Švietimo, mokslo ir sporto ministrė džiaugiasi sėkmingu „Tūkstantmečio mokyklų“ programos startu ir sako, jog jis stipriai viršijo lūkesčius. Aš manau atvirkščiai. Tai, kad šioje programoje nepanoro dalyvauti visos šalies savivaldybės, yra aiškus dar didesnio atotrūkio ir ugdymo skirtumų tarp savivaldybių formavimas.

Tikėtina, jog programoje atsisakiusių dalyvauti savivaldybių mokiniai ne tik patirs diskriminaciją, turės papildomai mokėti korepetitoriams, bet ir dėl prastesnių ugdymo rezultatų negalės studijuoti norimų dalykų.

„Tūkstantmečio mokyklų“ programa apskritai yra iliustracija to, kas šiandien vyksta Lietuvos švietimo sistemoje. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija negali atsakyti į elementarius klausimus dėl šios programos įtakos nutolusių regionų mokiniams ir apskritai dėl miesto ir kaimo atotrūkio formavimosi. Galiausiai, kaip jį reikėtų traktuoti Nacionalinio partijų susitarimo dėl švietimo fone?

Savo parašais visų partijų vadovai įtvirtino Nacionaliniame susitarime esančią nuostatą, kad vienas svarbiausių dalykų – lygios galimybės ir užtikrintos lygiavertės sąlygos kiekvienam asmeniui siekti išsilavinimo. Kaip ši nuostata bus įgyvendinama tose šešiose savivaldybėse, kuriose „Tūkstantmečio mokyklų“ programa vykdoma nebus? Būdamas švietimo ministrės vietoje, nebūčiau leidęs programai startuoti, kol nebūtų užtikrinta, kad visos šalies savivaldybės dalyvaus joje. Tokia apimtimi startavusi programa yra ne tik diskriminacinė, tačiau ir akivaizdžiai prieštaraujanti partijų susitarimui.

Parlamentinių partijų susitarimui prieštarauja ir praėjusių metų pabaigoje Vyriausybės priimtas sprendimas dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo pertvarkos. Akivaizdu, kad vykdoma švietimo paslaugų optimizacija neatitinka lygių galimybių principo, o tai neabejotinai iššauks dar didesnę atskirtį tarp regionų. Vietovės, kuriose neliks švietimo įstaigų, apskritai pasmerktos merdėjimui ir tuštėjimui.

Mokyklų tinklo pertvarka niekaip nedera ir su parlamentinių partijų susitarime įtvirtinta nuostata, kuria įsipareigojama savivaldybėms suteikti daugiau savarankiškumo ir atsakomybės už racionalų švietimo lėšų panaudojimą, tinklo efektyvumą bei ugdymo rezultatus. Galiausiai, jame įtvirtinama ir keista nuostata dėl skirtingų klasių komplektavimo sąlygų. Valstybinėse mokyklose jos numatomos kur kas griežtesnės nei privačiose.

Ne tik šitos, tačiau ir daug daugiau nuostatų, kurios įtvirtintos mokyklų tinklų pertvarkos sprendime šiandien yra taisytinos. Vyriausybė ir Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos vadovybė privalo rasti laiko diskusijoms ir iš naujo įsiklausyti į savivaldybių, švietimo bendruomenės, profesinių sąjungų, tėvų ir gyventojų pastabas ir teikiamus siūlymus.

Jei diskusijoms buvo skiriama per mažai laiko, o socialiniai partneriai nebuvo girdimi, džiaugiuosi, jog pagalbos šauksmą išgirdo prezidentas Gitanas Nausėda. Būtent jam adresuotame rašte, didžioji dalis opozicinių frakcijų Seimo narių iš naujo pateikė argumentus, kurie sako, jog kelias, kuriuo eina Vyriausybė, siekdama pertvarkyti mokyklų tinklą – netinkamas. Atsižvelgiant, į mūsų prašymą, prezidento rūmuose planuojama surengti diskusiją bendrojo ugdymo mokyklų tinklo situacijai ir perspektyvoms aptarti.

Žinoma, niekas negalėjo prognozuoti karinio konflikto Ukrainoje pasekmių, tačiau šiandien nereaguoti į tai, kaip iš Ukrainos nuo karo bėgančių žmonių apgyvendinimas Lietuvoje paveiks mūsų švietimo sistemą, negalime.

Šiandien Lietuvoje prieglobstį nuo karo rado jau kiek daugiau nei 45 tūkstančiai ukrainiečių, tarp kurių net 19 tūkstančių nepilnamečių. Mokyklų bendruomenės nuoširdžiomis pastangomis ukrainiečių vaikams užtikrina galimybę dalyvauti mūsų šalies ugdymo sistemoje, tačiau visi norintys lankyti lietuviškas mokyklas kai kuriose mokyklose jau netelpa.

Vyriausybės sprendimas dėl mokyklų, vykdančių formaliojo švietimo programas, tinklo pertvarkos ir taip nelabai sprendžia perpildytų mokyklų ir klasių, ypač didžiuosiuose miestuose, problemos, tačiau ir numato, kad pradinės mokyklos, progimnazijos ar pagrindinės mokyklos tipo mokyklos, kuriose pagal ikimokyklinio ugdymo, priešmokyklinio ugdymo, bendrojo ugdymo programas mokosi 60 ir mažiau mokinių, reorganizuojamos arba likviduojamos. Ši nuostata yra ne tik diskriminacinė, didinantį atskirtį, tačiau ir užkertanti kelią užtikrinti ugdymo procesą į Lietuvą nuo karo bėgantiems ukrainiečių vaikams.

Kartu su socialdemokratų frakcijos kolegomis registravome Seimo rezoliucijos „Dėl švietimo įstaigų tinklo pertvarkos“ projektą, kuriuo raginame nedelsiant sustabdyti šią švietimo įstaigų tinklo pertvarką, atlikti pertvarkos poveikio vertinimą, nurodant ne tik jos privalumus, bet ir trūkumus, taip pat aiškiai pagrindžiant šių problemų sprendimų kelius. Labai tikiuosi, kad valdantieji tą ir padarys.

Tomas Bičiūnas yra Seimo Socialdemokratų frakcijos narys, Žmogaus teisių komiteto narys