draugijos narys, labai aktyvus visuomenininkas, intelektualas, pats skaitydavo mums paskaitas, labai daug dirbo. Buvau jo dešinioji ranka, priklausiau Medikų istorikų draugijai, mes Kaune padėjome kurti ir Medicinos istorijos muziejų.

A. Strazdelio universitetas negalėjo taip staiga išdygti kaip grybas po lietaus. Turėjo būti kažkoks įdirbis, kažkokios idėjos, kol visa tai įgavo realų pavidalą.

Niekas niekada neatsiranda šiaip sau. Maždaug 1972 – 1974 metais faktiškai vadovavau folkloriniam būreliui, kuris glaudėsi Rumšiškėse, Liaudies buities muziejuje. Būrelį įsteigėme pasiūlius folkloristui Petrui Vėlyviui ir disidentui, gydytojui Povilui Butkevičiui, kuris pats turėjo didelę šeimą, gerai suprato jaunimą, kraštotyrą lankė ir jo dukra Ramunė. Jie pakišo man mintį, ar nevertėtų folkloro muzikos būrelį įsteigti ir Rumšiškėse. Įsteigėme, ten susiradę bendraminčių, viena jų – Nijolė Pliuraitė. Mes kėlėme reikalavimus, kad šiame būrelyje būtų skaitomos Lietuvos istorijos, etnografijos, menotyros paskaitos, kad būrelio nariai aktyviai rinktų medžiagą, rašytų referatus, įsipareigotų atlikti ir praktinius darbus, susijusius su Tėvynės pažinimu. O taip pat prisiimtų ir narystės būrelyje moralinius įsipareigojimus. Turėjome tikslą per tą būrelio veiklą apimti ir visus Lietuvos regionus, surasti juose aktyvių lietuvybės puoselėtojų, patikimų bendradarbių.

Taip realiai plėtėsi ir žmonių bei pažinčių ratas. Taigi pagrindus universitetui dėjome jau kraštotyrinėje ir folklorinėje veikloje, mezgėsi bendravimas su disidentiniu katalikų pogrindžiu ir disidentiniu rusų pogrindžiu, su aktyviais tarybinės inteligentijos atstovais. Taip bandėme ieškoti atsvaros sovietinei tikrovei. Žinoma, tada nebuvome įtakingi ir galingi, bet dirbome su viltimi. Gyvavo etnografiniai pogrindiniai vakarėliai ir pogrindinės mokyklos, paskaitos, kuriose mus mokydavo disidentai P. Butkevičius, L. Dambrauskas, dailės istorikas P. Galaunė, dramaturgas J. Grušas, folkloristė Marijona Čilvinaitė, dailininkas Vytautas Ciplijauskas, su kuriuo esame išdainavę gausybę gražių liaudiškų dainų ir kurio spalvingi paveikslai primena – žiūrėkime į rudenį, į tiltus, į tekantį vandenį, į medžių šaknis ir ieškokime Lietuvos. Mylėjome Kauno intelektualus, dailininkus, ypač Liudą Truikį.Kai Liudas Truikys su savo žmona, operos soliste Marijona Rakauskaite eidavo Laisvės alėja, nuo jų elegantiškos poros negalėdavai atitraukti akių – pora atrodė lyg šedevras. M. Čilvinaitė buvo A. Smetonos laikų žiežirbininkų – socialistinio jaunimo sąjungos aktyvistė. Ji man, išvykstant į BAM‘ą, padovanojo šuninukę – iš šuns kailio pasiūtą liemenę, kurią turiu iki šiol. Žinoma, ji jau apiplyšusi, bet vis dar labai šilta, pasiimu ją į visus turistinius žygius, vilkiu vakarais prie laužo, pasidedu vietoj pagalvės.

Mes įsteigę liaudies folkloro grupę prie Liaudies buities muziejaus, siekėme sukurti platų etnografinį tinklą, skatinti tautinį, kultūrinį sąmoningumą, tautinių vertybių puoselėjimą, mums buvo svarbu, kad žmonės nesurusėtų, neatitrūktų nuo savo šaknų, nenutautėtų. Mūsų folklorinis būrelis gyvavo pustrečių metų, nes visą laiką buvome stebimi saugumo. Kai dėl KGB spaudimo šį būrelį teko uždaryti, mes 1974 metais prisiglaudėme pas Mamertą Karklelį Statybininkų kultūros rūmuose. Pastatėme K. Donelaičio poemą „Metai“, kuri skambėjo kaip himnas lietuvybei ir lietuviškumui priminti. Premjeroje salė lūžo nuo žiūrovų gausos. Iš „Metų“ išspaudėme tokią roko operą, trenkėme tokius muzikinius „gabalus“, kad abejingų neliko. Tačiau šios veiklos neužteko. Klausimas, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuva – nedavė ramybės. Reikėjo ieškoti tvirtesnės pasaulėžiūros ir gilesnių žinių, norint atsakyti į klausimą, kokia turėtų būti nepriklausoma Lietuva. Vyko paskaitos, savišvieta, diskusijos - šios veiklos išdavoje ir atsirado A. Strazdelio universitetas.

Gaila, kad kai kurie folkloristai dabar tapo nacionalpatriotais, ura patriotais, radikalais, megztomis beretėmis ir aršiai puola mane už tai, kad pasirinkau demokratinio socializmo kelią. Bet jį pasirinkau dar tarybiniais laikais, po ilgų studijų metų. Žinoma, tada visi, įvairių politinių įsitikinimų žmonės, pasisakėme už lietuvybę, bet kas būtų buvę, jei tokie nacionalistiniai šūkiai „Lietuva – lietuviams“, kokius vis dažniau girdime dabar, būtų skambėję Sąjūdžio kūrimosi metais, 1989 metais? Jokio Sąjūdžio tuomet nebūtų buvę, visas pasaulis būtų nuo Lietuvos nusigrežęs, manydamas, kad gimė nauja nacionalistinių radikalų ar net neofašistų karta.

Būtų keista ir įtartina, jei už tokią veiklą, kad ir kruopščiai slepiamą ir maskuojamą, nebūtumėte patekęs į saugumo akiratį.

Žinoma, buvau pastebėtas ir mano veiklą sekė. Kažkas iš lankiusiųjų folkloro būrelį studentų buvo užverbuoti saugumo. Mane išdavė. Saugumas žinojo ne tik apie tikrąsias veiklos intencijas pogrindiniame universitete, jie turėjo duomenų ir apie mano pogrindinę veiklą medicinos institute. Kaip jau minėjau, visai neseniai, prieš keletą metų, iš archyvinių KGB dokumentų sužinojau, kad buvau išduotas savo aplinkos žmonių. Turiu dokumentą, kuriame rašoma: „Operatyviniu būdu gauta duomenų, kad Andriukaitis Vytenis ir jo ryšys Andrejevas (klasės draugas), iki antitarybinių atsišaukimų platinimų namuose laikė rašymo mašinėlę ir didelį kiekį medžiagos, kuriuos po to paslėpė. Be to, Andriukaitis Vytenis ir jo brolis Petras siūlė agentui Pranui sukurti antitarybinę koordinuotą grupę. Atsišaukimų gaminimą ir platinimą jie laikė efektyvia antitarybinės kovos forma“. Vadinasi, agentas Pranas buvo vienas iš mano artimų draugų.

Mano kolega signataras A.Patackas man pasakė, jog įtaria vieną mūsų bendrą draugą, kad šis neva buvo tas agentas. Kaip minėjau, nenorėdamas apkalbėti žmogaus, aš jam parašiau laišką ir paprašiau išsklaidyti mano abejones. Jis, kaip jau sakiau, savo atsakyme paneigė buvęs tuo agentu. Šiandien jis yra mokyklos direktorius, turi užauginęs tris vaikus. Graži šeima, reikia ją saugoti, tad tikiu, kad galėjo būti ir kitų asmenų, kurie gal buvo rašę agentūrinius pranešimus. Tada niekaip nesupratau, kodėl mano gyvenimas pakrypo taip netikėtai. 1976 metais rugsėjo 15 dieną buvau suimtas, tuo pat metu Klaipėdoje suėmė mano brolį Petrą. A. Strazdelio universitetas veikė nuo tų pačių metų sausio mėnesio, todėl klausimų dėl suėmimo dabar jau nekyla. Mat , saugumas sekė ir kitus mano žingsnius, bet apie A.Strazdelio universiteto įsteigimą mane tardantieji tuo metu dar nežinojo.

Nejaugi, matydamas, kas vyksta, kad esate sekamas, vis tiek toliau rizikavote savo laisve? Juk buvo galima rinktis ir pasyvesnę, mažiau regimą rezistenciją?

Matydamas, kad man Lietuvoje bus vis sunkiau veikti, 1975 metais, baigęs KMI, pasiprašiau išleidžiamas į BAM‘ą, kur virė vieno didžiausių sovietmečio projektų Baikalo-Amūro magistralės statybos, ten statė geležinkelį, trūko medikų. Taigi kaip jaunasis specialistas pasiėmiau paskyrimą dirbti BAM‘e. Draugams pasakojau norįs važiuoti ir atsidurti tokioje vietoje, kur įgyčiau daugiau medicinos praktikos. Maniau, atidirbsiu pagal paskyrimą privalomus trejus metus, grįšiu į Lietuvą, gausiu butą (nes tokios privilegijos buvo ten atidirbus). Giliai širdyje tikėjausi galėsiąs apvažiuoti visas Sibiro vietas, surinkti medžiagą apie tremtinius, kalinius, kalėjimus, lagerius, galbūt kai kur pavyks pastatyti paminklus, be to, galėsiu užmegzti ryšius su Rusijos disidentais, galėsime pamėginti kurti kairiųjų socialistų organizaciją įvairiose SSRS vietose.

Planus papasakojau broliui Petrui, draugui Petrui Kimbriui ir dar vienam žmogui, kurio pavardės dabar specialiai nesakau. Niekas daugiau apie tikruosius mano vykimo į BAM‘ą planus nežinojo. Tačiau manęs laukė staigmena – vietoj to, kad atsidurčiau BAM‘e, atsiduriau Radviliškyje, geležinkelio poliklinikoje. Saugumas, gavęs informacijos apie tikruosius mano ketinimus, pasistengė. Buvo 1975 metų liepa, kai sužinojau, ka mano paskyrimas yra pakeistas. Įniršau – parašiau skundą TSRS sveikatos apsaugos ministrui ir pareikalavau Sovietų Sąjungos sveikatos ministro, kad man grąžintų paskyrimą. Rugpjūčio 21 dieną priėmė sprendimą, kad gaunu laisvą diplomą, t.y. galiu pasirinkti vietą, kur dirbsiu Lietuvoje. Daug kartų klausiau savęs – kaip galėjau būti iššifruotas ir negalėjau atsakyti. Supratau viena – izoliacija susijusi su tuo, kad kažkas gerai žinojo informaciją ir tikruosius mano tikslus Sibire. Nesupratau, iš kur jie gali visą tai žinoti. Netikėjau. Pasilikau Lietuvoje, negavau darbo. Supratau, kad mano padėtis bloga, tačiau nepaisant to, nenutraukėme nelegalios pogrindinės veiklos. Ir po viso to mes vis tiek įsteigėme A. Strazdelio universitetą.

Visgi galiausiai gavote darbo pagal įgytą gydytojo chirurgo profesiją?

Tada jau aiškiai žinojau, kad esu suvaržytas, mano veikla akylai stebima. Nors bandžiau įsidarbinti profesoriaus Leono Klumbio vadovaujamoje neurochirurgijos katedroje Kauno medicinos instituto klinikose, Respublikinėje klinikinėje ligoninėje, tačiau tam nebuvo lemta išsipildyti, nes profesorius gavo nurodymą nepriimti manęs. Jis man akis į akį pasakė: „Vyteni, tavo kelias bus sunkus, tepadeda tau Dievas“. Išėjau aiškiai supratęs – Kaune niekur negalėsiu dirbti, nors internatūrą atlikau Kauno trečiojoje ligoninėje. Saugumo nurodymu Sveikatos ministerija man parinko dvi vietas – Mažeikius arba Ignaliną. Nors turėjau laisvą diplomą niekur kitur darbo negavau. Išvažiavau į Ignaliną.

Ten dirbau aštuonerius metus irgi oponuodamas santvarkai – nesilanksčiau vietinei valdžiai, neėmiau iš profsąjungos nė vieno talono jokiai prekei įsigyti, o juk tada profsąjungos skirstydavo ne tik butus, automobilius, bet ir baldus, buitinę techniką, kilimus, kelialapius į sanatorijas. Nieko neėmiau – baldus pats pasidariau iš lentų ir medžio plokščių, pasidariau stalą, kurio kojas padariau iš šakotos obels kamieno. Sekcija, kurią tada sumontavau, turiu ir dabar namuose Vilniuje. Kadangi iš Ignalinos vėliau krausčiausi į Vilnių, į Mėnulio gatvę, o iš ten – į dabartinį butą Vilniaus senamiestyje, mano savadarbiai baldai gerokai nukentėjo. Neprašiau ir paskyros automobiliui. Mašinos sovietmečiu neturėjau, pirmąjį automobilį savo gyvenime įsigijau 1997 metais, tai buvo „Rover“ ir jį atidaviau savo sūnui Šarūnui, bet už tai esu sukaupęs milžinišką per tris kambarius biblioteką. Kodėl nesinaudojau profsąjungų teikiamomis gėrybėmis? Iškėliau sau asmeninį iššūkį, kad su sovietu valdžia nekolaboruosiu ir savo principų už kokį nors daiktą neišduosiu. Lyg ir naivus šiandien atrodo toks principas, bet visuotinio deficito ir visuotinio skirstymo pagal talonus laikais, tai buvo šiokia tokia pozicija.

Kaip vėliau visgi pavyko persikėlti iš mažo miestelio į sostinę ir dar tapti prestižinės chirurgijos srities - širdies chirurgu?

Neįtikėtinas atsitiktinumas. Aš jau buvau įpratęs prie pilvo ertmės chirurgijos, be to, baigiau ir Vilniaus Universiteto istorijos fakultetą. Norėjau iš Ignalinos keltis į Vilnių ir tęsti šį darbą. Bet atsitiko kitaip – į Ignaliną dėl krūtinės ląstos traumos operacijai buvo iškviestas kardiochirurgas. Širdies chirurgas, dabar profesorius, o tada docentas Giedrius Uždavinys per operaciją manęs paklausė, ar ne mano tėvas Alfonsas Andriukaitis, parašęs pogrindyje platinamą knygą „Bausmė be nusikaltimo“ ir prisipažino ją skaitęs. Po pašnekesio jis man pasakė: „Mums reikia chirurgų. Atvažiuok į Vilnių“. Kiek pagalvojęs sutikau pereiti į šią širdies chirurgijos sritį, žinoma, viską vėl reikėjo pradėti nuo pradžių. Tuo metu klinikai vadovavo profesorius, garsusis širdies chirurgas Algimantas Marcinkevičius. Jis manimi patikėjo ir ištraukė iš Ignalinos. Per dvejus metus taip patobulėjau, kad man suteikė teisę širdį operuoti savarankiškai. Ir jaunesnių kolegų komanda, su kuria dirbau ir iš kurios mokiausi, dabar yra jau jaunesnės kartos medicinos garsenybės: G.Kundrotas, G.Kalinauskas, V. Lebetkevičius, V.Tarutis, K.Versockas ir kiti . Dvejus metus kasdien važinėjau iš Ignalinos į darbą Vilniuje traukiniu, vėliau pavyko pasikeisti ir butą iš Ignalinos į Vilnių. Subačiaus gatvėje gyvenu iki šiol.

Grįžkime į Ignaliną. Ar profesoriaus L. Klumbio jums pasakyti žodžiai išsipildė, o gal pradėjęs dirbti chirurgu Ignalinoje, mėginote būti atsargesnis?

Veiklą tęsiau. Bet, kadangi dosjė apie mane buvo renkama, 1976 rugsėjo 15 dieną Ignalinoje mane suėmė. Tardyti išvežė į Vilnių, atsidūriau KGB rūmuose. Pradžioje buvau izoliatoriuje, įrengtame pastato rūsyje. KGB mane išlaikė savaitę ar truputį daugiau. Vėliau paleido, bet privalėjau apsistoti Vilniuje ir kiekvieną dieną privalėjau ateiti pas tardytojus. Tai tęsėsi iki gruodžio mėnesio, o tada vėl galėjau važiuoti į Ignaliną. Tardė majoras Rimkus, leitenantas Daugalas ir kapitonas Kontrimas.

Likimo ironija – prieš trejus metus su, dabar jau amžiną atilsį, rezistentu, istoriku, Kovo 11-osios Akto signataru Gediminu Ilgūnu susitikome kapitoną Kontrimą. Jis dabar pensininkas, santūrus žmogus. Visi trys susėdome, daug ką aptarėme, ir kartu nusifotografavome pakėlę taurę už laisvę, demokratiją ir nepriklausomybę. Kadangi šios vertybės įsitvirtino, nebijau sėdėti šalia žmogaus, kuris mane tardė ir buvo Saugumo komiteto partinės organizacijos sekretorius, rengė man bylą. Pasėdėjome, apsikeitėme nuomonėmis, pabendravome. Nesiekiu keršyti jam, nesiekiu bausmės. Juk tuo metu jis vykdė įstatymą, o be to atstovavo tai santvarkai, ją buvo priėmęs kaip legalią ir legitimią. Suėmimas baigėsi sprendimu internuoti mane Ignalinoje po KGB priežiūra, be teisės iš jos išvykti, su privaloma periodiška registracija Ignalinos KGB. Bet ta priežiūra dažnai buvo tik formali, visur dirba įvairūs žmonės, ir dažnai jie dirba rutiniškai ir aplaidžiai. To gausu buvo ir KGB darbuotojų kasdienybėje. Tuo greitai įsitikinau ir pasinaudojau, tad ir A. Strazdelio universiteto veiklą tęsėme toliau. Neketinau ir po tardymų sustoti.

Dirbote ir dalyvavote Antano Strazdelio universiteto veikloje. Kas kūrė programas, kokios temos jus domino?

Universitete sukūrėme paskaitų ciklą ir sistemą. Studijavome politiką, istoriją, ekonomiką, sociologiją, filosofiją, filosofijos istoriją, politologiją, etiką, įvairiausias gamtos mokslų sritis. Buvom sudarę visą studijų sistemą, kiekvienas studentas turėjo savo studijų knygelę. Kiekvienas pagal savo profilį gilinosi į humanitarines disciplinas. Pavyzdžiui, inžinierius gilinosi į gamtos mokslų humanitarines problemas, medikas – į etines gamtos mokslų problemas. Turėjome universiteto himną -- P. Vaičaičio „Yra šalis, kur upės teka“. Per mėnesį būdavo vienas užsiėmimas, viena sesija, kuri tęsėsi sekmadienį nuo ryto iki vakaro. Kiekvienas studentas turėjo individualią programą: viena humanizmo valanda per dieną, valanda užsienio kalboms, valandą mokslui ir darbui. Mūsų užduotis buvo savo gyvenamose vietose įsteigti švietimo židinius ir šviečiant žmones kultūros, filosofijos, sociologijos, visuomeninių santykių srityse, keisti juos ir visuomenę, skleisti demokratijos, žmogaus teisių ir laisvių bei humanizmo idėjas.

Siekėme savo veiklą plėsti visoje Lietuvoje. A. Strazdelio universiteto studentai buvo įsipareigoję kiekvienas savo bute įsteigti biblioteką. Aš buvau įsteigęs humaniškosios kertelės biblioteką, daktaras V. Kutorga Onkologijos institute – mokslinės onkologijos humaniškosios minties biblioteką, o savo namuose Vilniuje, Gorkio gatvėje (dabar – Didžioji) – humanizmo pastogės biblioteką, Kačerginėje, kur V. Kutorga turėjo vasarnamį, buvo įsteigęs Palankių kaimui humaniškųjų patrulių biblioteką, norėjo ten pastatyti švietimo centrą. Turėjome įvairiausių sumanymų, kūrėme savas tradicijas, vykdavome į ekspedicijas, rengdavome disputus įvairiausiomis temomis, šventėme kai kurias lietuviškas tradicines šventes. A. Strazdelio universitetui priklausę žmonės sutarėme dėl vieno svarbaus dalyko – visos pažiūros yra vertinamos, visos pažiūros gali egzistuoti, o juk žinote – kuo įvairesnių spalvų gėlės, tuo gražesnė puokštė. Paskelbėme šūkį: „Netoleruok netoleruojančio ir toleruok toleruojantį.“ Kitaip sakant, nebendrauti su diktatoriais, komunistais, autokratais, pripažįstančiais vienpartinę sistemą -- komunistų partijos vadovaujantį vaidmenį, proletariato diktatūrą, klasių kovą, ginkluotą revoliuciją ir kitas blogybes, taip pat su tais, kurie pripažįsta tik vienintelę mokslinę komunistinę pasaulėžiūrą.

Mes nepripažinome ir tautininkų diktatūros, nacizmo, fašizmo, autokratinių režimų ir nacionalizmo, iškeliančio savo tautą aukščiau kitų. Mus labiausiai vienijo tai, kad visi vertinome demokratiją, pliuralizmą, daugiapartiškumą, idėjų, filosofijos ir religijos laisvę, religinių pažiūrų įvairovę. Visi, priklausę A. Strazdelio universitetui, kaupėme intelektualinį potencialą, siekėme tapti Lietuvoje žinomais visuomenininkais, mokslininkais, galinčiais keisti Lietuvos tikrovę, įtakoti jaunimą, kuris pajėgtų atsispirti sovietinei demagogijai, propagandai, ideologijai ir sovietinei gyvenimo tikrovei.

Aš pats, daktaro V. Kutorgos paskatintas, 1979 metais įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą, baigiau jį 1984 metais su pagyrimu, raudonu diplomu. Tai antroji mano profesija po medicinos (diplominio darbo tema „Sveikatos apsaugos raida Vilniaus gubernijoje 1831-1914 metais“). A. Strazdelio universitete siekėme žmogiškų santykių. Štai kodėl branginome demokratinio socialistinio humanizmo doktriną ir kodėl mums imponavo Prahos pavasario lyderio A. Dubčeko socializmas žmogiškuoju veidu. Kaip mokėjome, kaip galėjome, taip bandėme priešintis brėžnevinei tikrovei.

Šis universitetas tapo mūsų priedanga, mėginant toliau tęsti nelegalią veiklą, užmegzti kontaktus su pogrindžiu, palaikyti ryšius ir aktyviai dalyvauti debatuose. Universitete lankėsi Lietuvos Laisvės Lygos lyderis Antanas Terleckas, kunigas Juozas Zdebskis, akademikas Paulius Slavėnas, profesorius Česlovas Kudaba, Tėvas Lauriūnas ir Tėvas Stanislovas. Tarp mūsų buvo ir ateistų, ir tikinčiųjų, pozityvistų ir vienos ar kitos filosofinės minties idealistų. Mes visi puikiausiai tilpome po vienu Antano Strazdelio universiteto herbu. Universiteto branduolį sudarė mano draugai ir klasiokai – Arnoldas Vaitkevičius, Valda Šadzevičiūtė, Nijolė Pliuraitė, Jonas Baronas (susipažinome veikdami kraštotyros srityje), Reda Žvirblytė, Algis Gasiūnas, Nazarijus Andrejevas, Elytė Kilikevičiūtė, mano brolis Eimutis Petras Andriukaitis. Jie įvairių sričių specialistai, pagal pažiūras mes taip pat skyrėmės -- vieni buvo liaudininkai, kiti varpininkai, socialdemokratai ar krikščionys demokratai. Vieni iš jų jau Atgimimo epochoje steigė Žaliųjų partiją, kai kurie priklausė krikščionims demokratams. Dalis žmonių, priklausiusių A. Strazdelio universitetui, tapo socialdemokratų partijos nariais.

Ar visi Jūsų pažįstami disidentai lankėsi A.Strazdelio universiteto užsiėmimuose? Minite A.Terlecką, J.Zdebskį, bet juk pažinojote jų ir daugiau. Ar visi sutiko su tokia veiklos forma?

Žinoma, kad ne visi. Ir ne su visais vienodai palaikiau ryšį. Su vienais disidentais likome bendraminčiais, su kitais negalėjome sutarti, tad veikla išsiskyrė. Visą laiką palankiai vertinau L. Dambrausko pozicijas, bet štai A.Terleckas man buvo visada svetimas savo kraštutinumu, įtarimų manija, be to labai supaprastintu visuomeninių procesų paaiškinimu. Ir su kitais disidentais keliai tai suartėdavo, tai nutoldavo. Teko bendrauti su buvusiu politiniu kaliniu Povilu Butkevičiumi – žmogumi-legenda. Jis palaikė tiesioginius ryšius su dabartiniu Kauno arkivyskupu Sigitu Tamkevičiumi, nuo 1972 metų leidusiu „Lietuvos Katalikų Bažnyčios Kroniką“ ir už tai nuteistu dešimt metų kalėti. P. Butkevičius labai atsargiai rinkosi, su kuo bendrauti, atsargiai dirbo su jaunais žmonėmis, nes suprato, kuo jie rizikuoja pasirinkę nelegalios antisovietinės veiklos kelią. Vienu metu su juo suartėjome, tačiau mūsų pažiūros skyrėsi: jis buvo gilus katalikas, ateitininkas, o aš krypau į socialdemokratiją, žavėjausi varpininkais, rėmiausi socialdemokratine varpininkų pozicija, kurioje bažnyčios vieta ir vaidmuo traktuojamas pozityviai, tačiau kiek rezervuotai. P. Butkevičius ir jo bendraminčiai labiau akcentavo gilų religinį jausmą, jiems imponavo ateitininkai ir jų idėjinis ideologas, profesorius S. Šalkauskis.

Mus tai tolino ir skyrė. Pažiūromis nutolau nuo P. Butkevičiaus, bet vis tiek mes, manau, dirbome Lietuvai kartu, nes mus vienijo bendras tikslas – kitokios, teisingesnės Lietuvos vizija, stengėmės rasti bendrų taškų ir bendro pobūdžio veikloje ir atskirai dirbdami. Ir panašiai nutiko tarp manęs ir jaunesnės kartos disidentų – A.Patacko. P.Kimbrio, R. Matulio ir kitų. Jie priklausė dešiniajam disidentinio judėjimo sparnui, tad A.Strazdelio kairiosios minties platforma jiem netiko.

Ar žmonės nebijojo su jumis lankyti A. Strazdelio universitetą, juk buvote tardomas, tačiau paleistas, o tai galėjo kelti pagrįstų minčių, jog esate užverbuotas saugumo sekti kitus ir teikti apie juos duomenis?

Po tardymo 1976 metais , kaip jau minėjau, buvo perskaitytas sprendimas mane trejiems metams lygtinai izoliuoti – privalėjau visą laiką gyventi Ignalinoje, neturėjau teisės niekur išvažiuoti. Bet man tai netrukdė dalyvauti Antano Strazdelio universiteto veikloje. Mačiau, kad galiu apgaudinėti saugumą, tai ir dariau. Privalėdavau kas kiek laiko registruotis saugume, nežinau, galbūt buvo kaimynų paprašyta mane stebėti. Tai žinodamas, stengdavausi išvažiuoti sutemus ir kokias dvi paras manęs Ignalinoje nebūdavo. Dirbdamas gydytoju kartais savaitę dirbdavau, kita – laisva, tai per laisvąją ir ištrūkdavau.

Niekas ten paranojiškai išpūtęs akių nesekdavo kiekvieno mano žingsnio. KGB visagalybė yra iš dalies sukurtas mitas, juk esu išgelbėjęs ne vienos šeimos (Černių, Ulozų, Kindurių, Sakavičių) jaunuolius nuo tarnybos armijoje, tuo metu gresiančios žūties Afganistane užrašydamas klaidingas diagnozes, ir nė šuo, ne tik kad KGB, nesulojo. Komisijoje sėdėdavo ir gydytojai, ir komisaras, o aš ramiu veidu juos komisuodavau. Supraskime, juk KGB irgi susidarė iš žmonių. Vieni jų buvo darbštūs ir atsidavę, net fanatiški, tačiau dirbo ir nemaža dalis tinginių, stūmusių dienas tarnyboje, norinčių gauti tik atlyginimą ir viskas. Buvo aukšto lygio kontržvalgybininkų, aukšto lygio provokacijų meistrų, bet jie tikrai dirbo ne užkampyje, ne Ignalinoje. Mano laimė, artimiausieji bendraminčiai manimi pasitikėjo, įsitikino, kad nesu užverbuotas, nors toks gandas sklandė. Tada sąmoningai nutraukiau ryšį su dalim pogrindžiui priklausiusių žmonių. Jei būčiau kurį nors išdavęs, jie būtų vienaip ar kitaip nukentėję, bet nė vienas nenukentėjo. Po gerų pusės metų nuo mano sulaikymo visi akivaizdžiai įsitikino – Vytenis Andriukaitis išlaikė išbandymą tardymu ir nieko neišdavė.

Tai buvo vienintelis kartas, kai jus saugumas tardė ir nubaudė draudimu išvažiuoti iš Ignalinos?

Antrą kartą mane suėmė 1982 metais, kai pradėjau aktyvesnę organizacinę antitarybinę veiklą. Esu tikras, mane vėl išdavė, ko gero, kažkas iš Ignalinos, tai turėjo būti žmogus, palaikęs su manimi artimus ryšius. Įtariu kai kuriuos žmones, bet tegul tai būna jų sąžinės reikalas. Be to, labai sunku žmones kaltinti. Žmonės gali išduoti dėl įvairiausių motyvų – patys dėl ko nors įkliuvę, įklimpę, galėjo teikti visiškai „nekaltą“ informaciją, nesunku buvo palūžti, išsigąsti. Sudėtingas buvo metas, todėl teisti visus ir už viską – pati neteisingiausia nuostata. Esu tikras – tik nedaugelis buvo atkaklūs kagėbistai, šnipai arba aršūs rėžimo šalininkai, sąmoningai dirbę saugumui. Tokių buvo. Bet dauguma buvo kitokie. Dėl šių priežasčių aš atleidžiu tam agentui Pranui, dėl kurio patekau į KGB akiratį pirmąjį kartą, atleidžiu ir Ignalinos agentui, dėl kurio informacijos buvau suimtas antrąjį kartą. Šie žmonės nieko nesprendė, jie buvo tiesiog rėžimo įbauginti žmonės.

A. Strazdelio universitetas užsidarė 1982 metais. Kodėl? Išsikvėpėte ar buvote priversti?

Ilgainiui veikla išsikvėpė, mokymosi laikotarpis baigėsi, teko spręsti gyvenimo diktuojamas alternatyvas, kaip tobulėti savo profesijose , o tuo pačiu tęsti ir aktyvią disidentinę veiklą, kaip stoti į aspirantūrą ir įsilieti į disidentuojančių mokslininkų gretas ar kilti profesinės karjeros laiptais ir po to, panašiai kaip V.Kutorga, burti aplink save jaunesnę kartą, perduodant mintis ir estafetę. Ar rinktis konfrontaciją su režimu ir kalėjimą, ar derinti profesinę ir disidentinę veiklą? Nelengvos tai buvo dilemos, mes kūrėme šeimas, atsirado daugiau įsipareigojimų, daug jėgų reikalavo tiesioginis darbas.

Daktaras V. Kutorga pasiūlė vietoj universiteto užsiėmimų ciklo sukurti bibliotekų tinklą. 1982 – 1986 metais įsteigėme bibliotekas Vilniuje, Kaune, Kupiškyje, Ignalinoje. Į jas suvažiuodavo žmonės, vesdavome teminius pasitarimus, seminarus. Kaip minėjau, V. Kutorga savo bute Vilniuje sukūrė humaniškosios minties bibliotekas 1966 m., Onkologijos institute ir poilsinėje Kačerginėje. Nijolė Pliuraitė įsteigė Vinco Kudirkos Varpo biblioteką Rumšiškėse, aš – humaniškosios kertelės biblioteką Ignalinoje, Valda Šadzevičiūtė – „Citius, altius, fortius“ (aukščiau, greičiau, stipriau ) – olimpinės minties ir olimpinio humanizmo biblioteką Kaune, mano brolis Petras – „Trijų Nemuno sūnų“ biblioteką, kurios esmė buvo M.K. Čiurlionio, J. Baltrušaičio, Vydūno kūryba. Jonas Baronas – „Inžinerinės minties“ bilblioteką Vilniuje, Algis Gasiūnas – Kupiškyje krikščioniškojo humanizmo, Romas Mikaitis – „Žydroji Vilnelė“ Naujojoje Vilnioje. Per šį bibliotekų tinklą pradėjome rengti tarpbibliotekinius seminarus, pasitarimų ciklus įvairiomis temomis. Įvairios svarbios šventės būdavo švenčiamos vis kitoje bibliotekoje, pavyzdžiui, V. Kudirkos gimtadienis gruodžio 31 dieną, rinkdavomės Rumšiškių bibliotekoje, Einšteino diena būdavo skirta mokslinei pasaulėžiūrai, rinkdavomės pas V. Kutorgą namie, M. K. Čiurlionio gimtadienio dieną rinkdavomės mano brolio bibliotekoje. Bediskutuodami, nutarėme Rumšiškėse 1985 metais parengti humanizmo chartiją.

Ko siekėte humanizmo chartija? Kas ją pasirašė?

1985 metais Rumšiškėse pas N. Pliuraitę buvo parengtas Rumšiškių memorandumas, arba Rumšiškių humanizmo chartija. Dokumentas atsidūrė saugumo rankose. Bet nepamirškite – 1986 metai jau kitokie - čia pat M. Gorbačiovas su perestrojka (persitvarkymu). Kai chartija pakliuvo į saugumiečių rankas, buvau dėl to apklaustas Santariškėse, ligoninėje, kur jau dirbau kardiochirurgijos centre ir abdominalinėje klinikoje.

Chartija siekėme įtvirtinti demokratinį pliuralizmą, teisingesnį socializmą, kooperaciją, panaikinti totalitarizmą. Įsivaizdavome siekią humaniškosios planetinės raidos ir tikėjome tokiomis perspektyvomis. Po chartija norėjome, kad pasirašytų visų bibliotekų kūrėjai. Pradžioje pasirašėme penkiese – N.Pliuraitė – Andrejevienė, N.Andrejevas, V.Kutorga, E.P.Andriukaitis ir aš. Tuoj po to prasidėjo perestrojka, daugelis mūsų įsiliejome į Atgimimą, daug žmonių prisidėjo kuriant Sąjūdį. Atkuriant valstiečių liaudininkų partiją dalyvavo V. Kutorga, N. Pliuraitė, socialdemokratų – L. Dambrauskas , R. Žvirblytė, A. Vaitkevičius, P. E. Andriukaitis, J. Baronas, aš. Net septyni iš lankiusių A. Strazdelio universitetą, vienaip ar kitaip prisidėjo atkuriant socialdemokratų partiją. A. Gasiūnas talkino krikščionių demokratų partijos kūrime, I. Ignatavičienė – Žaliųjų.

Ar teko kada nors įkliūti su nelegalia literatūra?

Kartą vos neįkliuvau autobuse. Vežiau pilną lagaminą nelegalios literatūros į Kapsuką (dabar – Marijampolė), milicija gaudė vagis ir sustabdė autobusą. Mano lagaminas išsipūtęs nuo literatūros (ji būdavo spausdinama ant plono rūkomojo popieriaus), milicininkai prašė rodyti daiktus. Pirmiausia parodžiau studento pažymėjimą, tada atidariau lagaminą, aiškinau, kad tai mano medicininiai užrašai ir uždariau. O širdis kulnuose. Laimė, jie kreipė dėmesį į daiktus, pinigus, o nei vieno, nei kito ten nebuvo.

Kitą kartą su kiemo draugu R. Balsiuku, studijavusiu Žemės ūkio akademijoje, darėme nelegalias nuotraukas Žemės ūkio akademijos fotolaboratorijoje. Staiga kažkas beldžiasi į duris, vonia pilna „Archipelag gulag“ nuotraukomis daugintų knygų. Akimirksniu užmėtėme šias nuotraukas vestuvių nuotraukomis. Pro duris įėjo laboratorijos vedėjas ir paklausė, ką veikiame. Išpyškinome esą ryškiname vestuvinės nuotraukas, neva taip užsidirbame pinigų. Jis reagavo supratingai, suprantama, studentai nori užsidirbti: „A, tai gerai, ryškinkite.“ Ir išėjo. Visko buvo.

Kiek kartų jus tardė saugumas, kokias priežastis jie nurodydavo – už ką esate suimamas?

Apklausė gal septynis kartus, neskaitant apklausos tada, kai buvau moksleivis. Institute apklausinėjo keturis kartus, tardė du kartus. 1976 rugsėjo 15 dieną mane suėmė darbo metu Ignalinoje. Suėmė įspūdingai -- atvažiavo kariškiai su kariniu viliuku (milicijos mašina), įėjo į kabinetą, aš vilkiu gydytojo chalatą, konsultuoju ligonius. Išprašiau karininką už durų, kol baigsiu konsultuoti ligonį. Seselė, dirbusi su manimi, nors rusė, buvusi fronto medicinos sesuo, labai nekentusi saugumiečių, pasiteiravo: „Daktare, kuo padėti? Juk suprantate, kad atsigrūdo KGB?“ Paprašiau jos pranešti šeimininkui, pas kurį nuomojausi kambarį, kad viską išneštų iš mano kambario. Tik vėliau sužinojau, kad tuo pat metu suiminėjo ir krėtė mano brolius, mūsų namus Kaune. Turiu 1976 metų suėmimo dokumentus -- protokol obyska (kratos protokolas rugsėjo 15d.). Labai smulkiai rusų kalba surašyta, kas paimta, kaip paimta. Dokumentą pasirašė mano mama. Pas mamą krata padaryta iš ryto. Saugumiečiai staiga pasibeldė į tėvų namų duris, jau turėjo kratos orderį. Ieškojo politinės disidentinės literatūros ir visų kitų antisovietinės veikos įkalčių.

O prieš tai Kaliningrado srityje, Gvardeiske, buvo suimtas mano brolis Remigijus, dirbęs miesto ligoninėje. Į Kaliningradą važinėjau su tikslu – ten gaminome atsišaukimus, o tada su broliu Petru juos platindavome. Iškrėtę mūsų namus Kaune, jie suėmė ir mane, ir mano brolį Petrą Klaipėdoje. Viso to pretekstas buvo toks – iš Kaliningrado į Lietuvą atkeliavo didelė siunta laiškų į rajonų partijos komitetus, kuriuose buvo raginama versti sovietų okupacinę valdžią. Kas juos siuntė, nežinau ir dabar. Saugumiečiai sužinojo, kad važinėju pas brolį Petrą į Klaipėdą ir brolį Remigijų į Kaliningradą. Iškėlė versiją – galbūt atsišaukimus išplatinome būtent mes.

Saugumas sukūrė nusikalstamos veiklos modelį, kad galėtų apkaltinti mano brolį, esmė – neva gydytojas pardavinėjo nedarbingumo lapelius. Kartą brolis iš tiesų parašė vienam žmogui nedarbingumo lapelį, kai galbūt buvo galima apsieiti ir be jo, pasirodo, tai buvo provokacija, brolį iš karto suėmė. Apkaltinus jį kyšininkavimu, daryta krata jo bute, aišku, nieko nerado, bet tai buvo puikus pretekstas krėsti visą Andriukaičių šeimą. Kaip sakiau, Petrą suėmė Klaipėdoje, mane - Ignalinoje, krata daryta ir tėvų namuose Kaune, Vytenio 12-60. Ten paimti mano rankraščiai, A. Šapokos istorija, knygelė, mokanti, kaip elgtis per tardymą, daug kitos literatūros. Bet jie nerado atsišaukimų, disidentinės literatūros.

Visa tai išgelbėjo mano motina, suspėjusi tai paslėpti po skalbinių krūva ir ant jos atsisėsti. Kol kratė, ji visą laiką ant tos krūvos sėdėjo, o saugumiečiai jos nepakelė. Remigijui sukūrė bylą už kyšininkavimą ir piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi. Mums su Petru inkriminavo bylas už antitarybinių atsišaukimų platinimą. Dosjė jie turėjo. Iš tiesų iki tol platindavome atsišaukimus, pasirašydami – neomarksistais, nenorėdami įvardinti savęs socialdemokratais, nes nutarėme paerzinti saugumą ir pasivadinti naujaisiais marksistais, ne sovietinio leninizmo marksistai, bet naujieji, kurie paisome klasikinių Markso principų.

Žinojome, su tokiais priešais jiems kovoti bus sunkiau. Iki šiol turiu keletą brokuotų, sugadintų atsišaukimų, kuriuos platinome 1973 – 1974 metų rudenį ir kuriuos nuo saugumiečių išgelbėjo mano mama. Juos darėme Kaliningrade, netoli Balgos miestelio. Aš parašiau tekstą, Petras padarė šriftą, išpjaustė trafaretą, raides purkšdavome naudodamiesi trafaretu. Brokuotus pasilikdavome, todėl juos turiu iki šių dienų. Tada teisė mano kolegą šešto kurso medicinos studentą Š. Žukauską, V. Pavilionį, vėliau tapusį Kovo 11-osios akto signataru, buvo teisiamas Antanas Rudaitis, Algimantas Sakalauskas. Š. Žukauską pažinojau asmeniškai, kitų nepažinojau. Visi jie buvo suimti už nelegalią veiklą. Ne visi saugumo tardytojai vienodai dirbo, pavyzdžiui, kapitonas Kontrimas buvo labai normalus tardytojas, jis mane net palikdavo kabinete valandų valandas skaityti laikraščių, o pats dirbdavo savo darbą. Leitenantas Daugalas – priešingai, buvo jaunas ir aršus, o majoras Rimkus - aršus stalinistas, labai grubiai ir gąsdinančiai tardė.

Po kratos Ignalinoje saugumiečiai tąkart jus išgabeno į Vilnių. Ar rado kokių įkalčių jūsų nuomojamame bute Ignalinoje?

Nuvažiuojame į Ignalinos rajono saugumo komitetą pas pulkininką Paškevičių. Kai Paškevičius pasakė: „Tai ką, važiuosime pas tave į nuomojamą kambarį ir darysime kratą“. Užtikrintu balsu pasakiau: „Važiuokit“. Ir padėjau raktus. Tai matydami, jie patingėjo, numojo ranka, kratos Ignalinoje nuomojamame bute taip ir nedarė. Paprašiau saugumiečių man pateikti kratos orderį. Suėmimo orderio neturėjo, o aš žinojau taisykles – orderis būtinas, todėl ir toliau atkakliai reikalavau. Jie mane uždarė į izoliatorių ir laukė, kol prokuroras atsiųs sankciją.

Prokuroru Ignalinoje dirbo Liudvikas Sabutis, vėliau tapęs Kovo 11-osiosios akto signataru, Aukščiausiosios Tarybos sekretoriumi, dabar jis yra konservatorių frakcijos narys Seime. Apie 16 valandą jis pasirašė mano suėmimo orderį. Šiandien mes abu esame Kovo 11-osiosios akto signatarai. Kai pasikeitus laikams L. Sabutis tapo aršiu persivertėliu, troško keršto ar raganų medžioklės, aš jį įspėjau: „Ar atsimeni Ignaliną, ar atsimeni 1976 metų rugsėjo 15 dieną? Pasakė: „Neatsimenu“. Priminiau: „Buvau daktaras, o tu pasirašei mano kelialapį į saugumiečių nasrus, būk geras, nesidėk šventesniu už patį šventąjį. Atsivertei iš komunistų, tapai sąjūdiečiu, bet atmink viena, kad nuo vieno kraštutinumo iki kito – visada yra tik vienas žingsnis. Gyvenimas kupinas spalvų, įvairiausių atvejų, variantų, neskubėk teisti, neskubėk smerkti, neskubėk daryti išvadų.“

Mačiau daug atsivertelių arba konvertitų, pasilikusių oriais ir santūriais žmonėmis. Bet mačiau ir karingų persivertėlių, vakar buvusių aktyviais komunistais, o štai dabar – aktyviais konservatoriais. Jiems sakydavau, kad Danguje daugiau džiaugsmo dėl vieno atsivertusio nei dėl tūkstančio teisiųjų. Bet nėra pasakyta, kad tas atsivertęs ir vėl turi garsiau už kitus šaukti, garsiau už kitas ganomas avis bliauti. Atsivertei – tvarkoj, bet žinok savo vietą. Suprantu, būdamas sovietinis prokuroras, jis negalėjo nepasirašyti mano suėmimo orderio, bet tai nesuteikia teisės vėliau, pakeitus pažiūras, pulti panašius žmones, kurie sovietmečiu užėmė postus ir taip pat vykdė pareigas. „Mudu abu sąmoningai pasirinkome gyvenimą, – sakiau L. Sabučiui, -- tu partinę karjerą, aš – disidentinę veiklą. Abu apsisprendėme laisva valia, tad sutarkime, kadangi šiandien nugalėjo demokratija, mudu abu pasirašėme Kovo 11-osiosios aktą, vadinasi, abu suartėjome tam, kad darytume reformas, o ne pjudytume žmones. Privalome daryti viską, kad neįveltume Lietuvos į naują susipriešinimą, nes toks kelias niekur neveda“.

Kas gi galėtų patikėti, kad jūs iš šios balos išbridote beveik sausas, be jokių pasižadėjimų bendradarbiauti su saugumu, be pasižadėjimų tapti jų informatoriumi.

Man tai buvo dar vienas smūgis, juk dabar galima apie mane kalbėti bet ką.Iš tiesų, kai mane paleido iš karto pasklido „antis“, kad aš užverbuotas, nes manęs nepasodino. Aišku, sunku buvo įsivaizduoti, kad KGB šiaip ėmė ir paleido. Visų akyse įskaičiau nebylų klausimą: kodėl paleido? Todėl ir pats nusprendžiau – geriausia bus su niekuo nebendrauti arba bendrauti su kuo mažiau žmonių. Nuo 1976 gruodžio iki 1977 vidurio bendravau tik su labai gerai pažįstamais žmonėmis, su bendraminčiais iš A. Strazdelio universiteto, su visais kitais nutraukiau bet kokius ryšius. Maniau – tegul patys įsitikina ir sprendžia. 1978 metų viduryje, maždaug antroje metų pusėje, mane vėl susirado žmonės, kuriems buvau reikalingas, su kuriais siekėme vieno tikslo, jie suprato – nesu užverbuotas, nieko neišdaviau, esu internuotas, žmogus su apribotomis teisėmis. Ne tik su manimi taip buvo pasielgta. Nuolat tampyti, sulaikomi ir paleidžiami buvo R.Matulis, J.Trinkūnas, netgi A.Patackas, kiek žinau ir dabartinis Seimo narys, buvęs disidentas ir A.Terlecko bendražygis V.Bogušis. Tad sukelti sumaištį, pasėti nepasitikėjimo sėklą buvo dažna KGB praktika.

Ne tik nelegali veikla, bet ir galimybė dirbti mėgiamą darbą pagal specialybę, tobulėti tai taip pat galėjo būti draudžiama?

Dirbti mėgiamą darbą pagal savo profesiją buvo galima su viena sąlyga – reikėjo įsigyti norimą specialybę. Ir galiu pasakyti, kad bus visai klaidingas įspūdis, jei akcentuočiau vien tik savo pagrindine veikla disidentinę veiklą. Visai ne. Brolis ir aš gerai mokėmės mokykloje, stropiai studijavome, dalyvavome studentų mokslinėse draugijose, saviveikloje, sporte, vėliau – daug dirbome savo profesinėse srityse. O nelegali veikla vyko tam tikrais epizodais. 1965-1971 metais, studijų laikotarpiu aktyviau. 1975-1990 m. įvairiai, sakyčiau tam tikrais epizodais, žinoma, Strazdelio universiteto laikotarpis buvo reguliarių užsiėmimų mažiausiai du kartus per mėnesį. Daug jėgų reikalavo studijos Vilniaus universitete 1979-1984 m. O juk studijavau neakivaizdžiai, derindamas chirurgo darbą. Be to labai daug dėmesio skyriau chirurgijos žinių tobulinimui.

1978 m. tobulinausi karo lauko chirurgijos srityje Rygoje, 1979 m. Vilniaus universiteto gydytojų tobulinimosi fakultete, bendrojoje chirurgijoje, 1982 m. ten pat traumatologijoje, 1984 m. – pilvo chirurgijoje. 1983 m. man suteikta II chirurgo kategorija, nuo 1985 m., pradėjus dirbti Vilniaus respublikinėje klinikinėje Santariškių ligoninėje kardiochirurgu, 1988 m. teko tobulintis torakalinės chirurgijos srityje Vilniaus universitete ir 1989 m. – Maskvos I. Bakulevo kardiochirurgijos institute. 1989 m. suteikta pirma kardiochirurgo kategorija. Tai be galo įdomus praktinių įgūdžių ir mokslinių žinių gilinimo derinys. Rašiau mokslinius darbus iš chirurgijos ir medicinos istorijos, deja, nors ir ruošiausi kandidatinio minimumo egzaminams, lankiau filosofijos kursus Vilniaus universitete ir Lietuvos Mokslų akademijoje, bet disertacijų gintis neleido. Čia ir pasireiškė saugumo budrioji akis, mokslinė karjera buvo apribota.

Ar dėl to nesijautėte įskaudintas, ar negimė širdyje kerštas už sugriautą mokslinę karjerą?

„Non scholae sed vitae discimus“ – „Ne mokyklai, bet gyvenimui mokomės“ - tai be galo puiki sentencija, kaip ir Sokrato mintis: „Omnia mea, mecum porto“ – „Visa mano, ką nešuosi su savimi“. Žinios, įgytos, studijuojant tokias iš pirmo žvilgsnio skirtingas disciplinas kaip medicina ir istorija, yra neįkainojamos. Kadangi disertacijos nepavyko gintis, dėl to nepergyvenau. Troškau tik vieno – pažinti žmogų ir suprasti žmonijos istorijos raidą. Vaizdžiai tariant, norėjau mokėti gydyti žmogų, o taip pat gydyti ir visuomenę. Šiandien matau, jog tai buvo teisingas pasirinkimas. Kauno medicinos institutas, Vilniaus universiteto istorijos fakultetas ir A. Strazdelio humaniškos socialistinės minties universitetas bei filosofijos aspirantūros kursai mane išugdė.

Už tai, kad šiandien esu gydytojas, istorikas, visuomenininkas, socialistas ir humanistas – už tai dėkingas visoms Alma Mater. Šiame kelyje sutikau labai daug garsių Lietuvos žmonių. Asistavau garsiausiems Lietuvos chirurgams: A. Stropui, T. Šiurkui, J. Brėdikiui, A. Katiliui, K. Jociui, A. Baubinui ir kitiems Kaune, broliams P. ir P. Norkūnams, A. Sučylai, T. Narbutui, A. Pronckui, A. Marcinkevičiui, V. Sirvydžiui, S. Uždaviniui ir kitiems Vilniuje, klausiausi istorijos paskaitų pas E. Gudavičių, P. Kulikauską, M. Jučą, P. Dundulienę ir kitus istorikus. Tad ir medicinos, ir istorijos švyturiams esu skolingas. Būtų gera aprašyti jų portretus. Na ir kas, kad šiandien neturiu mokslinio laipsnio inicialų, bet už tai turiu neįkainojamas žinias, taip reikalingas gyvenimo kasdienybei. Ši gyvenimo patirtis kur kas svarbesnė už disidentinius išgyvenimus.

Darbinė veikla dažnai įtraukia visą žmogų, nepalikdama laiko kitiems dalykams, argi po intensyvios darbo dienos nesinorėjo ramesnio laisvalaikio?

Darbinė ir mokslinė veikla tik papildo viena kitą. Mano medicininė darbinė veikla prasidėjo 1972 m. rugpjūčio 1 d., tuomet buvau priimtas į Respublikinės Kauno klinikinės ligoninės IV vidaus ligų skyrių med. sesers pareigoms, o nutrūko 1993 m. kovo mėnesį, kai įsigaliojo LR Konstitucijos draudimas Seimo nariui užimti ir kitas pareigas. Taigi skaudi ši data. Ir dabar retkarčiais sapnuoju operacijas! Betgi dirbant mediku, visada yra laiko studijoms, ypač, kai tekdavo budėti paromis arba ir savaitėmis ligoninėje. Visą laiką dirbau 1,5 arba net 2 etatų krūviu. Ir patikėkite, užtekdavo laiko studijoms, veiklai, šeimai. Taupyti laiką ir tobulėti – štai paprasta gyvenimo formulė. Juk Jėzus Kristus paliko kiekvienam žmogui paprastą įsakymą: „Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ – ir kaip sunku šį įsakymą vykdyti. Dabar pagalvojau, kad galėjau dar efektyviau išnaudoti laiką, bet tuščiai praleistų valandų nebesugrąžinsi!

Jei vien mokslai ir studijos, darbas ir kvalifikacijos kėlimas, tai visas kitas gyvenimas gali pralėkti pro šalį, gali nukentėti įsipareigojimai šeimai, artimiesiems, draugams.

Visas kitas gyvenimas taip pat pasiduoda tavo keliamiems tikslams. Su daktaru V. Kutorga aktyviai dalyvavau Mažvydo klubo, kuriam pirmininkavo profesorius Č. Kudaba, disputuose, Klubo „Ave vita“ poleminėse diskusijose, LMA etikos draugijos forumuose, „Žinijos“ paskaitose, medicinos istorijos draugijoje. Suspėdavau ir į Vilniaus chirurgų draugijos posėdžius, LMA Turistų klubo vakarones. 1980 m. su mylimąja Irena Meižyte sukūrėme šeimą. 1981 m. gimė sūnus Šarūnas, 1983 m. – sūnus Gediminas, o 1987 m. – duktė Rūta – kokia tai nuostabi patirtis, Dievo dovana pajusti mažos Gyvybės alsavimą. Ir šeimos ritmas tik dar labiau sutvirtino ryžtą įvaldyti visagalį Laiką.

Aš išties laimingas, nes šalia manęs nuo 1980-ųjų metų jau atsirado tikroji Laiko ir Darbų pribuvėja – žmona Irena. Žinoma, jos akimis mano įsipareigojimai šeimai, vaikams kur kas buvo prasčiau vykdomi, ypač prasidėjus didiesiems Epochos įvykiams – Perestroikai, Sąjūdžiui, Atgimimui. Ir dabar saugau sūnaus Gedimino laišką, kuriame jis išdėsto daug karčių žodžių man, kad per mažai laiko skirta žmonai ir vaikams seimokratiniuose verpetuose. Bet vis tiek gyvenimo mokykloje, skaitant „gyvenimo knygą lapas į lapą“, nėra ir nebus galima išvengti klaidų, suklupimų, nuodėmių, kad ir kaip stengtumeisi. Tad jeigu ir nukentėjo įsipareigojimai, vis tiek tenka derinti visus pašaukimų parametrus, ištariant šeimai ir artimiesiems: „Atleiskite, ne iš piktos valios, o iš savojo silpnumo ir netobulumo“.

Tikslai, kurių sieki, neturi atnešti kartėlio artimiesiems, neturi jų padaryti tų tikslų įkaitais. Kitaip tie tikslai yra nehumaniški, nes prastos priemonės, kuriomis bandei juos įgyvendinti panaikina tikslus, sukelia skausmą artimiesiems, atstumia draugus. Tai – aksioma. Stengiausi to vengti, bet ne tik iš sūnaus, ir iš žmonos, ir iš artimų draugų išgirsdavau priekaištų. Ir vis tik – gyvenimo vaisingas medis yra įvaldomas, jei atsiprašai už savąsias klaidas.