Rasa Budbergytė. Už politikų ambicijas mokės žmonės

Rasa Budbergytė. Už politikų ambicijas mokės žmonės

Partijų susitarimo projektą dėl gynybos politikos lydėjo ir kita, visuomenei ne mažiau svarbi, žinia, tik užgožta kitų rėksmingų antraščių. Paskutinėmis rugpjūčio dienomis pranešta, kad Vyriausybė, paskelbusi ambicingus planus gynybos finansavimui skirti 2 proc. BVP, planuoja skolintis ir tam, kad pasiektų įsipareigojimų NATO rodiklį.

Finansų ministerija skubos tvarka pateikė įstatymo pataisą, kuria jai būtų suteikta teisė skolintas lėšas naudoti su naryste NATO susijusiems įsipareigojimams finansuoti.

Lietuva, nors ir skolindamasi, vykdo savo pažadus. Šiemet mūsų krašto apsaugai turėtų būti skirta 873 milijonai eurų. Pagal gynybos išlaidas, įvertinant ekonomikos dydį, užimame septintą vietą NATO šalių tarpe. Galima drąsiai teigti, kad Lietuva įsiveržė į pirmaujančiųjų būrį.

Dabar nauju politiniu susitarimu demonstruojama ambicija šokti dar aukščiau. Kieno sąskaita ir kokia kaina?

O kaip kitos sritys? Juk Lietuva bando laikytis atgrasymo gynybos politikos. Atgrasyti priešo neįmanoma vien stipria kariuomene, reikia stiprios ir atsparios visuomenės. Ar gali būti stipri visuomenė, kai švietimo, socialinės apsaugos ar sveikatos sistemų finansavimas ir rodikliai yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje? Ir čia jokiu būdu nekalbu apie krašto apsaugos ir šių gyvybiškai mums svarbių sričių supriešinimą, o apie sistemingą ir bendrą jų vystymą, apie žmonių saugumo jausmo sukūrimą. O pirmiausiai – realių sąlygų jaustis saugiai gimtoje šalyje užtikrinimą.

 

Ar gali būti stipri visuomenė, kai švietimo, socialinės apsaugos ar sveikatos sistemų finansavimas ir rodikliai yra vieni prasčiausių Europos Sąjungoje?

 

Lietuvoje krašto apsaugos srities valdymas labai atskirtas nuo kitų krašto valdymo sričių. Kuriama brangiai kainuojanti gynybos infrastruktūra mažai siejama su kitomis sritimis, pavyzdžiui, su valstybės sienos apsaugos infrastruktūros kūrimu. Kitos šalys investicijomis į gynybą laiko ir valstybės sienų apsaugą, kelius, technologijas, visuomenės sveikatą, žmonių išsilavinimą, ir daugybę kitų.

Tuo tarpu mūsų politikai nori įvesti visuotinę karinę prievolę, kai net nesame tikri kiek bus tarnaujančių po dešimties metų. Juk dabar žmonių gimsta mažiau negu miršta, o kas antras iš Lietuvos emigruojantis – 21–29 metų jaunuolis. Gimstamumo lygio didėjimo šuolių nenumatoma, o vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė kinta mažai.

Ne veltui Nacionalinio saugumo strategijoje šalia karinių grėsmių įvardyta ir demografinė krizė, kai „mažėjantis Lietuvos gyventojų skaičius dėl mažo gimstamumo, visuomenės senėjimo ir vis dar didelio emigracijos masto kelia grėsmę ilgalaikiam Lietuvos socialiniam, ekonominiam ir politiniam stabilumui bei ūkio plėtrai“.

Grėsme įvardijama ir socialinė bei regioninė atskirtis, skurdas. Minėta strategija sako, kad „socialinės atskirties didėjimas tarp regionų bei aukštas atskirų socialinių grupių skurdo lygis mažina visuomenės atsparumą neigiamai išorės įtakai ir propagandai, skatina nepasitikėjimą valstybės institucijomis ir Lietuvos Respublikos politine sistema“.

Skolindamiesi ir prioritetu finansuodami krašto apsaugą, kitas krašto valdymo sritis paliekame chroniškame nepritekliuje. Visai švietimo sistemai Lietuva skiria 5,6 proc. BVP. Socialinei apsaugai – 15,4 procento, tačiau ir šis rodiklis labai žemas, įvertinant, kad ES vidurkis daugiau negu 20 proc.

 

Sparčiai senstančios visuomenės poreikiai jau šiandien yra kur kas didesni negu sveikatos apsaugos finansavimas, be to prognozuojamas vis didesnis jų augimas.

 

Sveikatos apsaugos finansavimas, deja, irgi vienas prasčiausių Europos Sąjungoje. Nepaisant bandymų jį didinti, sveikatos draudimo sistemą išlaiko mažiau nei pusė gyventojų, o valstybė už valstybės lėšomis draudžiamus asmenis iki šiol moka pusę nustatytų įkainių dydžio.

Lietuvoje, priešingai nei kitose šalyse, nemaža dalis sveikatos išlaidų cirkuliuoja šešėlyje. Sparčiai senstančios visuomenės poreikiai jau šiandien yra kur kas didesni negu sveikatos apsaugos finansavimas, be to prognozuojamas vis didesnis jų augimas. Kaip, beje, ir kitose valstybėse. Tačiau ten reaguojama – ambicingi planai skelbiami ne vien gynybai. Tokios turtingos geriausias sveikatos apsaugos sistemas turinčios šalys kaip Liuksemburgas, Nyderlandai, Prancūzija, o ką jau kalbėti apie Japoniją, Singapūrą, kurios siekia, kad sveikatos apsaugai būtų skiriama dviženkliais skaičiais matuojami procentai nuo BVP, kai Lietuvoje toli gražu nesiekia net 7 procentų. Šios valstybės savo žmones saugo ne tik karinėmis, bet ir kitomis priemonėmis.

Visas pasaulis supranta, kad dabar labai svarbu investuoti į mokslo pasiekimais paremtas medicinines technologijas, naujos kartos vaistus, kurie sukuria sąlygas žmogui ne tik ilgai, bet ir sveikai bei komfortiškai gyventi, dirbti, nebūti našta kitiems visuomenės nariams, jaustis saugiai savo valstybėje.

Tuo tarpu, pasak statistikos, Lietuvoje ne tik vienas didžiausių mirtingumo rodiklių visoje ES, bet ir bendros sveikatos priežiūros išlaidos vienam gyventojui siekia tik pusę ES vidurkio, o trečdalis sveikatos priežiūros išlaidų finansuojama iš privačių šaltinių. Daugiausia tai pacientų mokėjimai savo lėšomis.

Kalbant apie švietimą ir sveikatos apsaugą reikia priminti, kad ambicijų čia turėjome ir, matyt, tebeturime, tik valstybė pamiršo savo priedermę – finansuoti tai, kas žmonėms priklauso pagal Konstituciją. Juk ten pasakyta – nemokamas gydymas, nemokamas mokslas.

Pagal Lietuvos stabilumo programoje pateiktus makroekonominės laidos scenarijus prognozuojama, kad nuo 2026 metų prieš tai kiek mažėjusi valstybės skola ims augti todėl, kad Lietuva bus priversta skolintis senstančių gyventojų pensijoms mokėti. Jei nenorėsime skolintis, tuomet teks arba didinti mokesčius, arba mažinti išlaidas toms pačioms pensijoms, socialinėms reikmėms, sveikatos apsaugai.

Pinigų pertekliaus nėra, efektyviai tvarkytis su viešaisiais finansais gebėjimų taip pat stinga, tai rodo dabartinės vyriausybės užmojai skolintis, kad įvykdytų užsibrėžtus gynybos įsipareigojimus. Todėl žmonės turėtų žinoti, kad nauji politikų planai ir nauji ilgalaikiai finansiniai įsipareigojimai turės labai rimtų pasekmių. Tą ambicijų kainą mokės šalies gyventojai – mažėjančiomis pensijomis, didėjančiais mokesčiais, kukliomis išlaidomis švietimui, socialinei apsaugai ir sveikatai.

Politikę galite sekti Facebook  

Related Articles

Close