Reforma – galima sakyti, mėgstamiausias ir dažniausiai kartojamas Lietuvos politikų žodis. Pas mus jis kažkoks mistinis ir stebuklingas, ypatingas, nes naudojamas kaip pateisinimas politinei egzistencijai. Atrodo, jeigu atėjei į valdžią – trūks plyš turi įgyvendinti kokią nors reformą, nekeliant sau tokių nereikšmingų klausimų, kaip antai, ar tokia reforma išties yra reikalinga, ar ji – kokybiška, ar geriausias pasirinkimas iš visų galimų. Iš tiesų, po šiuo žodžiu „reforma“ gali slėptis tiek daug, bet su dideliu apgailestavimu tenka pripažinti, kad Lietuvoje visada slepiasi niekingai mažai arba stipriai nelogiški dalykai. Reformos, reformos ir dar kartą reformos. Sveikatos apsaugos sistemos reforma, mokesčių reforma, viešojo sektoriaus reforma, švietimo sistemos reforma – metai iš metų vien tik reformos, bet kaip velkamės Europos Sąjungos uodegoje, taip velkamės. ...

Paskaičius, ką Švietimo ir mokslo ministerija siūlo, kad mokytojo profesija po kelerių metų taptu prestižine, norisi  tik  numoti ranka.  Vėl kalbama lozungais ir užkeikimais, o siūlomos jau girdėtos priemonės, dėl kurių buvo sutarta prieš  kelerius metus. Galima tik pagirti ministeriją, kuri pagaliau pripažino, kad mokytojai uždirba tikrai nedaug. „Būtina, kad mokyklose dirbtų aukščiausio lygio profesionalai“ – teigia ministrė. Su šiuo lozungu galima sutikti. Ir čia pat manoma, kad tai padės padaryti naujai kuriami pedagogų rengimo centrai.  Tačiau tokie naujai parengti mokytojai (tai nutiks po 4 metų) geriausiu atveju per metus pakeis tik 1-2 proc. į pensiją išėjusių jų kolegų. O kaip „aukščiausio lygio profesionalais“ per kelerius metus taps likusieji 99 proc.? Ta stebuklinga lazdele ministerija linkusi laikyti galimybe keliems šimtams dirbančiųjų mokytojų ...