Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijos kanclerio pavaduotojas, prof. habil. dr. Algirdas Raslanas visą savo gyvenimą susiejo ne tik su švietimu ir mokslu, bet ir su sportu. Jaunystėje jis – puikus irkluotojas, Lietuvos čempionas. 1979 m. baigė Lietuvos valstybinį kūno kultūros institutą, čia dirbo dėstytoju, katedros vedėju, Pedagoginio fakulteto dekanu.
A. Raslanas – ilgametis Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius (1990 – 1993 m. ir 2005 – 2009 m.) bei generalinio direktoriaus pavaduotojas (1997 – 2005 m.). Buvo vienas iš LR kūno kultūros ir sporto įstatymo naujos redakcijos kūrėjų (2008 m.), programų „Sidnėjus-2000“, „Atėnai-2004“, „Pekinas-2008“ ir „Londonas-2012“ vadovas; olimpinių misijų vadovas. Taip pat Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas (2004 – 2012 m.) ir Lietuvos slidinėjimo asociacijos prezidentas.
Nuo 2003 m. jis – Tarptautinės irklavimo federacijos (FISA) Vykdomojo komiteto narys ir FISA jaunių komisijos pirmininkas.
Šiandien su juo kalbamės apie Lietuvos sporto aktualijas, iškilusias problemas ir apie tai, kas laukia sporto ateityje.
- Gerbiamas profesoriau, Jūs mokslininkas, todėl gerai suvokiate vykstančius procesus COVID -19 pandemijos apimtame pasaulyje. Ar stipriai virusas kirs Lietuvos sportui?
- Krizinę situaciją pasaulyje sukėlęs virusas COVID–19 skaudžiai palietė visas gyvenimo sritis, ne išimtis ir sportas. Situacija sporte ėmė keistis žaibiškai. Daug anksčiau nei tikėtasi, priimtas sprendimas metams nukelti Tokijo olimpines žaidynes, stabdomos lygų varžybos, atšaukiamos stambiausios, tradicinės varžybos ir turnyrai.
Sporte svarbios ne tik varžybos, sportininkų kontraktai, rėmėjų sutartys. Tarptautinių varžybų organizavimui jau išleistos milijardinės lėšos, bet svarbiausia – sportininkai, jų saugumas ir sveikata.
Kita vertus, visai suprantamas varžybų atšaukimas, nes sportininkai turi būti joms pasirengę, o tai ilgalaikis procesas, trunkantis kelis mėnesius. Nutrūkus treniruočių procesui, sportininkų pasirengimo ir sveikatos klausimas tapo esminis. Daug šalių pareiškė atšaukiančios sportininkų dalyvavimą Tokijo olimpinėse žaidynėse ir Tarptautinis olimpinis komitetas žaibiškai priėmė sprendimą jas nukelti metams. To istorijoje nėra buvę. Galingiausia pasaulio sporto organizacija paklūsta viruso ir pasaulio sporto bendruomenės valiai, bet tai rodo ir šios organizacijos stiprybę.
Skubiai išplatintas Lietuvos tautinio olimpinio komiteto prezidentės pranešimas ir Lietuvos parolimpinio komiteto prezidento kreipimasis į sportininkus buvo labai savalaikiai veiksmai, nuraminę sportininkus. Tai paskatino kantrybę ir vieningumą.
Galingiausia pasaulio sporto organizacija paklūsta viruso ir pasaulio sporto bendruomenės valiai, bet tai rodo ir šios organizacijos stiprybę.
Pranešimuose pažymima, kad visos gyvenimo sritys kenčia, turi rimtų finansinių nuostolių, žmonės išgyvena baimę, – visa tai aktualu ir sportui. Daina Gudzinevičiūtė patikina: „Pažadu, kad LTOK ir toliau darys viską, jog finansavimas dėl koronaviruso sukeltos suirutės išlikų toks, koks buvo numatytas. Nepaisant stojančios ekonomikos, ir toliau sieksime, kad sportininkai, federacijos, medikai sulauktų visų 2020 m. Lietuvos tautinio olimpinio komiteto biudžete numatytų lėšų.“
Tačiau čia tik viena dalis skiriamų lėšų, todėl natūraliai kyla klausimas, o kaip bus naudojamos Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos skiriamos lėšos? Dalis federacijų jas gavo, kitos, matyt, laukia eilėje.
Tad ar jos bus išsaugotos šiuo sunkiu laikotarpiu, ar federacijos galės jas saikingai pagal poreikius naudoti? Ar dalinai bus finansuojamas sportininkų rengimas?
Deja, karantinas griežtai riboja treniruotes lauke, sporto bazės uždarytos, daugelis sportininkų gali naudoti tik dalį treniruotėms skirtų priemonių mažoje erdvėje.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės pasvarstymas dėl galimos Lietuvos didelės finansinės skolos gena mintį, kad sporto organizacijos turi ypatingai taupyti tiek LTOK, tiek biudžeto skiriamas lėšas. Jų tikrai labai reikės vasaros pabaigoje ir rudenį, rengiantis 2021 m. olimpiniam sezonui.
Tačiau dabar reikia platesnių diskusijų, realių sutarimų ir nutarimų, aiškių sprendimų ir išsamios informacijos sporto bendruomenei.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai išdidžiai tylint, Lietuvos sporto bendruomenė turi inicijuoti diskusijas, prognozuoti scenarijus artimesnei ir tolimesnei sporto perspektyvai.
Galbūt Lietuvos sporto prezidentų taryba galėtų inicijuoti arba įsteigti savarankiškai veikiančią visuomeninę ekstremalios situacijos sporte valdymo komisiją, dirbančią nuotoliniu būdu. Ji galėtų rinkti informaciją iš tarptautinių sporto organizacijų, ją analizuoti, prognozuoti įvykius Lietuvoje ir siūlyti adaptuotus atvejui veiksmus, teikti informaciją sportininkams.
Ši komisija galėtų įsteigti Sporto paramos fondą, naudojamą sunkioje situacijoje atsidūrusiems neįgaliems ir kitiems sportininkams. Prie fondo formavimo galėtų prisidėti ir sporto federacijos. Teko girdėti, kad tokios komisijos sudaromos kitose Europos šalyse, bet su didesne valstybės institucijų parama ir pagalba.
D. Gudzinevičiūtės ir M. Biliaus teisinga reakcija į susidariusią sudėtingą situaciją buvo pirmas realus atsakas sportininkams, kurie savo sudėtingą padėtį apibūdino emociškai. Tačiau dabar reikia platesnių diskusijų, realių sutarimų ir nutarimų, aiškių sprendimų ir išsamios informacijos sporto bendruomenei.
- Akivaizdu, kad laiku nepriėmus būtinų sprendimų, sportas patirs didelę krizę. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tyli ir tikisi tyliai „praplaukti“ sunkmetį. Kokių neatidėliotinų priemonių siūlote imtis?
Lietuvos sporto prezidentų tarybai siūlau imtis lyderystės ir aptarti šiuos sportui reikalingus veiksmus:
- Įsteigti Sporto krizinės situacijos valdymo komisiją olimpiniam, neolimpiniam ir neįgaliųjų sportui, sportui visiems, sveikatinamajam fiziniam aktyvumui ir savivaldybių sportui vertinti.
- Sukurti Sporto paramos fondą, skirtą sportininkų pasirengimui atidėtoms varžyboms, pasirengimui 2021 m. Tokijo olimpinėms žaidynėms, arba išsaugant lėšas kitų metų sezonui, nes tikėtina, kad dėl finansinės krizės kitų metų sporto biudžetas gali būti žymiai mažesnis.
- Formuojant 2021 m. biudžetą, kaip finansavimo kriterijus vertinti tik 2019 m. rezultatus.
- Tartis su sportininkais dėl dalinės kompensacijos už neįvykusias varžybas pagal tarptautinių federacijų sudarytus reitingus.
- Svarstyti galimybę nukelti arba atšaukti Lietuvos sporto sezoną ir, esant reikalui, vertinti 2019 m. Lietuvos varžybų rezultatus.
Sporto žmonės visada rasdavo būdų, kaip savo srities klausimus spręsti greitai ir efektyviai, todėl neabejoju, kad susitelkimas ir sportinė dvasia padės įveikti esamus sunkumus.
Dabar viskas pakrypo į prastesniąją pusę: kol kas į Tokijo olimpines žaidynes kelialapius iškovojo tik septynių sporto šakų 24 atletai, kai ankstesniais metais tai padarydavo 14 – 16 sporto šakų atstovai ir tokiu laiku jau turėdavome 45 – 50 kelialapius iškovojusių sportininkų.
- Gerbiamas profesoriau, esate sporto žmogus, todėl būtų įdomu išgirsti, kaip Jūs vertinate šiandienos sporto situaciją Lietuvoje?
- Ją turėčiau vertinti keliais aspektais. Labiausiai yra matomas didelio meistriškumo sportas. Lietuvos sportininkai iki 2015 m. užimdavo pakankamai aukštas vietas olimpinėse žaidynėse (olimpinėse sporto šakose jie pelnydavo po 14 – 16 medalių) bei Pasaulio ir Europos čempionatuose.
Tai buvo tikrai aukštas rodiklis, kuris rodė, kad Lietuvos sportas yra stabilus. Dabar viskas pakrypo į prastesniąją pusę: kol kas į Tokijo olimpines žaidynes kelialapius iškovojo tik septynių sporto šakų 24 atletai (kol pasirodys laikraštis, skaičiai tikrai pasikeis), kai ankstesniais metais tai padarydavo 14 – 16 sporto šakų atstovai ir tokiu laiku jau turėdavome 45 – 50 kelialapius iškovojusių sportininkų.
Tai rodo, jog mūsų sportininkų tarptautinis lygis krito 50 ar netgi daugiau procentų.
Analizuojant priežastis, kodėl taip atsitiko, matome, kad naujieji Lietuvos sporto vadovai akivaizdžiai nesupranta šalies sporto situacijos, mažai bendrauja su sporto organizacijomis, sporto žmonėmis.
Neturime ne tik strateginio matymo, bet ir praradome lyderystę sporto srityje.
Ta kompetencijos stoka neigiamai veikia rezultatus. Prastėjančia sporto padėtimi labai nusivylę mūsų treneriai ir sporto specialistai, jie praranda motyvaciją ir norą dirbti, nežino, kokios perspektyvos jų laukia ateityje, nes sporto sektoriuje dabar labai trūksta stabilumo. Ir šis stabilumas turi būti užtikrintas ne ketveriems, bet 8 – 12 metų, tik tada galėsime matyti augančius rezultatus.
Kitas dalykas – įstatyminė bazė. Šiemet baigia galioti 2011 – 2020 m. Valstybinė kūno kultūros ir sporto plėtros strategija. Vertinant, kaip ji buvo įgyvendinta, matome, kad daugeliu atvejų rezultatai, kurie buvo planuoti, nepasiekti.
Strategijos parengimas ir įgyvendinimas – ilgalaikis procesas, tad kyla daug nerimo, žinant, kad naujos strategijos nėra, neaišku, kas ja rengs ir kokia ji bus. Švietimo, mokslo ir sporto ministerija tą lyg ir žada padaryti, ministras Algirdas Monkevičius apie tai kalbėjo viešai. Tačiau laukiam, nesulaukiam.
Sportas mūsų valstybėje visą laiką buvo vienas iš prioritetų, remiantis tarptautine ir mūsų specialistų patirtimi, numatydavome daug veiksmų į priekį. Deja, dabar taip nebėra. Neturime ne tik strateginio matymo, bet ir praradome lyderystę sporto srityje.
- Praėjusiais metais įsigaliojo naujasis Kūno kultūros ir sporto įstatymas. Kaip jį vertinate?
- Naujas Kūno kultūros ir sporto įstatymas turinio prasme labai silpnas, nėra aiškios vizijos, kaip bus plėtojamas sportas Lietuvoje. Įstatymas neapima ir nenubrėžia aiškių ribų tarp vyriausybinio ir nevyriausybinio sporto. Tai – didelė bėda.
Prastėjančia sporto padėtimi labai nusivylę mūsų treneriai ir sporto specialistai, jie praranda motyvaciją ir norą dirbti, nežino, kokios perspektyvos jų laukia ateityje, nes sporto sektoriuje dabar labai trūksta stabilumo.
Taip pat įstatyme nėra aiškiai apibrėžtas ir santykis tarp didelio sportinio meistriškumo sporto ir sporto, skirto visiems. Įstatyme mažai paliečiamos pirminės sporto grandys – savivalda ir sporto klubai.
Rengiant įstatymo projektą, buvo mažai pasitelkiamas ar netgi visai neklausoma nevyriausybinio sektoriaus.
Pirmasis Sporto įstatymas, kuris buvo priimtas 1932 m. ir pasirašytas ministro pirmininko Juozo Tūbelio, buvo vos vieno puslapio, bet jame buvo labai aiškiai išdėstytos atskiros kryptys, paaiškinta, kaip turėtų būti plėtojamas fizinis ugdymas ir sportas.
- Kaip vertinate Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo panaudojimą?
- Valdantieji žengė teisingą žingsnį, didindami Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo apimtis. Ta idėja teisinga ir gera. Ankstesniais metais, manau, buvo padaryta klaida, kai masiniam sportui buvo skirta nedaug lėšų (vos 8 proc.).
Tačiau man kyla klausimas, kaip veika Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas, kaip dėliojamas biudžetas, ar efektyviai panaudojami pinigai, ar numatomi finansuojamų projektų rezultatai?
1996 – 2015 m. sporto politika buvo gana nuosekli, buvo jaučiamas stabilumas. Po to praradome prioritetus, finansavimo kriterijai tapo nesuprantami, pasiduota lobistinių grupių įtakai, o sporto rezultatai tik prastėja.
Šiandien sporto federacijos sako, kad joms trūksta pinigų didelio meistriškumo sportui, taip pat neaišku, kaip skirstomi pinigai masiniam sportui ir fiziniam aktyvumui skatinti. Sporto klubai šiandien palikti likimo valiai, jiems padeda tik miestų ar rajonų savivaldybės.
Praėjusiais metais Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo lėšos buvo paskirstytos chaotiškai, pinigai išmėtyti, neatnešė tokių rezultatų, kokius buvo numačiusi Švietimo, mokslo ir sporto ministerija.
Fondas ir neatneš laukiamų rezultatų, nes daroma akivaizdi klaida – lėšos perskirstomos per biudžetines organizacijas. Nėra vizijos, nežinome, kokį sportą norime matyti ateityje.
Per 30 nepriklausomybės metų būta įvairių laikotarpių – ir geresnių, ir blogesnių. Tačiau 1996 – 2015 m. sporto politika buvo gana nuosekli, buvo jaučiamas stabilumas. Po to praradome prioritetus, finansavimo kriterijai tapo nesuprantami, pasiduota lobistinių grupių įtakai, o sporto rezultatai tik prastėja.
- Kokią įsivaizduojate sporto politikos plėtros perspektyvą?
- Pirmiausiai reikėtų stiprinti sportą savivaldos lygmeniu – t. y. sporto klubų ir kitų sporto organizacijų veiklą. Kuo daugiau tų veiklų bus, tuo didesnis bus užimtumas: nuo darželinuko iki trečiojo amžiaus universiteto klausytojo.
Mūsų bėda ta, kad per daug viešųjų pinigų „iškelta“ į nacionalinį lygmenį ir per mažai jų „nuleidžiama“ į savivaldą.
Minėtas veiklas būtų galima skatinti per Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą. Siūlyčiau savivaldai skirti 50 proc. fondo lėšų. Mūsų bėda ta, kad per daug viešųjų pinigų „iškelta“ į nacionalinį lygmenį ir per mažai jų „nuleidžiama“ į savivaldą.
Turėtume siekti plėtoti sporto veiklas savivaldos lygmeniu maksimaliai. Savivaldybės, pajutusios, kad joms skiriami nemaži pinigai vaikų fiziniam aktyvumui skatinti, žmonių sveikatai stiprinti, įvairioms sporto veikloms, ir pačios bus suinteresuotos tam skirti gerokai daugiau pinigų.
Antra, turime įvertinti ir tai, kad pasaulyje labai stiprus nevyriausybinis sporto sektorius. Jis dominuoja ir ateityje tik stiprės, kaip ir privatus sporto verslas. Vadinasi, valstybė turi leisti ir net deleguoti tam tikras funkcijas nevyriausybinėms sporto organizacijoms.
Kalbant apie Nacionalinę sporto tarybą, jos vaidmuo dabar tik simbolinis. Pastaroji turėtų dalyvauti svarbių sprendimų priėmimo procese, disponuoti valstybės lėšomis ir, vadovaudamasi objektyviais kriterijais, paskirstyti jas įvairiems sporto projektams: didelio meistriškumo ir olimpinės pamainos sportininkų rengimui, varžybų sistemai Lietuvoje, tarptautiniams renginiams ir kt.
Nevyriausybinėms sporto organizacijoms reikia suteikti ne tik sprendimų priėmimo galią ir teisę disponuoti lėšomis, bet ir numatyti pareigą atsakyti už rezultatus.
Beje, kuo tarptautinių sporto renginių bus daugiau, tuo Lietuva bus geriau žinoma pasaulyje. Dabar tik Lietuvos tautinis olimpinis komitetas per savo veiklas skleidžia informaciją apie Lietuvos sporto pasiekimus.
Sporto šakų federacijos tik per Pasaulio ir Europos čempionatus gali pristatyti savo sporto šakos lygį, kai iškovoja prizines vietas arba sportininkai pasiekia tam tikrus rezultatus.
Nevyriausybinėms sporto organizacijoms reikia suteikti ne tik sprendimų priėmimo galią ir teisę disponuoti lėšomis, bet ir numatyti pareigą atsakyti už rezultatus.
Valstybės institucijos turėtų tik stebėti ir analizuoti situaciją: ar teisingu keliu einama, ar nevyriausybinis sektorius efektyviai investuoja pinigus, kokia sveikatos stiprinimo ir sporto pasiekimų grąža gaunama.
Kitaip tariant, šioje srityje Švietimo, mokslo ir sporto ministerija turėtų atlikti tik kontrolės ir efektyvumo analizės funkciją. Tuomet matysime, kaip plėtojama sporto klubų ir centrų veikla, kiek žmonių įtraukiama ir pan.
Galiausiai, reikia pereiti ir prie asmeninės žmogaus atsakomybės už savo sveikatą ir fizinį aktyvumą. Sportas gali žymiai prisidėti prie žmonių sveikatos stiprinimo. Na, o žmonių skatinimas būti fiziškai aktyviais, reguliuoti mitybą, atsisakyti žalingų įpročių galėtų būti ir asmeninis: pavyzdžiui, pridedant pinigų prie pensijos, atlyginimo, didinant kasmetinių atostogų dienų skaičių ir pan.
Buvo numestas pinigų kapšas, kurį visi ėmė dalintis ir kiekvienas žiūrėjo, kaip pasiimti sau, nebuvo galvojama apie tai, kaip tą pinigų krepšelį padidinti.
Jeigu tik būtų įgyvendinamos Seimo patvirtintos Sveikatos tausojimo ir stiprinimo politikos gairės, galėtume stipriai prisidėti prie žmonių sveikatos tausojimo ir gerėjimo.
- Kaip manote, kokios pagrindinės priežastys, kodėl Lietuvos sportą ištiko krizė?
- Valstybės galių sustiprinimas neigiamai paveikė nevyriausybinį sporto sektorių. Jeigu valstybė per įstatyminę bazę, finansus, kurie reikalingi sporto federacijoms (jos savarankiškai neišgyvena), savo diktatą iškelia aukščiau už viską, tai nevyriausybinis sektorius sumenksta.
Mūsų centrinės sporto organizacijos, tokios kaip Lietuvos sporto federacijų sąjunga ir kitos, nepajėgė apginti savo pozicijų ir susitaikė su valstybės institucijų diktatu. Buvo numestas pinigų kapšas, kurį visi ėmė dalintis ir kiekvienas žiūrėjo, kaip pasiimti sau, nebuvo galvojama apie tai, kaip tą pinigų krepšelį padidinti.
Valstybinės institucijos gudriai pamėtėjo kaulą ir suskaldė nevyriausybinį sektorių. Žinoma, jeigu jis būtų buvęs stiprus, to nebūtų nutikę, bet, kaip jau ir minėjau, nevyriausybinės sporto organizacijos Lietuvoje silpnos ir būtina stiprinti jų galias.
Antra, kaip jau ir aptarėme, šiuo metu per menkai yra plėtojamos sporto veiklos savivaldos lygmeniu. Visi turi teisę plėtoti sveikatinimo ir sporto paslaugas, atrasti savo vietą sporto sektoriuje. Tik tam reikia sudaryti tinkamas sąlygas.
Ir sportas šiandien yra nustumtas į šoną, tampa formalaus ir neformalaus ugdymo dalimi. Savivaldos, sporto federacijų, didelio meistriškumo sporto klausimai lieka nuošalyje.
- Kaip vertinate Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) veiklą?
- Čia reikėtų kelti klausimą, kokią naudą skirtingų sporto šakų federacijoms atneša priklausymas Lietuvos sporto federacijų sąjungai. Mano nuomone, šiandien ši narystė nieko neduoda.
LSFS turėtų ginti sporto federacijų interesus, rūpintis olimpinėmis ir neolimpinėmis sporto šakomis, kovoti dėl didesnio finansavimo ir siekti, kad sporto sektorius būtų nepriklausomas. Tačiau ji neatlieka savo pagrindinės funkcijos.
Šiandien viskuo rūpinasi pačios federacijos. Ir tai gerai. Tačiau federacijų veikla turi būti stebima: vertinamas demokratiškas valdymas, programų efektyvumas, gauti rezultatai.
- Ar buvo tikslinga panaikinti Kūno kultūros ir sporto departamentą? Sporto žmonėms ši institucija buvo lyg kokia šventovė: čia virė aktyvus gyvenimas, buvo sprendžiamos aktualios problemos.
- Šis klausimas buvo svarstomas daugelį kartų. Būta įvairiausių siūlymų: turėti Sporto ministeriją, Turizmo ministeriją, Jaunimo reikalų ir sporto ministeriją. 2009 m. buvo teikiamas siūlymas jungtis prie Švietimo ir mokslo ministerijos, taip pat prie Vidaus reikalų ministerijos.
Neturėdami sporto strategijos, mes blaškomės nuo vieno kraštutinumo prie kito ir, galbūt, jau niekada nebepasieksime tokio lygio, kokį turėjome.
Tačiau mūsų patirtis (o taip pat kitų valstybių praktika) parodė, kad toks savarankiškas Kūno kultūros ir sporto departamentas, koks buvo iki šiol, geriausias sporto sektoriaus valdymo modelis Lietuvai.
Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai, skirtingai nei Kūno kultūros ir sporto departamentui, tiek daug sporto klausimai nerūpi, nes ji turi kitų svarbesnių problemų. Ir sportas šiandien yra nustumtas į šoną, tampa formalaus ir neformalaus ugdymo dalimi. Savivaldos, sporto federacijų, didelio meistriškumo sporto klausimai lieka nuošalyje.
- Akivaizdu, kad šiandien sportui Lietuvoje ne patys geriausi laikai. Kaip siūlytumėte keisti susidariusią situaciją?
- Turime daryti staigius ir radikalius pokyčius sporto sistemoje. Pirmiausia, reikia keisti įstatyminę bazę. Atskaitos taškas – strategija: svarbu atsakyti į klausimą, ko mes siekiame – ar ir toliau tik medalių, ar tuo pačiu norime ir sveiką tautą turėti?
Neturėdami sporto strategijos, mes blaškomės nuo vieno kraštutinumo prie kito ir, galbūt, jau niekada nebepasieksime tokio lygio, kokį turėjome.
Pasikartosiu: išplėtotas sportas savivaldos lygmeniu (pasitelkiant Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondą) ir savarankiškos sporto federacijos – du veiksniai, kuriuos stiprinant, būtų galima tikėtis sporto pakilimo 2024-2028 m.
Nesiimant jokių veiksmų, situacija taps tragiška ir Tokijo olimpinės žaidynės gali parodyti, kad esame pačioje giliausioje krizėje nuo Nepriklausomybės laikų.
- Esate optimistas ar pesimistas?
- Esu rezervuotas optimistas.
Su prof. Algirdu Raslanu kalbėjosi žurnalistė Marytė Marcinkevičiūtė
