Per šių metų Vėlines lankydamas kapus Žemaitijoje į namus grįžau pro Veiviržėnus. Vingiuotu keliu važiuodamas iš Veiviržėnų link Klaipėdos-Vilniaus magistralės staiga pakelėje pamačiau gražias rodykles: „Signataro Jurgio Šaulio gimtinė” ir „Signataro Kazimiero Antanavičiaus gimtinė“. Rodyklės rodė link Balsėnų kaimo.

Vasario 16-osios Akto signatarui Jurgiui Šauliui pastatytas stogastulpis, o Kovo 11-osios Akto signatarui Kazimierui Antanavičiui – jo buvusios sodybos vietą ženklinantis kryžius.

Tame, šiandien nedideliame, Balsėnų kaime, per kurį link Minijos vingiuoja Šlūžmė, o ten ją pasitinka upelė Balsė, vaikystes leido du ekonomistai, du Signatarai, du garsūs Žemaitijos ir Lietuvos žmonės. Žinia, jų vaikystes ir epochas skiria dešimtmečiai, bet jų vardai jau lieka šimtmečiams. Štai koks įspūdingas šio banguoto reljefo, kalneliais ir miškais pasidabinusio krašto derlius Lietuvai ir pasauliui.

Stambių ūkininkų Elenos ir Antano Antanavičių sodybos, kurioje augo gausi jų šeima, vietoje jau tik atminimo kryžius. Bet kas gi tame krašte nežino profesoriaus, ekonomikos mokslų daktaro Kazimiero Antanavičiaus vardo. Ir kas šio vardo nežino šiandieninėje Lietuvoje.

Tame, šiandien nedideliame, Balsėnų kaime, per kurį link Minijos vingiuoja Šlūžmė, o ten ją pasitinka upelė Balsė, vaikystes leido du ekonomistai, du Signatarai, du garsūs Žemaitijos ir Lietuvos žmonės.

O man iškyla tas pirmasis susitikimas su profesoriumi Kazimieru Antanavičiumi Vilniaus Respublikinėje klinikinėje ligoninėje Santariškėse. Tuomet aš ten dirbau kardiochirurgu. Bet apie tai kiek vėliau.

Ėjo 1988-ji metai, per Lietuvą jau ritosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio (toliau – LPS) banga, įsisteigė Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, kasdien vis daugiau naujų pavardžių ėmė rastis Lietuvos padangėje. Ir viena iš ryškiausių tos epochos asmenybių neabejotinai tapo profesorius Kazimieras Antanavičius, karštas ir aštrus daugelio mitingų oratorius, vienas iš Lietuvos ekonominio savarankiškumo koncepcijos kūrėjų, LPS Seimo ir LPS Tarybos narys.

Dar iki LPS Iniciatyvinės grupės įsisteigimo 1988-ųjų birželio 2 dieną Lietuvos Mokslų Akademijos mokslininkų namuose Verkių dvare man teko klausytis diskusijos „Ar įveiksime biurokratizmą“, ten prof. K. Antanavičius labai įtikinamai įrodinėjo skubios pertvarkos būtinumą. Dėmesį patraukė jo labai drąsūs samprotavimai, siekiantys toliau nei temos pavadinimas.

O jau 1988-ųjų metų rudenį prof. K. Antanavičius tapo vienu iš LPS lyderių tiek LPS Seime, tiek LPS Taryboje, tiek ir viešojoje Lietuvos erdvėje. Ir jau 1989 m. pavasarį buvo išrinktas TSRS liaudies deputatų suvažiavimo deputatu. Tuo metu tai buvo labai reikšmingas statusas, leidęs mūsų deputatams daryti milžinišką įtaką Lietuvos politinei raidai. Tad sekiau jo kalbas, skaičiau jo straipsnius ir ieškojau progos su juo susipažinti.

O jau 1988-ųjų metų rudenį prof. K. Antanavičius tapo vienu iš LPS lyderių tiek LPS Seime, tiek LPS Taryboje, tiek ir viešojoje Lietuvos erdvėje.

Ir tokia proga atsirado dėl netikėtos aplinkybės. 1988-ųjų vėlų rudenį Kazimierui staiga sušlubavo sveikata ir jis buvo paguldytas į mūsų ligoninę ištyrimui. Diagnozė nebuvo aiški, konsultavo ne vienas mūsų specialistas, man taip pat teko tose konsultacijose dalyvauti. Tad štai ir atsirado proga arčiau susipažinti su Kazimieru jau kaip su ekonomistu ir politiku. Ėmėme diskutuoti ir apie politines aktualijas, ir apie Lietuvos raidos perspektyvas. Man pavyko Kazimierą sudominti Lietuvos socialdemokratų partijos (toliau – LSDP) veikla, susijusia su svarbiais Lietuvos istorijos aspektais, ir principinga LSDP linija siekiant Lietuvos nepriklausomybės. Su Sąjūdžio banga siejau mintį atgaivinti socialdemokratų partijos atkūrimą. Tam reikėjo pritraukti kuo daugiau visuomenėje jau pagarsėjusių asmenybių.

Mūsų vakariniai pokalbiai palatoje greitai peraugo į labai šiltą bendravimą. Kazimierui buvo žingeidu daugiau sužinoti apie LSDP istoriją, veiklą ir apie tai, kad jos veikla nėra nutrūkusi, kad ir dabar veikia LSDP Užsienio delegatūra, aktyviai ginanti Lietuvos nepriklausomybės klausimus Socialistų Internacionalo (toliau – SI) renginiuose ir tarptautinėje arenoje. Juo labiau Kazimieras savo straipsniuose vis daugiau dėmesio ėmė skirti Skandinavijos šalių ekonominiams pasiekimams. Tad nebuvo sunku jį sudominti esminėmis „švediškojo socializmo“ politinėmis nuostatomis.

Tomis bendravimo akimirkomis atsiskleidė nuostabios Kazimiero Antanavičiaus savybės: žingeidumas, veržlumas, įžvalgumas, betarpiškumas, drąsa ir padorumas. Jam nebuvo sunku pasakyti, kad iki šiol jis nesidomėjo LSDP istorija ir jos programinėmis nuostatomis. Jis greitai pajuto solidarumo svarbą visuomenėje. Jau po kelių bendravimo mėnesių, 1989 m. balandžio 27 d., gimė iniciatyvinė grupė LSDP veiklai atkurti. Joje pirmąja ryškia figūra tapo Kazimieras Antanavičius.

Jis kaip meteoras sušvito visomis lyderio savybėmis ir tapo viena iš reikšmingiausių figūrų atkuriant LSDP 1989 m. rugpjūčio 12 d. įvykusioje konferencijoje. 1989-1990 m. prof. Kazimieras Antanavičius buvo vienu iš ryškiausių socialdemokratų lyderių ne tik Lietuvoje, ne tik tarp trijų Baltijos valstybių, bet ir visoje Rytų ir Vidurio Europos erdvėje.

Tomis bendravimo akimirkomis atsiskleidė nuostabios Kazimiero Antanavičiaus savybės: žingeidumas, veržlumas, įžvalgumas, betarpiškumas, drąsa ir padorumas.

1990 m. spalio 8 d. SI tarybos posėdyje Niujorke jo pastangomis LSDP atstatytas pilnateisės SI narės statusas. O tai buvo ir Lietuvos demokratinės politinės raidos tarptautinio pripažinimo reikalas.

Ryški jo žvaigždė švietė ir visoje Lietuvos Atgimimo padangėje. Taip, Atgimimo epocha pažėrė tikrą asmenybių žvaigždyną. Šiandien labai jau suasmenintas tas Atgimimo laikotarpio metas. Čia noriu pacituoti Kazimierą Antanavičių iš jo pranešimo, skaityto 1997 m. lapkričio 25 d. jo 60-ojo gimtadienio minėjimo proga: „Kaip nuolatinis tų įvykių dalyvis neabejodamas galiu teigti, kad nebuvo SĄJŪDŽIO kūrėjo ar kūrėjų grupės, kad kas nors iš anksto kūrė SĄJŪDŽIO programą ar nustatinėja jo tikslus. Ne, tai buvo savaiminis Tautos dvasios atgimimo tvarinys. Panašiai, kaip branduolinis sprogimas. <…> Laisvės dvasia jau svaigino ne vienetus, ne būrelį, bet didelį Tautos aktyviųjų žmonių sluoksnį.”

1997 m. gruodžio 17 d. viename iš paskutiniųjų interviu, spausdintų laikraštyje „Respublika“, jis pakartojo tą pačią mintį: „Nebuvo asmenybės, kuri būtų sukūrusi Sąjūdį <…>. Tik Sąjūdį kūrė visa Lietuva ir jos žmonės. Mums nepaprasta laimė nusišypsojo, kad buvome Likimo įnešti į tą sūkurį ir kad mus išrinko į tą grupę, kuri jam vadovavo.”

Šios Kazimiero Antanavičiaus mintys gražiai atskleidžia ir jo vidinį pasaulį bei jo asmenybės bruožus. Ne, jame nebuvo savęs sureikšminimo ar noro matyti save kaip svarbią Atgimimo asmenybę. Ne, apie jį ir jo nuveiktus neįtikėtinai didelius darbus kalba jo mokslinės publikacijos, jo gausus mokinių būrys, jo monografijos ir vadovėliai.

Ne, jame nebuvo savęs sureikšminimo ar noro matyti save kaip svarbią Atgimimo asmenybę.

Apie K. Antanavičiaus įnašą į Lietuvos nepriklausomybės atstatymą kalba jo kova už ekonominį Lietuvos savarankiškumą dar LTSR laikais. Apie ryžtingą veiklą, jau realizuojant Lietuvos nepriklausomybę, kalba jo įnašas į LPS rinkimų į LTSR Aukščiausiąją Tarybą programą, jo darbas LRAT ekonomikos komisijoje, jo teikti įstatymų projektai, jo darbas Lietuvos Respublikos Seime 1992-1996 m. Savo idėjomis, pasiūlymais ir praktine veikla jis buvo vienas iš labiausiai profesionaliai pasirengusių įstatymų leidybos darbui asmenų.

Taip, šiandien 85-ąjį kartą skamba Varpas Kazimierui Antanavičiui. Ir jo garsas sklinda toli. Varpo dūžiai primena mums apie Kazimierą Antanavičių parašytus daugybę gražių knygų ir straipsnių. Štai Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Lietuvos Mokslų Akademijos ir PĮ „Lietuvos mokslas“ pastangomis išleista dokumentinė apybraiža „Profesorius Kazimieras Antanavičius“, jo parlamentinė veikla nušviesta knygoje „Socialdemokratai Lietuvos Respublikos Seimuose“. Jam skirta Aldonos Žemaitytės knyga „Kazimieras Antanavičius. Tamsa ištirpsta šviesoje“, išleista Nepriklausomybės Akto signatarų knygų serijoje.

O dabar sugrįšiu prie 1997 m. lapkričio 25 d. Lietuvos mokslų akademijos salėje įvykusio prof. K. Antanavičiaus 60-jo gimtadienio minėjimo. Baigęs skaityti pranešimą, profesorius staiga ir visai nelauktai atsiklaupė prieš pilnutėlę Mokslų akademijos salę ir atsiprašė visų, jei ką buvo kada nors įžeidęs. Kai kam atrodė, kad jį paklupdė jo bejėgiškumas. Ne, netiesa. Jo neparklupdė nei gyvenimo smūgiai, o jų buvo nemažai, jo neparklupdė ir liga. Mat esu vienintelis ir tikras liudininkas, kaip jis nutarė priimti siaubingą žinią, kad jam liko gyventi tik du ar trys mėnesiai.

Jau minėjau, kad mudu arčiau susipažinome Respublikinės ligoninės palatoje. Taip, ne iš karto, bet po didelių pastangų buvo nustatyta, kad labai pavojingoje galvos smegenų dalyje yra auglys. Tuo metu mes neturėjome modernios įrangos augliui patikslinti. Tad pavyko suorganizuoti Kazimiero Antanavičiaus išvyką į Kanadą. Ten jam buvo atlikta kompiuterinė tomografija ir konstatuotas jau neoperuotinas piktybinis galvos smegenų auglys. Kanados medikai tiesiai, kaip jiems įprasta, Kazimierui ir pranešė, kad auglys neoperuotinas, gyventi liko gal du ar trys mėnesiai, tad patartina susirūpinti testamentu.

Ne iš karto, bet po didelių pastangų buvo nustatyta, kad labai pavojingoje galvos smegenų dalyje yra auglys.

Štai su tokia žinia Kazimieras grįžo į Lietuvą. Tai buvo 1989 m. ruduo. Kaip dabar atsimenu vėlų skambutį ir kvietimą skubiai susitikti prie Kazimiero bažnyčios. Juk mes gyvenome netoli vienas kito. Buvo jau vėlus vakaras. Nuskubėjau į nurodytą vietą. Kazimieras atėjo greitai, ir žodis po žodžio atskleidė tai, ką jam pasakė Kanados medikai. Diagnozė manęs nenustebino, tik jos prognozė skambėjo labai jau neįtikinamai.

Bet svarbiau buvo kas kita – Kazimieras staiga atskleidė savo sumanymą: „Vyteni, ar gali man parūpinti kalio cianido. Aš esu viską apgalvojęs ir priėmiau štai tokį sprendimą. Aš noriu TSRS liaudies deputatų suvažiavime pasakyti stiprią ir griežtą kalbą prieš TSRS įvykdytą okupaciją, pasmerkti dabartinę vadovybę ir tribūnoje vardan protesto išgerti kalio cianido nuodų, taip mirdamas už Lietuvos laisvę. Ir visa tai pamatys ir visa TSRS, ir visas pasaulis. Juk nebeturiu laiko kitaip pasisakyti už Lietuvos Nepriklausomybę.“

Aš buvau pritrenktas ir jo sprendimo, ir jo prašymo, jo ryžtas tai atlikti man nekėlė jokių abejonių. Ne apie testamentą jis galvojo, bet apie savo paskutinį žygį už Lietuvos nepriklausomybę. Stovėjau be žado. Nebandžiau jo atkalbėti, tik galvoje sukosi pačios įvairiausios mintys. O jis pareikalavo mano priesaikos, kad įvykdysiu jo prašymą.

Neberašysiu apie tas valandas ir dienas, kurios mane užgriuvo su tokiomis sunkiomis mintimis. Į tokią situaciją dar niekad gyvenime nebuvau patekęs. Kazimierui teištariau, kad gauti kalio cianido ne taip paprasta, bet mėginsiu ieškoti sprendimo. Tik tam reikia laiko.

„Aš noriu TSRS liaudies deputatų suvažiavime pasakyti stiprią ir griežtą kalbą prieš TSRS įvykdytą okupaciją, pasmerkti dabartinę vadovybę ir tribūnoje vardan protesto išgerti kalio cianido nuodų, taip mirdamas už Lietuvos laisvę.“

Nepasakosiu, kaip man pavyko įtikinti profesorių, kad Kanados gydytojų diagnozė neteisinga, kad reikia konsultuotis su prof. Leonu Klumbiu, kad yra neurochirurgų Maskvoje, kurie gali mėginti atlikti tokias operacijas. Ne apie tai noriu čia rašyti, nes kaip žinia, mums pavyko Kazimierą atkalbėti nuo tokio sprendimo, pavyko organizuoti Maskvoje konsiliumą, pagaliau – pavyko ir operacija. Ir Kazimieras Antanavičius tapo Kovo 11-osios Akto signataru.

Šis tikras įvykis tik dar kartą patvirtina, kad ne dėl bejėgiškumo jis atsiklaupė Mokslų akademijos salėje, o iš pagarbos Lietuvos Atgimimui, leidusiam jam atskleisti savo žmogiškumą ir kilnumą, o taip pat nusilenkdamas tam stebuklui, kurį šiandien vadiname Atgimusia Lietuvos Respublika.

Tad ir vėl Didingai 85-ąjį kartą gaudžia Varpas, skleisdamas visiems žinią apie Kazimiero Antanavičiaus gyvenimo grožį.

Kazimiero Antanavičiaus 85-ųjų gimimo metinių proga Lietuvos valstybės naujasis archyvas surengė virtualią parodą. Ji prieinama ČIA.