Seime pirmąją svarstymo stadiją pasiekė svarbiausias šių metų įstatymo projektas – 2022 m. valstybės biudžetas. Parlamentarams išreiškus pritarimą, projektas buvo grąžintas tobulinti Vyriausybei, kuri vertins ir parlamento komitetų pateiktus siūlymus bei pastabas. Patobulintas projektas tolimesniam svarstymui į Seimą sugrįš jau gruodžio mėnesį.

Nors finansų ministrė Gintarė Skaistė ateinančių metų biudžetą suskubo skambiai pavadinti galimybių biudžetu, o Seimo Biudžeto ir finansų komiteto (BFK) pirmininkas Mykolas Majauskas jį vadina atlyginimų ir pensijų biudžetu, realybėje projektas tokių apibūdinimų nepateisina.

Galimybių arba atlyginimų ir pensijų biudžetu jis gali būti vadinamas tik valdančiųjų kabinetuose ir jį parengusios Vyriausybės koridoriuose.

Pristatydama kitų metų biudžeto projektą, finansų ministrė labiausiai akcentavo minimalios mėnesinės algos didėjimą iki 730 eurų – maždaug 50 eurų daugiau „į rankas“; neapmokestinamojo pajamų dydžio didinimą (NPD), dėl kurio prisidėtų dar apie 12 eurų; ir biudžetinių įstaigų darbuotojams 4 eurais keliamą bazinės pareiginės algos dydį.

Bet jau dabar aišku, kad auganti infliacija šį pajamų padidėjimą tiesiog „suvalgys“.

Galimybių arba atlyginimų ir pensijų biudžetu jis gali būti vadinamas tik valdančiųjų kabinetuose ir jį parengusios Vyriausybės koridoriuose.

Duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje yra vienas sparčiausių ES – metinė infliacija gali būti didesnė, nei buvo prognozuojama, – jau šiuo metu ji siekia 8,2 proc. ir yra didžiausia iš visų Bendrijos narių. Jau prieš keletą mėnesių vis garsiau imta kalbėti, kad didėjančios žaliavų kainos yra perspėjimas visoms valstybėms ruoštis beprecedenčiam kainų šuoliui, bet tik dabar matome Vyriausybės veiksmus, kuriais bandoma prisivyti jau kurį laiką de facto egzistuojančią situaciją, kai gyventojų pajamas mažina išaugusios maisto, kuro ir šildymo kainos.

Vyriausybės deklaruojamas pajamų didinimas yra sąlyginis ir realių pokyčių skurdžiausiai gyvenantiesiems neatneš. Kaip ne kartą pabrėžė ekspertai, vien minimali alga šiais metais galėjo būti didinama iki 750 eurų, tam buvo visos ekonominės prielaidos.

NPD didinimą, kaip ir padidėjusią minimalią algą, su savimi nusineš kainų kilimas. Didinimo nesulauks tie, kurių alga didesnė nei šalies vidutinis atlyginimas, o šis, prognozuojama, kitąmet sieks kiek daugiau nei 1057 eurų „į rankas“.

Gana keistai atrodo toks Finansų ministerijos sprendimas – juk NPD didinant tik mažiau nei vidutinį darbo užmokestį uždirbantiems, našta automatiškai permetama vidutines pajamas gaunantiems gyventojams. Šis biudžetas yra itin nepalankus būtent vidutines pajamas gaunantiesiems, nors jie – šalies perkamosios galios stuburas, ekonomikos pagrindas.

Duomenys rodo, kad kainų augimas Lietuvoje yra vienas sparčiausių ES.

Siekiant teisingesnio biudžeto perskirstymo, NPD turėjo būti didinamas bent pusantro karto, tada naudą pajustų kur kas didesnis gyventojų ratas.

Natūralu, kad sprendimai, susiję su NPD taikymo ribos išplėtimu ar spartesniu minimalios algos didinimu, lemtų ir didesnes netektis valstybės ir savivaldybių biudžetuose. Todėl lygiagrečiai Vyriausybė turėjo galvoti ir teikti siūlymus dėl papildomų pajamų iš investicijų, jų grąžos, dividendų, kitaip tariant, didesnio pelno ir turto apmokestinimo, nes, lyginant su ES šalimis, tikrai yra galimybių didinti teisingą mokesčių progresyvumą Lietuvoje. Tą nuolat leidžia suprasti ir BFK pirmininkas M. Majauskas, įstatyminėmis iniciatyvomis skatinantis labiau apmokestinti daugiau uždirbančius tiek fizinius, tiek juridinius asmenis.

Tiesa, anksčiau būta diskusijų apie vadinamąjį solidarumo mokestį asmenims, kurių metinės pajamos siekia apie 200 tūkst. eurų. Bet, kaip matome, Vyriausybės ir BFK pirmininko žodžiai nevirto darbais. Visa tai liko tik politikavimu ir politinių dividendų rinkimu.

Biudžeto pajamos iš kapitalo ir turto Lietuvoje yra kelis kartus mažesnės negu ES vidurkis. Dabartinis šalies ekonominis modelis vis dar akcentuoja pakankamai pigią darbo jėgą ir mažus pelno mokesčius, kaip konkurencinius pranašumus. Kartu su mokestinėmis spragomis, kurios leidžia daugiausiai pajamų gaunantiems beveik nemokėti mokesčių ir skatina mokesčių vengimą, šis modelis lemia skurdą viešajame sektoriuje, švietimo kokybės problemas, didelę socialinę atskirtį ir pajamų nelygybę.

Prieš kurį laiką paskelbta apžvalga parodė, kad skurdo rizikos lygis mūsų šalyje didėja ir yra vienas didžiausių visoje ES. Matant, kad didelė dalis mažas pajamas gaunančių Lietuvos gyventojų gyvena žemiau skurdo rizikos ribos, o dalis artėja prie santykinio skurdo ribos, valdančiosios daugumos sprendimas nesiimti ryžtingesnių žingsnių, kad mokestinė bazė turtingiesiems būtų išplėsta, o biudžeto pajamų surinkimo metodika būtų teisingesnė, yra nesuprantamas.

Belieka tik apgailestauti, kad galimybių biudžete tam vietos neatsirado.

Eugenijus Sabutis yra Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūno pavaduotojas, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto narys.