Opozicinės Socialdemokratų partijos pirmininkė Vilija Blinkevičiūtė teigia, jog sprendžiant situaciją prie rytinės Lietuvos sienos kontroliuojant migracijos srautus svarbiausia – spartus fizinio barjero įrengimas, taip pat reikalingas kaip galima aktyvesnis Europos Sąjungos institucijų įsitraukimas.
Ji taip pat sako, jog ministrės pirmininkės pasiūlyta galimybė darbdaviui nušalinti nuo pareigų darbuotoją, jeigu jis nesiskiepija ne dėl medicininių priežasčių, nėra teisinga ir prieš tai reikėtų išnaudoti kitus motyvacijos būdus.
Nenumatėme pasekmių
Vakar dalyvavote susitikime su kitais partijų lyderiais, prezidentu, aptarinėjote užsienio politiką, mūsų strategiją, kokia ji galėtų būti. Kaip Jūs įsivaizduojate konkrečius veiksmus, ką turėtume dabar daryti? Iš to, ką vakar kalbėjo kitų partijų pirmininkai, matosi, kad yra įvairių nuomonių: vieni sako, kad reikia toną, kalbantis su Baltarusija, švelninti, kiti – reikia gilinti ekonomines sankcijas. Kokie konkretūs veiksmais, Jūsų akimis, turėtų būti atliekami?
Gerai, jog prezidentas sukvietė visų partijų lyderius pasitarti, kokių veiksmų turime imtis dėl migrantų antplūdžio. Nesakyčiau, kad labai išsiskyrė nuomonės tarp partijų lyderių. Atvirkščiai. Mes diskutuodami tarėmės, kad turime dirbti kartu ir aš, kaip socialdemokratų lyderė, ne kartą sakiau, kad šitoje situacijoje nebeturime skirstytis į vienas ar kitas partijas ir tuščiai kritikuoti, nesiūlant jokių sprendimų. Dabar mes kaip niekada turime būti susitelkę tam, kad galėtume dirbti visi kartu. Susitelkti turi ne tik politinės partijos, bet ir kitos institucijos bei tarnybos.
Vakar pas prezidentą svarstėme tris pagrindinius dalykus: mūsų užsienio politikos principus, sienos apsaugą bei fizinio barjero steigimą ir nepaprastosios padėties įvedimą.
Kalbant apie užsienio politikos principus, tai jie ir pagrindinė kryptis, kokia buvo vykdoma visą Nepriklausomybės laikotarpį, be abejo, turi išlikti. Tačiau noriu atkreipti dėmesį, jog kiekvienoje politikos srityje, priimant vienus ar kitus sprendimus, būtina prognozuoti pasekmes, būti pasiruošus jas įveikti. Šis dalykas nėra iki galo apmąstytas.
Ką turite omenyje konkrečiai?
Pavyzdžiui, prasidėjus šiems įvykiams dėl A. Lukašenkos nepripažinimo Baltarusijos vadovu (toks yra sprendimas ir mūsų valstybės, ir kitų Europos Sąjungos valstybių) turėjome prognozuoti ir tam tikras pasekmes, kaip toliau elgsis šis neprognozuojamas, nelegitimus režimas.
Šiuo požiūriu, jeigu kalbame apie migrantus, organizacijos, atsakingos Europos Sąjungos mastu už migraciją, jau praeitą rudenį prognozavo, kad gali būti nereguliarių migrantų padidėjimas per ES rytinę sieną. Jau tada mums reikėjo daug aktyviau rengtis ir tartis su patyrusiais specialistais iš kitų ES valstybių.
Buvo kaip buvo, dabar geriau žvelgti į priekį, ką dabar turėtume daryti. Pirmiausia, mano nuomone, dvišalių diplomatinių santykių tarp Lietuvos ir kilmės valstybių nebeužtenka, nors dedama daug pastangų. Reikėtų, kad daug aktyviau įsijungtų ir kitos ES institucijos, eurokomisarai, nes Lietuva viena susitvarkyti negalės. Taip mano ir kitų politinių partijų lyderiai. Ta kryptimi reikia labai aktyviai veikti, kad būtų suprasta, jog Lietuva labai reikalinga pagalba.
Ne tik Lietuvai, nes mes kalbame apie Europos Sąjungos sieną ir veiksmus, kuriuos prieš mus nukreipia A. Lukašenka.
Šiai dienai pasigendate iniciatyvos iš Europos Sąjungos?
Nesakyčiau, kad pasigendu, bet mes, iš Lietuvos pusės, turime aktyviau parodyti, jog parama, vieningas veikimas yra kaip niekad reikalingi. Gal kitoms šalims, kur antplūdžiai buvo šimtais tūkstančių, 3 tūkstančiai [migrantų] nėra daug, tačiau Lietuvai tai yra daug. Tai jau yra tendencija, neteisėtas sienos kirtimas vyksta kasdien, yra pastovus ir todėl mums reikia veikti sutelktai.
Mes turime sustiprinti sienos apsaugą, tai aptarėme vakar pas prezidentą: turi būti fizinis barjeras ir čia nereikia nieko laukti. Būtina kaip galima greičiau priimti sprendimus, numatyti finansus. Prielaidų, kad iš ES lėšų būtų galima statyti sieną, yra labai mažai, kadangi iki šiol ES biudžetas to nefinansavo. Gal kada tai pasikeis, tačiau to nelaukiant reikėtų numatyti mūsų valstybės biudžete tas lėšas ir kaip galima greičiau imtis sienos statybos. Kito kelio čia nėra.
Nepritaria mažiau intensyviai komunikacijai
Kalbant apie komunikaciją, vakar vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė sakė, kad nebus viešinama, kur bus apgyvendinami migrantai, siekiant išvengti provokacijų, panašių dalykų, kas vyko Rūdninkuose. Bendruomenės, atrodo, pasiilgsta komunikacijos, žmonės sako, kad jiems būna staigmena, jog šalia bus apgyvendinti migrantai. Kaip Jūs vertinate tai, kad dabar bus mažiau viešinama informacijos?
Mes praeitą savaitę pateikėme visą paketą siūlymų, kaip geriau valdyti esamą situaciją dėl migrantų srautų ir vienas iš pagrindinių buvo komunikacijos sustiprinimas. Nes tokia komunikacija, kokia buvo iki šiol, yra nepakankama.
Pirma, žmonės turi žinoti, nes nežinojimas, neatsakyti klausimai gimdo labai daug nesusipratimų, nepasitikėjimo, įvairių baimių. Komunikuojant turi būti suderinti ir Vyriausybės narių veiksmai, jie neturėtų skirtis, nes žmonės tada visai pasimeta.
Kitas dalykas, kaip Jūs sakėte, neaiškinant žmonėms apgyvendinti migrantus vargu ar būtų geras dalykas. Žmonės vis tiek sužinos, sakys, kad su jais nesitaria. Svarbiausia yra tinkamai parinkti apgyvendinimo vietas. Mano nuomone, Dieveniškių pasirinkimas buvo klaida, šalia yra mokykla ir panašiai.
Su bendruomenėmis visuomet reikia tartis. Aišku, blogai, kai kažkas tyčia tuo pasinaudoja, siekiant kiršinti, kelti neramumus – to šioje situacijoje tikrai nereikėtų daryti, nes mes kalbame apie mūsų valstybės nacionalinį saugumą, mūsų žmonų saugumą.
Mažesnė komunikacija vargu ar padėtų, tik dar labiau pagilintų mūsų žmonių nusivylimą, nepasitenkinimą valdžia. Atrodytų, jog ši žmonių bijo, todėl neinformuoja. Manau, kad išmintinga, apgalvota komunikacija, atvirai pasakant ir paaiškinant žmonėms, o ne baimių sėjimas, karo retorika.
Panašiai kalbėjote ir vakar, sakėte, kad „negali taip atsitikti, jog 3 tūkstančiai migrantų pakirstų mūsų valstybės pamatus“, todėl neskubėtumėte su nepaprastąja padėtimi. Bet kaip žinoti, kada laikas ją įvesti? Turbūt geriau per anksti nei per vėlai?
Pirmiausia, kuomet kalbame apie nepaprastąją padėtį, supraskime, kad tuomet tai reikš, jog pakirsti mūsų valstybės konstituciniai pagrindai, iškyla grėsmė mūsų santvarkai bei žmonėms. Tiesą pasakius, per visą Nepriklausomybės laikotarpį Lietuvoje nebuvo įvesta nepaprastoji padėtis, todėl čia specialiosios tarnybos turi analizuoti esamą situaciją, teikti tam tikrus pasiūlymus, juos apgalvoti ir tik tuomet išeiti su tam tikru siūlymu, nes Seime turės būti priimtas sprendimas dėl nepaprastosios padėties.
Šiandien tikrai neturėtų būti įvedama nepaprastoji padėtis, nes reikia įvertinti viską, taip pat ir pokyčius žmonių gyvenimuose įvedus nepaprastąją padėtį. Bet ties sienos apsauga reikia veikti neatidėliotinai, kad nebūtų ji kiaura kaip rėtis.
Vakar, susitikime prezidentūroje, kalbėjome, kad galėtų būti pasitelkta ir kariuomenė, peržiūrėti tam tikri jos įgaliojimai dėl sienos apsaugos. Tai galėtų būti padaryta ir be nepaprastosios padėties skelbimo. Ruoštis reikia, turėti argumentus, faktus, turime daug profesionalių tarnybų, kurių darbas ir būtų pateikti siūlymus, bet dar per anksti.
Negalime grasinimais skatinti skiepytis
Covid-19 pandemija vėl įsisiūbuoja, ministrė pirmininkė siūlo numatyti galimybę darbdaviui nušalinti darbuotoją nuo darbo, jeigu jis nesiskiepija ne dėl medicininių priežasčių. Jūs palaikytumėte tokią iniciatyvą?
Palaikyti būtų sudėtinga. Todėl, kad kiekvienu konkrečiu ir individualiu atveju reikia nagrinėti, kodėl tas žmogus iki šiol nepasiskiepijo. Čia reikia atskirti du dalykus: pirma, jeigu tas darbuotojas dirba tokioje srityje, kur skiepijimas turi būti privalomas, jis ir turi pasiskiepyti. Čia pirmiausia kalbu apie medikus, medicinos įstaigų darbuotojus, socialinių, globos įstaigų darbuotojus, pareigūnus ar kitus viešųjų institucijų darbuotojus. Jie turi būti pasiskiepiję. Ir didžioji dalis yra tai padarę, yra atsakingi ir už tai esu jiems labai dėkinga.
Bet kalbant apskritai apie visus darbuotojus, manyčiau, kad turime dar kur padirbėti, nereikėtų tokiomis ekstremaliomis priemonėmis, grasinimais skatinti skiepytis. Turime išnaudoti visas esamas galimybes, parodant tam tikrus pavyzdžius, kad skiepytis reikia.
Skiepytis būtina, kito kelio paprasčiausiai nėra. Mums, matyt, reikia išmokti gyventi su koronavirusu, tačiau tik pasiskiepijimas gali mus apsaugoti. Mūsų siekis paskiepyti ne mažiau 70% visų gyventojų kol kas nėra pasiektas, bet beveik 50% turi vieną skiepo dozę.
Dabar matau labai daug priemonių, vykstančių akcijų ir lygiai taip pat prisidedu, skatinu ir prašau. Aš pati esu persirgusi, bet pirmąja doze jau esu pasiskiepijusi, laukiu antrosios. Nežiūrint į tai, kad esu persirgusi ir dar turėjau šiek tiek antikūnių, manau, kad turiu pasiskiepyti, nes man svarbus mūsų žmonių saugumas, gyvenimo kokybė.
Nei vienas nebenorime grįžti į karantinus, kuriuose nukenčiame, darbai nevyksta, nevyksta socialinis gyvenimas, psichologinė būklė būna paveikta, todėl labai prašau visų žmonių supratimo. Tam tikras gąsdinimas, kad vieni galės viską, o kiti – nieko, nėra teisingas būdas.
Tai nepritariate ir tam, kad būtų apribotas patekimas į maitinimo įstaigas, parduotuves?
Yra „Galimybių pasas“. Buvo taisyklės – jeigu esi pasiskiepijęs, turi neigiamą PGR testą, gali eiti į kavines ar kitas vietas. Tenka sutikti, kad tiems, kurie nepasiskiepiję, kai kurios galimybės, deja, buvo ir bus apribotos. Čia, ko gero, nėra kito kelio. Kaip kitaip padaryti, kad koronavirusas neplistų? Reikia būti atsakingiems.
Būtumėte už karantiną nepasiskiepijusiems?
Negalima taip suskirstyti. Taip, valdžia apie tai kalba, bet aš pabandžiau surinkti jos visus pasisakymus. Kiekvienas iš savo srities pagrasina, kas bus, jeigu nesiskiepys. Pasiūlyčiau visiems susėsti už bendro stalo, nebegąsdinti, o labai normaliai išaiškinti, ką galime dar padaryti, kad kuo daugiau žmonių skiepytųsi.
Be to, dabar visai neblogai judame į priekį, po 10 tūkstančių ar daugiau žmonių kasdien pasiskiepija, vadinasi, tuo keliu reikia eiti ir toliau. Tikrai nenorėčiau, kad žmones suskirstytų – tie, kurie paskiepyti, yra geri, o kiti – ne.
