Kas sieja žemiau išvardintas tendencijas?

1. Neseniai Socialinės apsaugos ir darbo ministerija paskelbė, kad planuoja aktyvinti kovą su nedarbu. Rengiami pokyčiai, kurie numato, jog darbo ieškantys žmonės turėtų šešis mėnesius norimam darbui susirasti. Nuo septinto mėnesio tokie asmenys turės priimti tokį darbo pasiūlymą, kurį jiems pateiks Užimtumo tarnybą. Pasiūlymo nepriėmus, ieškantieji darbo bus sankcionuojami.
2. Įvesta prievolė už testus susimokėti tiems, kurie nenori skiepytis ir vakcinuotis atsisakančių žmonių „nurašymas“ kaip tamsios liaudies dalies.
3. Seimo Sveikatos reikalų komitetas suformulavo pasiūlymą įpareigoti rezidentus atidirbti Lietuvoje, jeigu jų studijos buvo finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Komentuodamas tokią iniciatyvą komiteto pirmininkas Antanas Matulas teigė, kad toks siūlymas nereiškia prievartos, o „atidirbimas“ už studijas yra „garbė padirbėti Lietuvai, jeigu valstybė už savo pinigus finansuoja 6 metų studijas“.
4. Lietuvos užsienio politikoje nuolatos girdimos tokios tezės: „su diktatoriais nesikalbėsime“, „giname Europos sienas ir vertybes“, „mus turi suprasti Vašingtone ir Briuselyje“.

Atsakymas: silpnam veikėjui būdingas moralizavimas.

Negali pasiūlyti žmogui darbo, jei darbo rinkoje žmogui darbo nėra. Bet, kadangi esi valdžia, vis tiek turi kažką daryti arba bent jau sukurti regimybę, kad kažką darai – bedi pirštu į darbo ilgą laiką nerandantį žmogų, apkaltini jį tinginiavimu ir pasakai, jog jis pats kaltas, kad neranda darbo. Visus – ir kaimo girtuoklį, ir sveikatos problemų turintį vyresnio amžiaus nekvalifikuotą miestietį – matuoji pagal žemiausią standartą.

Turi puikią ekonomiką ir visuomenę, kurios trečdalis gyvena skurde.

Siaučiant pandemijai nerandi būdų, kaip visuomenei iškomunikuoti aktualią informaciją apie vakcinų privalumus ir viruso grėsmes (jei reikia, gali daryti ir visos dienos trukmės tiesiogines transliacijas, kurių metu pateiktum atsakymus į visus gyventojų klausimus apie pandemiją), bet jų ir neieškai. Pareiški, kad jei kas nepatinka, po keturių metų per rinkimus galėsi išsirinkti geresnę valdžią, atsakomybę už savo ir visos visuomenės sveikatą permeti ant tų tamsių ir nelabai mąstyti linkusių žmonių pečių. Kam verstis per galvą dėl tų, kurie patys sau nenori padėti? Šitaip optimizuoji šalies valdymą (kvailiai, tegul patys valdosi) ir taip sutaupai biudžeto lėšų.

Neturi pinigų rezidentūros finansavimo didinimui. Neturi nori kovoti su įsisenėjusia gydymo įstaigų administracija ir nomenklatūra? Žinai, kad ligoninių vadovybė ir gydytojai užsiima mobingu ir jaunųjų gydytojų išnaudojimu. Regionuose trūksta gydytojų? Valios spręsti struktūrines problemas (pirmiausia – gerinti gydytojų darbo sąlygas ir darbo atmosferą, toliau – didinti darbo užmokestį) neturi. Tada apšauki jaunuosius gydytojus savanaudžiais karjeristais, kurie už „mūsų visų“ pinigus išsimokslina ir važiuoja dirbti į užsienį. Žinoma, statistikos, kiek per metus studijas baigusių gydytojų išvyksta dirbti į kitas šalis, neturi. Pasiūlai gydytojams atidirbti už studijas ir pavadini tai patriotizmu.

Galiausiai prieiname užsienio politiką. Neturi galios daryti įtaką. Neturi pakankamai stiprios ekonomikos, kuri galėtų daryti įspūdį užsienio šalių visuomenėms. Tiksliau, stiprią ekonomiką turi, tačiau kylantis BVP nereiškia augančios gerovės. Tad turi puikią ekonomiką ir visuomenę, kurios trečdalis gyvena skurde. Ir padėtį, kuri tęsiasi jau ne vieną dešimtį metų.

Sėdi ant Europos Sąjungos išmokų adatos ir visas tavo, kaip valdžios, mąstymas sukasi apie tai, kaip panaudoti gaunamus pinigus. Kadangi iš esmės gyveni iš ES išmokų, bandai sugalvoti kažkokią priežastį, kodėl esi vertas jų ir galingesnių šalių dėmesio. Ir čia po ranka visad guli bendros europinės vertybės ir demokratija. Manai, kad tu nusipelnai visų šių gėrybių, nes esi vakarietiškas demokratas. Pamažu pats įtiki, kad tau gerai sekasi, kad esi šaunuolis ir kad gali kitus pamokyti kai ko apie tas vertybes (gali, nes juk jei būtum niekas, tavęs niekas neišlaikytų ir tavo sąskaitų ES neapmokėtų).

Kadangi iš esmės gyveni iš ES išmokų, bandai sugalvoti kažkokią priežastį, kodėl esi vertas jų ir galingesnių šalių dėmesio.

Įsidrąsini. Susižvalgęs su „mūsų partneriais“ iš JAV duodi niuksą Kinijai.  Vėliau apsistumdai su Baltarusija. Daliai šalies rinkėjų tai labai patinka. Bet apart moralizavimo daugiau neturi jokių poveikio svertų. Nedarai jokio įspūdžio, nes, svarstant hipotetiškai, kietosios galios karinių instrumentų pavidalu tavo rankose nėra, o minkštosios galios per 30 europiniams fondams taškyti praleistų nepriklausomybės metų neprikaupei.

Žinote tuos Lichtenšteino, Šveicarijos ir Skandinavijos šalių fondus, kuriais minėtos valstybės finansuoja įvairias užsienio (tame tarpe ir Lietuvos) nevyriausybinių organizacijų veiklas, projektus, skirtus kultūros paveldo apsaugai, žurnalistų profesiniams mokymams ir t. t.? Tai ir yra minkštosios galios pavyzdys. Mes galime numanyti, kad tos šalys gyvena gerai (jų visuomenės yra sąlyginai sveikos ir išsilavinusios, jų ekonomikos tarnauja visuomenei, o ne visuomenė ekonomikoms, t. y. ekonomika yra socializuota) ir dėl to, jei jos nori kažką mums pasakyti, manome esant verta jų patarimų klausyti. Galiausiai, tos šalys gali daryti įtaką per visokius finansinius projektus, t. y. jos turi „kešo“ ir gali pirkti įtaką.

Lietuva to neturi. Tačiau pagalvokime, ką užsienio politikoje galėtume nuveikti, jei valstybės kišenėse turėtume ne tik nemenką saują pamoralizavimų, bet ir pinigo. Užuot svarstę, kaip išjungti vieną ar kitą rusišką kanalą, galėtume sukurti ir į Baltarusiją bei Rusiją pumpuoti aukštos kokybės informaciją rusų kalba. Galbūt tą daryti galėtume su partneriais iš Estijos, Latvijos bei Lenkijos.

Galėtume kurti ir parduoti savo muilo operas ir „bajevykus“, kuriais Rusijoje ir Baltarusijoje platintume „lietuvišką“ arba „europietišką“ gyvenimo būdą.

Galėtume aktyviau investuoti Lenkijoje ir per tai daryti teigiamą įtaką toje mums strategiškai svarbioje šalyje vykstantiems demokratiniams ir anti-autoritariniams procesams.

Galėtume sau leisti turėti „nesvietiškai“ išplėtotą diplomatinį tinklą Vakarų valstybėse.

Tačiau pagalvokime, ką užsienio politikoje galėtume nuveikti, jei valstybės kišenėse turėtume ne tik nemenką saują pamoralizavimų, bet ir pinigo.

Galėtume turėti aprūpintą ir pasirūpinti savimi galinčią visuomenę, kuri kontroliuotų valstybę, rūpintųsi, kad galia neiškraipytų jos politikų ir kad verslas dirbtų pagal visuomenės nustatytas taisykles.

Bet mes viso to nenorime, nes manome, kad valstybė yra viso labo administratorius, o ne koks nors politika užsiimantis darinys, kurio tikslas kaupti galią ir naudoti ją savo visuomenės interesų – saugumo ir gerovės – užtikrinimui Lietuvoje ir užsienyje.

Valstybė mūsų mąstyme yra ne veikėjas, o tas, kuris turi netrukdyti veikti. Ir kai neturi jokių kitų įtakos svertų tau lieka pats paskutinis instrumentas, kuris dažnai yra labai neefektyvus, bet labai gerai atrodo – moralizavimas ir kalba apie vertybes, kurių kiti turi laikytis dėl tavęs.

Štai todėl, kai Vokietijoje atsirado pusdešimto tūkstančio migrantų, savo kelionę pradėjusių Baltarusijoje, Vokietija nusprendė su Baltarusija kalbėtis pati. Tikėtina, kad Lietuvos ir Lenkijos moralizavimai apie vertybes ir demonstruojamas nenoras kalbėtis su diktatoriais buvo suprastas tik kaip foninis triukšmas, nesprendžiantis reikalo esmės.

Ką reikėtų keisti Lietuvos užsienio politikoje?

Pirmiausia – garsą. Garsias kalbas apie „Rusiją, kaip teroristinę valstybę“, „diktatorių Lukašenką“ ar Kiniją ir Taivaną turėtų keisti tylus ir koordinuotas darbas sprendžiant šias užsienio reikalų problemas su tarptautinėmis institucijomis (pirmiausia ES).

Antra, jei jau kalbame apie vertybinę užsienio politiką, tuomet galėtume nesivadovauti dvigubais standartais ir remdami Taivano nepriklausomybę paremti ir Palestiną. Jei jau kalbame apie bendradarbiavimą su demokratijomis, tuomet ką mūsų draugų sąraše veikia Jungtiniai Arabų Emyratai ir Vietnamas?

Trečia, nereiktų sudėti visų kiaušinių į vieną krepšį vardu JAV. Lietuvos pozicija Kinijos (ir Taivano) atžvilgiu pirmiausia turėtų būti interpretuojama JAV ir Kinijos dvišalių santykių kontekste. Mes, norėdami būti gerais JAV bičiuliais, vertais turėti rotuojamas amerikiečių pajėgas Pabradėje, veikiausiai sutikome padėti Amerikai. Tačiau JAV nėra vienintelis mūsų partneris ir draugas. Neturėtume laikytis vien tik pro-amerikietiškos linijos savo užsienio politikoje. Glaudžiau bendradarbiauti vertėtų ir su ES šalimis-narėmis.

Ketvirta, laikantis pirmų trijų principų, kaupti galią, rūpinantis savo visuomenės ir šalies interesais. Nes tik išsivysčiusi visuomenė, kurios trečdalis negyvena arti arba žemiau skurdo ribos, gali savo dispozicijoje turėti kitiems įspūdį darančių argumentų ir sakyti: „Jei jūs šitaip, tada bus taip.“