Skelbiame ištrauką iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, kuri išleista 2012 metais.
II-oji 5 skyriaus dalis (pirmoji čia)
Na, o Išėjimo knygos rašymas, ko gero, priklauso tik Kovo 11-osios signatarų plunksnai - toks įspūdis susidaro dabar girdint kai kurių signatarų pasisakymus, atrodo, norima pasisavinti nepriklausomybės atgavimo faktą? Bet Nepriklausomybės atgavimas, mano giliu įsitikinimu, prasidėjo anksčiau negu aktas pasirašytas, be to, priklauso ir žuvusiems prie televizijos bošto, ir stovėjusiems plikomis rankomis prieš tankus, ir visiems, kurie tomis dienomis nebuvo abejingi mūsų ateičiai.
Išėjimo knyga pradedama rašyti 1988–1990 m., iki Kovo 11-osios. Žinia, ją stimuliuos Lenkijos „Solidarnošč“, V. Havelo „Chartija 77“ Čekoslovakijoje, procesai Vengrijoje, popiežius Jonas Paulius II, M. Gorbačiovo ir R. Reagano susitarimai dėl Šaltojo karo pabaigos. JAV administracijos palaikomos „Baltų vienybės dienos“. O Lietuvoje neabejotinai drąsi Laisvės lygos akcija 1987 m. rugpjūčio 23 d., derinant tai su latvių ir estų disidentų veiksmais. Tik po kurio laiko, jau 1988 m. vasarą, galingi šimtatūkstantiniai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingai jau rašys visaliaudinius Išėjimo kmygos puslapius. Jokūbo Minkevičiaus ištartas per mitingą žodis „Atgimimas“ ir Justino Marcinkevičiaus lakus apibendrinimas „Pagaliau atėjo ta diena“ per Lietuvos Sąjūdžio steigiamąjį suvažiavimą taikliai apibendrino milijonų širdžių mandatą mūsų Išėjimo knygai.
Juk jei nebūtų milijonai žmonių sureagavę į Sąjūdžio iniciatyvinės grupės žingsnius, Išėjimo knygos nebūtų, neduotų savo rezultatų ir Laisvės lygos akcija, nesikeistų į savarankiškumo pusę ir LKP. Dievo balsas kalbėjo atgimusių liaudies milijonų lūpomis. „Vox Dei – vox populi!“ – perfrazuojant lotynų patarlę. Laisvės lygos akcija tokio atliepio nesulaukė, nesulaukė tokio atliepio ir Amerikos lietuvių organizuota „Juodojo kaspino diena“. Patinka ar nepatinka, bet teisus liko Steponas Kairys, vienas iš Vasario 16-osios Akto formulės autorių ir signataras, sakydamas, „kad jei Lietuva kada ir išsivaduos, tai išsivaduos Lietuvoje gyvenančių žmonių pastangomis, o ne emigracijos dėka.“ „Veidu į Lietuvą“ – jo credo buvo toliaregiškas.
Stepono Kairio intuicija buvo tiksli ir dėl to, kad pokario partizaninė kova neatneš rezultatų, o teroristinės partizanų priemonės prieš savo tautiečius neigiama atmintimi įsirašys į nemažos dalies Lietuvos žmonių širdis. Kai šaudo priešas – na, jis – priešas, bet kai savi atsuka vieni į kitus ginklus ir dar tik dėl to, kad kažkas kažką įtarė visuotinio įtarumo atmosferoje, kažkas kažką apkalbėjo ar apskundė –tai visai kitaip prisimenama. Ir ilgam. Ir jo įžvalgos pasitvirtino. Išėjimo knygą rašė modernioji XX a. antros pusės Tarybų Lietuva, nekėlusi ant pjedestalo ginklo kovos, bet pasirinkusi taikų „dainuojančios revoliucijos“ metodą, taip propaguotą kovos be ginklo Mahatmos Gandžio kelią. Ir tai netruko pasireikšti gražiais politiniais vaisiais – daugeliu labai svarbių sprendimų LTSR 11-ojo šaukimo Aukščiausiojoje Taryboje, laimėtais rinkimais į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą, 1989-ųjų metų Gotlando komunikatu, nuostabiuoju Baltijos keliu, pozityviais sprendimais TSRS liaudies deputatų suvažiavime, pagaliau – be galo stipriu smūgiu TSKP komunistiniam-administraciniam monolitui – LKP atsiskyrimu nuo TSKP. R. Ozolo ir kitų Sąjūdžio komunistų vaidmuo šiame etape buvo milžiniškas.
Laisvės lyga pradėjo, Persitvarkymo Sąjūdis išsiūbavo, o savarankiška LKP užbaigė Išėjimo šiame etape darbą – į 1990-uosius žengta labai ir labai protingai, beliko tik konsoliduoti ir koordinuoti žingsnius. Gotlando dvasia sklandė virš 1989–1990-ųjų m. Lietuvos, nors ėmėsi rastis ir būsimų „Masos ir Meribos“ ligos simptomų mūsų Išėjimo kelyje. 1990-ųjų sausyje į Vilnių atvykęs M. Gorbačiovas pajuto suvienytą Tautos dvasią ir nejaukų pelėsių dvelksmą iš sovietinės „Jedinstvos“ bei LKP ant TSKP platformos. Tai bent milijoninės Lietuvos žmonių atsakas M. Gorbačiovui! Įtariu, kad M. Gorbačiovas dar aiškiau pamatė tai, ką buvo regėjęs ir kitose TSRS vietose – brežnevinė sovietija Tarybų Sąjungos platybėse ėjo į kapines. Su perestroika ėmė rastis nauji reiškiniai, ėmė vis plačiau reikštis kelios konkuruojančios tendencijos – konservatyvi dešinioji, liberali, reformistinė, socialdemokratinė ir nuosaikūs nacionalizmai. Į istorijos vakarykštę dieną ėmė trauktis sovietinė marksizmo-leninizmo ideologija, kartu su ja ir brežnevinės epochos mamutai.
Paaiškinkite, kas gi ta Masa ir Meriba, kurios liga, sakote, susirgta siekiant Lietuvos nepriklausomybės? Lietuvos išsilaisvinimo kelyje aptinkate Šventajame rašte aprašytų scenų?
Didelių barnių tarp Mozės ir žydų, ir žydų burnojimo prieš Dievą vieta jų Išėjimo iš Egipto kelyje, barnių, užtraukusių ir Dievo pyktį tiek ant Mozės, tiek ant žydų. Tai labai pamokanti Šventojo Rašto vieta. Lietuvoje tai pradės ryškėti 1990-ųjų metų antroje pusėje, kiek pritils per 1991-ųjų sausio 13-osios įvykius ir vasario plebiscitą, o po to įsisiūbuos „priešų“ paieškomis, KGB voratinkliais, šunaujomis, liustracijomis iki pat 1992-ųjų metų rudens.
Ir vėlgi J. Marcinkevičiaus pastebėjimas: „Didelė Sąjūdžio klaida (ir kaltė!) – kad jis toleravo (o ne sykį ir skatino) Lietuvos žmonių supriešinimą. Todėl Sąjūdis ir neišaugo į moralinę jėgą, jis baigėsi 1990 kovo 11 d.“ Didele dalimi sutinku su tokia pozicija, nors manau, kad Sąjūdis baigėsi su 1991-ųjų sausio 13 d. įvykiais ir vasario mėn. plebiscitu. Vėliau jau įsisiūbuos „aršiųjų“ pastangos uzurpuoti Sąjūdžio vardą, bus paminta Sąjūdžio „Geros valios pareiškimo“ dvasia – „prieš skaldymą... prieš įtarumą... prieš griovimą... prieš slopinimą...“ – „už vienybę... už pasitikėjimą... už statymą... už gaivinimą“ – šitai bus pamiršta, o įtarumams, priešų paieškoms atsivers platūs dirvonai. Kinų išminčius ir religinis mokytojas Konfucijus yra pasakęs: „Ir patriotizmas dažnai būna paskutinioji niekšų prieglauda.“
Tada dalis radikalių Lietuvos veikėjų pasisavino Tėvynės meilę ir ėmė kitaip manančius malti neapykantos girnomis. Barniai, agresija, pykčiai, – kiek tai tuo metu pakenkė Tėvynės ateities perspektyvoms žinome tie, kurie patyrėme viso to purvo tiesioginį poveikį. Tų barnių aidai ir pasekmės lydės mus visus vėlesnius metus, praktiškai iki šiol. Ir susiskaldžiusi tauta šiandien – visų tų to laikmečio susipriešinimų rezultatas. Dvi nemenkos viena kitos nemėgstančios mūsų piliečių brazauskininkų ir landsbergininkų grupės iki šiol dar ryškios mūsų visuomenės būties erdvėje.
Bet argi taip nebuvo nuo pat pirmųjų Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio akimirkų?
Ne, nebuvo. Ir tai tikra. 1988–1989 m. populiariausių žmonių tarpe buvo J. Marcinkevičius, R. Ozolas, A. Juozaitis, V. Landsbergis, K. Antanavičius, K. Prunskienė, A. M. Brazauskas, V. Beriozovas, V. Petkevičius, E. Vilkas. Žmonės gerbė ir kitus šios epochos aktyvius dalyvius – J. Minkevičių, B. Genzelį, M. Lukšienę, A. Buračą, J. Požėlą, A. Čekuolį, A. Sakalą, S. Gedą. Per Sąjūdžio mitingus ar steigiamąjį suvažiavimą minėtieji asmenys susilaukdavo ir daugiausiai simpatijų bei aplodismentų. Laisvės lygos lyderis A. Terleckas populiarumo stokojo.
Ir iki 1990-ųjų metų kovo 11-osios tokio susiskirstymo tarp A. Brazausko ir V. Landsbergio gerbėjų nebuvo. Nemaža dalis Sąjūdžio komunistų 1989-ųjų metų gruodyje tapo savarankiškos LKP CK nariais – R. Ozolas, B. Genzelis, E. Vilkas, A. Čekuolis, V. Petkevičius ir kiti. Žinoma, rinkiminė konkurencija darė įtakos tarpusavio LPS ir LKP santykiams, bet visa tai turėjo kitokį pobūdį, nei tai, kas atsitiks vėliau. Šį laikotarpį iki 1990-ųjų kovo 11-osios mūsų Išėjimo knygos iš TSRS istorijoje galime drąsiai vadinti pirmuoju ir nuostabiu etapu po LTSR ženklu. Juk pagrindiniai teisiniai sprendimai, kylantys iš milijoninio Sąjūdžio, apėmusio visą tautą ir visus žmones, buvo realizuoti LTSR Aukščiausiosios tarybos 11-ojo šaukimo sesijose. Nekalbu ir apie svarbiausius sprendimus, priimtus TSRS liaudies deputatų suvažiavime. Taip buvo ir Estijoje, ir Latvijoje, ir Rusijos TFSR. Įsiklausykime – Rusijos Tarybų Federacinėje Socialistinėje Respublikoje. Ir kitose tarybinėse respublikose, egzistuojant ir TSRS institucijų sistemai.
Ir šie teisiniai pokyčiai stiprino respublikų savarankiškumą ir komplikavo TSRS centrinės valdžios, o ir M. Gorbačiovo padėtį. Darėsi vis sunkiau atšaukinėti sąjunginių respublikų sprendimus, o šie sprendimai žingsnis po žingsnio vedė į TSRS dezintegraciją. Nematyti to, ignoruoti tame kontekste LTSR AT 11-ojo šaukimo sesijose priimtų sprendimų reikšmę, reiškia klastoti istoriją. Juk visoje TSRS imta kalbėti apie respublikų suverenitetų paradą ir apie naujos sąjunginės sutarties problematiškumą. M. Gorbačiovas greičiausiai jau turėjo suprasti, kad jo koncepcija – priimti naują TSRS konstituciją, pasirašyti naują sąjunginę sutartį, įtvirtinti naujus santykius būnant TSRS prezidentu ir praktiškai atsisakant centralizuotos TSKP monopolijos – ši koncepcija liks neįgyvendinta, nes respublikų suverenitetų idėjos stipriai užvaldė žmonių širdis. O šią tendenciją labai stimuliavo trijų Baltijos valstybių Baltijos kelias ir nepriklausomybės siekis, Tad šitame Išėjimo knygos etape mus visus vienijo milžiniškas troškimas išsivaduoti, tad ir niekas per daug dar nesiskaldė „pagal V. Landsbergį ar A. Brazauską“, nors ir išpažino kelių į nepriklausomybę taktikos skirtumus.
Kurią iš to meto asmenybių vadintumėte Išėjimo knygos simboliu?
Mūsų Išėjimo knygos simboliu lieka J. Marcinkevičius, kaip ir Pradžios knygos, kalbant alegorijomis. „Mindaugas“ ir „Katedra“ padėjo visiems suprasti, kad „Sąjūdis ateina iš toli“, iš įvairių mūsų istorijos tarpsnių. Ir kaip įsivyravo tyla, kai Mokslų Akademijos salėje 1988 m. birželio 3 d. Z. Vaišvila kreipėsi į J. Marcinkevičių, ar jis sutiktų įeiti į Iniciatyvinę grupę pertvarkai remti. Ta tyla buvo tokia iškalbinga, kad net dabar atsimenu. Ir po trumpos akimirkos J. Marcinkevičiaus ištartą „taip“ palydėjo ovacijos. Visi pasidarėme stipresni! O ir Išėjimo knygos po LTSR ženklu iki 1990 kovo 11-osios simboliu lieka poetas, šalia jo aktyviai reikšis daug asmenybių, daug tos epochos žvaigždžių. Bet simbolis yra Justinas.
Šis tarpsnis turės kelis etapus – nuo paramos M. Gorbačiovo perestroikai iki labai plačiai ir įvairiai traktuojamo respublikos suvereniteto – tai vis 1988-ieji metai, o po to nuo 1989-ųjų pradžios jau vis garsiau kalbant apie nepriklausomybę – iki Baltijos kelio – kur nepriklausomybės gyvasis referendumas Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje jau aiškiai nubrėžė ne M. Gorbačiovo perestroikos, bet esminį – nepriklausomybės ir visos TSRS pertvarkos į naujus darinius – lūžį. Ir čia J. Marcinkevičius išlieka iškiliuoju simboliu. Juk jis vienu ir tuo pačiu metu buvo ir Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Seimo tarybos narys, ir LKP narys, ir LTSR AT 11-ojo šaukimo deputatas, ir TSRS liaudies deputatas. Jis buvo ir jungiančiąja grandimi tarp Sąjūdžio iniciatyvų, ir jų realizavimo. LTSR AT 11-ojo šaukimo sesijoje jis neutralizavo ir LPS, ir LKP bendradarbiavimo priešininkų balsus , o taip pat jis stojo savarankiškos LKP susikūrimo pusėn. Neatsitiktinai jis buvo ir pagrindinių komisijų – slaptųjų Ribentropo-Molotovo protokolų pasekmių likvidavimo, Nepriklausomybės atkūrimo komisijos – nariu, valstybinės lietuvių kalbos, valstybinės vėliavos ir himno įstatymų LTSR AT 11-ojo šaukimo sesijoje teikėjas.
Taigi, kol jis buvo šiose pozicijose, tol susipriešinimo tarp visuomenės atskirų grupių kelio kurstytojai negalėjo rasti platesnio rėmėjų rato. J. Marcinkevičiaus poema „Devyniabrolė“ man labai daug ką atskleidžia ir paaiškina apie J. Marcinkevičiaus vaidmenį. Kaip prasmingai skamba: „Nejaugi aš tik vienas turiu stovėt, mąstyt ir viską atsiminti?“ Ar girdime? Ar girdim?
Neidealizuoju, nepervertinu. Juk jis nebuvo daugelio iniciatyvų variklis ar spiritus movens – judintojas. Ne. Sąjūdžio žvaigždės R. Ozolas, A. Juozaitis, V. Landsbergis, V. Petkevičius, K. Antanavičius, K. Prunskienė, E. Vilkas, B. Genzelis, A. Buračas, A. Čekuolis ir kiti veikėjai, iniciatyvūs jaunieji Z. Vaišvila, A. Medalinskas, A. Skučas, tūkstančiai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio aktyvistų visoje Lietuvoje keitė Lietuvos peizažą. Į areną išėjo kardinolas V. Sladkevičius, J. Steponavičius, K. Vasiliauskas, tėvas Stanislovas ir kita disidentinė Katalikų bažnyčia, procesus stimuliavo A. Terleckas su Laisvės lyga bei kitais buvusiais politiniais kaliniais L. Dambrausku, V. Petkumi, N. Skuodžiu, G. Iešmantu. Visa tai išvedė į priekį ir LKP pažangųjį flangą su A. M. Brazausku ir V. Beriozovu priešakyje. Bet jeigu norime bendro vaizdo ir bendro vardiklio, tai jis geriausiai realizuojasi J. Marcinkevičiaus asmenybėje.
Jūs piešiate idilišką vaizdą, lyg irgi norėdamas „perrašinėti“ istoriją? Argi 1988–1990-ųjų kovas – tai laikotarpis be konfrontacijos ir priešų paieškų?
Ne, ne be konfrontacijų, bet be „priešų“, „KGB-istų“, „agentų“ ir t.t., plačių paieškų akcijų. Nors A. Terleckas mėgo vis kartoti, kad „Sąjūdį“ įkūrė KGB, bet tai – paistalai. Įtampų, konfrontacijų buvo ir labai įvairių. Buvo įtampos ir konfrontacijos tarp Laisvės lygos ir LPS, tarp LPS ir LKP (dar ne savarankiškos), buvo konfrontacijos tarp LLL ir LKP (dar ne savarankiškos). Bet „Šatrijos“, agento „Juozo“, „17-os kameros paslapties“, šunaujos ir kitų dalykų, J. Okso pareiškimo, kad reikėtų iššaudyti kokį 100 000 komunistų – tikrai nebuvo. Visa tai bus vėliau, po 1990-ųjų. Ir kaip ne keista – palaipsniui. Čia tektų pajuokauti. Diktatorius J. Stalinas mėgo kartoti, kad kuo labiau stiprėja socializmo pergalė TSRS, tuo labiau stiprėja ir socializmo priešų kova šalies viduje. „Vrag naroda“ buvo stalininio teroro laikų įprastas terminas. Ir 1992-ieji metai Lietuvoje – taip pat kuo labiau ryškėjo nepriklausomybės pripažinimas, tuo daugiau „Lietuvos aido“ puslapiuose būdavo demaskuojama „nepriklausomybės priešų“.
Dar net ir šiandien, kalbėdamas apie tuos laikus, V. Landsbergis vis atranda vieną kitą „užsilikusį priešą“, ypač kai kalbama apie jam vienu ar kitu metu oponavusius politikus. Pajuokausiu – „budri“ V. Landsbergio „akis“ vis dar budi, nemiega, dar ir dabar saugo Lietuvą nuo „užsimaskavusių priešų“. O 1988-1990 m. laikotarpiu, iki 1990 m. vasaros to nebuvo, tada ir V.Landsbergis buvo kitoks, simpatiškas ir sumanus.O įtampų, konfrontacijos ir konkurencijos tikrai buvo. 1988-aisiais metais tarp Laisvės lygos ir Sąjūdžio, konkuruojant dėl Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių paminėjimo rugpjūčio 23 d., ar dėl parašų rinkimų akcijų, o taip pat ir dėl to, dalyvauti ar ne LTSR AT ar TSRS liaudies deputatų rinkimuose. Laisvės lyga rinkosi rinkimų boikoto kelią, tuo pačiu ir konfrontacijos su LKP kelią. Sąjūdis rinkosi kitokį – ir konkurencijos, ir konfrontacijos, ir bendradarbiavimo su LKP kelią, o dalyvavimą rinkimuose laikė labai svarbiu parlamentinės kovos už nepriklausomybę įrankiu. LKP taip pat keitėsi. Vienokia – iki A. Jakovlevo, TSKP CK sekretoriaus ideologijai, vizito Lietuvoje, ir kitokia, po jo, o ypač po to, kai LKP CK sekretorius R. Songaila buvo atstatydintas, o vietoj jo išrinktas A. M. Brazauskas.
Po 1988-ųjų m. rugsėjo mėn. tarp LPS ir LKP buvo visko – ir „medaus mėnesių“, ir konfrontacijos, ypač po 1988-ųjų lapkričio 18 d. LTSR AT 11-ojo šaukimo sesijoje A. Brazausko atsisakymo priimti Estijos pavyzdžiu LTSR konstitucijos pataisas, didinančias Lietuvos suverenumą ir suvereniteto deklaraciją. Ir konkurencijos, ruošiantis 1989-ųjų metų rinkimams į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą bei jau po LKP atsiskyrimo nuo TSKP, LTSR AT 1990 metais.
Ir ypač charakteringu tos Išėjimo pirmos dalies paminklu ar simboliu aš laikau svarbią datą – 1989 m. rugpjūčio 6 d.
Kuo ypatinga 1989 m. rugpjūčio 6 diena?
Tą dieną Švedijos Gotlando saloje buvo pasirašytas komunikatas arba deklaracija. Ją pasirašė Sąjūdžio, Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto, Pasaulio lietuvių bendruomenės, Lietuvos laisvės lygos ir LKP atstovai A. Buračas, K. Motieka, V. Landsbergis, Č. Kudaba, K. Bobelis, I. Lukoševičienė, A. Terleckas ir J. Paleckis. „Mes nutarėme, kad viso pasaulio lietuvių gyvybinis tikslas yra nepriklausomos Lietuvos valstybės atkūrimas“ - skelbė šis komunikatas.Tai – Gotlando dvasia bendrame Lietuvos kelyje į bendrą tikslą.
Tai buvo ir paskutinis konstruktyvus Lietuvos laisvės lygos žingsnis. Ignoruodamas rinkimus, konfrontuodamas su LPS ir LKP, vėliau A. Terleckas prarado ir populiarumą, ir įtaką, ir nurašė save į politikos radikalų užribį, tolimesnį kelią į 1990-ųjų kovo 11-ąją palikdamas eiti tik LPS ir LKP. V. Landsbergis iš dalies buvo teisus, 1990-ųjų kovo 10-ąją sakydamas: „Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir visus įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos komunistų partija.“ Taip, LLL atsisakius pratęsti Gotlando komunikato dvasią, ir bendradarbiauti su LPS ir LKP, lėmė dvi jėgos. Bet V. Landsbergis pamiršo pasakyti, kad Lietuvos „raidą ir įvykius įtakojo“ ir Lietuvos laisvės lyga bei emigracijoje aktyviai veikę mūsų tautiečiai. Dar vėliau V. Landsbergis, rašydamas savo knygas, stengsis užmiršti ir persitvarkiusią LKP. Su atmintimi, pasirodo, būna keistų dalykų!
Bet Išėjimo knygos pirmos dalies kontekste Gotlando komunikatas kalba mums: „Vardan tos Lietuvos vienybė težydi!“ Kaip ir dar vienas labai svarbus 1989-ųjų metų LPS ir LKP delegatų TSRS liaudies deputatų suvažiavime bendras žingsnis – atsisakymas balsuoti dėl konstitucinio komiteto, galinčio riboti respublikų teises ir išėjimas iš Kremliaus suvažiavimų rūmų. Tai rodė per televiziją visoje tuometinėje TSRS – vieninga Lietuvos delegacija palieka salę! Štai taip. „Vienybė težydi!“ Juk tai visai TSRS pranašavo apie Lietuvos išėjimą iš TSRS. Tai Išėjimo knygos tikri simboliai. Tai, kaip ir Baltijos kelią bei LKP atsiskyrimą nuo Maskvos, rodė ir pasaulinės televizijos. Rodė ir stebėjosi.
Tuo tarpu antroji Išėjimo knygos dalis, prasidėsianti 1990-ųjų kovo 11-ąją ir užsibaigsianti Lietuvos Respublikos visuotiniu tarptautiniu pripažinimu bei priešlaikiniais 1992-ųjų metų rinkimais, baigsis visai kitaip – 1992 m. rudenį Lietuvos visuomenė jau bus susiskaldžiusi, susipriešinusi, o taip pat ims ryškėti ir nuosavybės atstatymo ženklu paženklinta tolimesnė klasinė visuomenės diferenciacija arba susiskirstymas. Simboliškai kalbant Pradžios knyga ir Išėjimo knygos pirmoji dalis – nuo 1985 iki 1991-ųjų – tai visuotinio pakilimo, galingo nacionalinio susitelkimo epocha. Vėlgi taikliai pastebėjo J. Marcinkevičius: „Sąjūdis – tautos gyvybės rodiklis, ranka, kuri iškėlė Lietuvos žiburį, pridengė jį nuo skersvėjų, pasidalijo juo su visais. Kas dieną, kas valandą kito Lietuvos dvasinis peizažas, švito istorinės ir gyvosios tikrovės tiesa, žmonės augo, šviesėjo. Juos stebino, svaigino jų pačių drąsa, pažadinusi juos iš jų pačių atskirybės; jie kėlėsi ir ėjo į bendrumą. Į pakantumą. Tai buvo metas, kai niekas dar nesidalijo tikrų ir menamų nuopelnų.“ Pasakyta labai tiksliai. Štai toji Šviesa, arba Dvasios Metanoja, kaip pasakytų senovės graikai ar teologai. Tuo tarpu 1991 – ųjų vidurys ir iki 1992-ųjų metų vasaros jau bus paženklinti įtarimų, sąmokslo teorijų, „šliaužiančių perversmų“, KGB voratinklių, rezistento Nr. 1, nepriklausomybės atgavimo architekto, svarbiausiojo šalies vadovo ir kitais titulais. Taip prasideda Dvasios Metanojos, Šviesos Dvasios priešingybė – Dvasios Paranoja, arba Tamsos Dvasia, vėlgi, perfrazuojant graikų išminčius ar teologus.
Bet tarp Lietuvos politikų ir istorikų netrūksta kitokių vertinimų, piešiančių Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, kaip dešinįjį, antikomunistinį sąjūdį.
Tai - visiškas realybės iškraipymas. Pamėginkime pasitelkti aritmetiką. 200 000 LKP narių, antra tiek jų antrųjų šeimos pusių, plius bent po vieną vaiką – jau turime apie 700 000 žmonių, per 500 000 komjaunuolių, profsąjungų narių, šiaip tarybinių aktyvistų. Visi – lojalūs LTSR piliečiai, gyvenę ir dirbę Tarybų Lietuvoje. Ir staiga, šie per milijonas žmonių, susibūrusių į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį, per trumpą laiką tampa antikomunistais. Tai bent stebuklas! Taip nebuvo. Didžioji Sąjūdžio žmonių dauguma buvo normalūs tarybiniai piliečiai, iš esmės nemėgę biurokratijos ir valdžios statytinių, be to, troškę geresnio gyvenimo be deficitų, blatų ir eilių. Ir kas ten per daug suko galvas, kokių jie pažiūrų. Sovietinė stagnacija buvo įgrisusi, daug kas laukė permainų vėjų į geresnę pusę.
Negi tie milijonai žmonių būtų buvę prieš nemokamą gydymą, nemokamą vidurinį ar aukštąjį mokslą, visuotinį užimtumą, socialines garantijas vaikams, pensininkams ir invalidams, garantuotą sanatorinį-kurortinį gydymą, ir visas kitas kultūrinio-socialinio aprūpinimo lengvatas. Tai iš kur čia tie dešinieji atsiranda tarp milijono Sąjūdžio aktyvistų? Dešiniųjų antisovietinių ir antitarybinių žmonių buvo tarp katalikiškojo pogrindžio rezistentų ir tai ne visų, tarp partizaninio judėjimo buvusių dalyvių, Laisvės lygos gretose. Bet tikrai ne tarp šimtatūkstantinių Sąjūdžio dalyvių.
Aš ir pats brendau kaip antisovietinis disidentas, bet ne kaip antitarybinis. Daug pliusų mačiau visai liaudžiai prieinamam švietime, aukštajame moksle, sveikatos ir socialinėje apsaugoje ir kitose gyvenimo srityse. Popiežius Jonas Paulius II 1990-aisiais metais vienoje iš savo kalbų pasakė, kad ne viskas sovietinio socializmo sistemoje yra blogai ir perspėjo apie kapitalizmo sistemos blogybes, kurios gali užgriūti tam nepasiruošusius žmones. Taigi, tik siauram Sąjūdžio aktyvistų ratui galbūt atrodė, kad Sąjūdis – dešiniųjų judėjimas. V. Čepaitis, Sąjūdžio atsakingasis sekretorius, mėgino traktuoti Sąjūdžio veiksmus kaip dešiniuosius žingsnius LKP taktikos atžvilgiu. Bet tai jo laisvos interpretacijos dalykas.
Išties, 1988–1989 m. ėmė formuotis plačiame Sąjūdžio spektre tam tikri kairiųjų ir dešiniųjų politinių mokyklų branduoliai: liberalų, socialdemokratų, krikščionių-demokratų, demokratų, reformkomunistų, tautininkų, žaliųjų. Bet tai apėmė labai nedidelį skaičių žmonių. Tas pats vyko ir tarp LKP narių, čia irgi ėmė ryškėti liberalai (E. Vilkas, B. Lubys, K. Glaveckas ir kt.), reformkomunistai (G. Kirkilas, V. Beriozovas, Č. Juršėnas ir kt.), socialdemokratinės orientacijos (B. Genzelis, R. Gudaitis, J. Paleckis ir kt.), tiesiog pragmatikai (A. Brazauskas, L. Šepetys ir kt.). Vėliau dauguma žmonių evoliucionuos dar kitaip. Taigi, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis ir LKP buvo marga margų tarybinių žmonių visuma.
Ir tame kontekste visai neišlaiko kritikos taip pat ir penkiasdešimties metų nepertraukiamos rezistencijos koncepcija arba kad LKP buvo tik koks vienas procentas komunistų, kaip teigs A. M. Brazauskas vėliau. Jis turbūt galvoje turėjo SSKP dogmatikus. Deja, iki 1985-ųjų metų perestroikos šimtatūkstantinė LKP būtų vieningai smerkusi bet kokias pastangas juodinti tarybinę tikrovę. O ir milijonai žmonių nebūtų pajudėję, nors disidentų ir rezistentų buvo. O štai po perestroikos – visai kitaip susiklostė reikalai. Ir kitaip laikas pakeitė žmones. Didelė dauguma žmonių nuoširdžiai tikėję tarybine santvarka per metus kitus ėmė gilėjančios demokratinės krizės akivaizdoje nuoširdžiai tikėti kitaip ir nuoširdžiai ją keikti. Dažnai skambėdavo „mes nežinojom, mus apgaudinėjo, mums melavo“. Gal tame yra dalis tiesos, kas dabar įeis į žmonių širdis. Bet kas norėjo žinoti, tas tikrai žinojo, kur melas, o kur tiesa. Juk sovietinės sistemos blogybės buvo labai aiškios – vienpartinė diktatūra, dogmatinis marksizmas-leninizmas, ateistinis privalomas visuomenės auklėjimas, pagrindinių sąžinės laisvės reikalavimų ir kitų žmogaus teisių ir laisvių varžymas, žmonių persekiojimas už jų įsitikinimus, privačios nuosavybės likvidavimas. Liaudies demokratijos šalyse tokių suvaržymų, kokie buvo TSRS, buvo mažiau, netgi privati žemės nuosavybė egzistavo. Bet vienpartinis monopolis buvo nepajudinamas. Taigi, kas norėjo, tas lengvai galėjo žinoti, kur melas, kur tiesa.
Sakote, kad ne kokie nors sovietmečiu atsiradę dešinieji, o legali Tarybų Lietuva ėmė keistis ir legaliai naudotis tarybiniais teisiniais mechanizmais, keisdama savo kryptį link nepriklausomos Lietuvos Respublikos?
Ir tam vykusiai išnaudojo slaptuosius Ribentropo-Molotovo protokolus, LTSR 11-ojo šaukimo Aukščiausiąją Tarybą ir TSRS liaudies deputatų suvažiavimą. Taip darė ir Latvija, ir Estija. O štai Gruzija, Rusija, Moldova, Ukraina naudojosi juk ne Ribentropo-Molotovo protokolais, skelbdamos savo siekius tapti nepriklausomomis sąjunginėmis respublikomis.
Paradoksas, bet Ribentropo-Molotovo pakto pasekmėje, nors ir netiesiogiai, susiformavo ir Moldavijos TSR, TSRS atplėšus Besarabijos dalį nuo Rumunijos. Betgi, Moldova nekėlė klausimo dėl šio pakto pasekmių likvidavimo. Būtų iš tiesų juokinga situacija. Taigi, epochiniame lūžyje, koks ištiko TSRS, mes, Baltijos šalys, naudojomės vienais instrumentais, Ukraina, Moldova, Rusija, Pietų Kaukazo ir Vidurinės Azijos respublikos – kitais. O juk jei nagrinėsime TSRS istoriją, tai po J. Stalino mirties nebuvo taip, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje bei Vakarų Baltarusijoje, Vakarų Ukrainoje ir Moldovoje būtų vienoks, okupacinis valdymo statusas ir teisinis režimas, o tuo tarpu kitose TSRS dalyse – kitoks – sovietinis. Ne. Visose TSRS respublikose administracinė-teisinė sistema buvo vienoda, na, gal tik atsižvelgiant į nacionalinius ypatumus. Bet išėjimo iš TSRS taktikos ir keliai tarp mūsų, Lietuvos, Latvijos, Estijos ir kitų likusių TSRS respublikų skyrėsi.
Mes, naudodami Ribentropo-Molotovo pakto slaptųjų protokolų kortą smarkiai varžėme „stipraus Centro“ planus sukurti naują sąjungą, tuo pačiu tai stipriai detonavo ir kitų respublikų procesus savarankiškumo link. O juk visoje TSRS permainų troškimas buvo didelis. Kaip taikliai nusakė padėtį vienas rusų anekdotas. Štai TSKP propagandistas aiškina apie tai, kaip pūva Vakarų kapitalistinis pasaulis, bet staiga pats netikėtai suabejoja: taip, pūva tai pūva, bet vis tik koks malonus kvapas! Mat Vakarų prekių kokybė ir vartojimo standartai tuo metu stipriai lenkė Tarybų Sąjungos vartojimo prekių standartus ir kokybę. Dideli rinkos ekonomikos pranašumai, naujos technologijos darė savo. Ir visi tikėjosi greitų ir teigiamų permainų, manydami tai pasiekti būdami vieni nuo kitų nepriklausomi.
Geresnio gyvenimo Vakaruose idilė skatino visas respublikas šokti iš skęstančio TSRS laivo. Tad prie ko čia dešinysis ar kairysis antikomunizmas. Dešinieji antikomunistai ir kairieji antikomunistai Vakaruose mažiausiai 30 metų rašė, kritikavo, kūrė įvairias versijas, gimė įvairios sovietologinės mokyklos, deja, nė viena nei nuspėjo, nei išprognozavo, nei turėjo receptą, kaip reikia demontuoti sovietinę sistemą. Tai, deja atliko, pajuokausiu, pati tarybinė liaudis, nesivadovaudama jokiais sovietologų receptais. Juk kas patarinėjo mums, ką priminėti 1988–1989 m. LTSR 11-ojo šaukimo Aukščiausiojoje taryboje ar TSRS liaudies deputatų suvažiavime – niekas, mes patys lietuviai, latviai, estai, rusų demokratai ir kiti perestroikos architektai. Ir tai – faktas.
Betgi mūsų išeivijoje brandinta dešinioji alternatyva darė savo darbą. „Amerikos balsas“, „Laisvoji Europa“, „Vatikano radijas“ skleidė informaciją apie laisvą pasaulį, o ir Lietuvos katalikų bažnyčios kronikos, disidentai, Helsinkio grupė – argi tai ne lemianti jėga?
Lašas po lašo ir akmenį pratašo, iš mažų upelių susidaro didelės upės. Daug yra palyginimų, galinčių padėti sustiprinti įspūdį, kad tai lėmė. Anaiptol. Taip, tai turėjo įtakos, bet ne lemiančios. Taip, tai veikė, bet tikrai ne didžiąją dalį tautos, taip, tai padėjo ir prisidėjo, bet esminiai pokyčiai tautoje atsirado nuo galingų mūsų įsidrąsinusios inteligentijos impulsų. Neatsitiktinai Mokslų Akademija, Vilniaus universitetas ir kūrybinių sąjungų lyderiai stovėjo Sąjūdžio priekyje. Ir ne bet kokie, o nusipelnę tarybiniai inteligentai J. Marcinkevičius, V. Petkevičius, akademikai J. Požėla, E. Vilkas, A. Buračas, LTSR nusipelnęs kultūros veikėjas V. Landsbergis, LTSR ir TSRS liaudies artistai, profesoriai. Čia buvo kitokia žadinančioji jėga. Iš dainos žodžių neišmesi. O kiek „sąjūdietiškai“ nusiteikusių deputatų radosi LTSR 11-ojo šaukimo Aukščiausiojoje Taryboje – J. Marcinkevičius, A. Meilus, V. Statulevičius, J. Požėla, A. Žalys, J. Kupliauskienė, A. Žukauskas ir kiti. Tai bendražmogiška. Entuziazmas, naujovės, iniciatyvos, išlaisvėjimas.
Tikri pavyzdžiai, kaip keitėsi žmonės per trumpą laiką – tai būsimas Kovo 11-osios akto signataras, lenkas pagal tautybę, gydytojas Medardas Čobotas ir krepšininkas Šarūnas Marčiulionis. 1988 m. vasario 15 d. jie abu smerkė JAV prezidentą R. Reaganą, kad šis paskelbė 1988 m. vasario 16-ąją Lietuvos nepriklausomybės minėjimo diena, garsiajame valdžios organizuotame mitinge Vilniuj. Dar 1988-ųjų vasarą Eksperimentinės ir klinikinės medicinos institute, kur M. Čobotas ėjo partinio sekretoriaus pareigas, su juo stipriai susiginčijau dėl marksizmo-leninizmo sampratos ir jo nusiteikimą prieš LPS, o štai 1989-ųjų pabaigoje jis jau Sąjūdžio remiamas kandidatas, laimi rinkimus mišrioje rinkimų apygardoje Vilniuje ir tampa Kovo 11-osios Akto signataru. O štai Š. Marčiulionis Barselonos olimpiadoje jau fotografuojasi po užrašu „Geriau miręs nei raudonas“ ir negaili kritiškų žodžių LDDP adresu.
Su kokiu entuziazmu buvo išlydimi 1988 m. iš Lietuvos dar nesavarankiškos LKP delegatai į XIX partinę TSKP konferenciją Maskvoje. O delegatų sutikimą Vingio parke 1988 m. liepos 9 d. jau ženklino šimtatūkstantinė minia. Čia, šiame mitinge, populiarumo testą ir savo krikštą gavo A. M. Brazauskas. Kaip kontrastas – Laisvės lyga niekad tiek žmonių į savo mitingus nesutraukdavo. 1988 m. rugpjūčio 23 d. Vingio parke mitingas, skirtas slaptiems Ribentropo-Molotovo protokolams, buvo klausomas jau 250 000 žmonių! Negi čia buvo tik disidentų ir rezistentų įtaka? Aišku, kad ne. Juk drąsiausias kalbas šiuose mitinguose kalbėjo mūsų, legalūs, tarybiniai inteligentai, nors A. Terlecko žmonės apie Ribentropo-Molotovo paktą viešai kalbėjo jau metus laiko, ir kai kurie iš jų dar buvo persekiojami, Laisvės Lygos veiksmai net buvo išprovokavę „bananų balių“. O vis tik kur kas galingesnė buvo legalios ir tarybiniais titulais įvardijamos inteligentijos jėga, sukviesdama galybes žmonių, sustabdžiusi ir tą „ bananų balių“.
Taip, žmonės keitėsi ir įtaką jiems darė visuomenėje pripažinti autoritetai, bet juk buvo žmonių, kurie nenorėjo pokyčių, bet matydami, kur krypsta reikalai, tiesiog taikėsi prie situacijos, kaip liaudies patarlėje – „Ta pati panelė, tik kita suknelė“. Tad ar taip nesielgė LKP didžioji dalis, ir ypač toji, savarankiškoji LKP?
Na, į šį klausimą atsakyti ir sunku, ir lengva. Viskas priklauso nuo to, į kokią padėtį pats save pastatai. Jeigu manai, kad tik tu turi teisę keistis iš esmės, o kitas – ne, tai tuomet visada pasakysi, kad kitas tik vaidina, kad pasikeitęs, bet lieka toks pats. Bet jei manai, kad ir kitas žmogus, kaip ir tu, keičiasi, tada sąžiningai atsakysi, kad ir panelė pasidaro kita, ir suknelė – taip pat kita, arba panelė kita, nors suknelė ir ta pati. Bet jeigu manai, kad vidinius pokyčius kiekvienas žmogus išgyvena skirtingai, ir nėra jokių galimybių ištirti kito žmogaus širdį, nes tai daro tik DIEVAS, tuomet sąžiningai nurodysi į to kito žmogaus atliekamus darbus. Tuomet kaip Evangelijose sakoma „Juos pažįsta iš darbų“.
Bet yra ir dar kitos – bendresnės tiesos, kurias galime palyginti. Na štai imkime tikrus istorinius dalykus. Lietuva krikštijasi 1387 metais. Mes, apsikrikštiję tais metais pagonys, ką, iš karto tuoj po krikšto tampame giliai Kristaus mokslą pažįstančiais žmonėmis? Aišku, kad ne. Tūkstančiais krikštyti žmonės menkai arba visai nieko neišmanė apie krikščionybės esmę. Tuoj po krikšto – 1388 m. ar 1389 m. jau Lietuva tapo krikščioniškai pasikeitusi?
Žinoma, kad tai buvo pradžioje ta pati panelė, tik su kita suknele. Žydų humoras gerai nusako tuos atsivertimų paradoksus. Rusijoje žydai, norėję įsilieti ir integruotis į Rusijos gyvenimą, turėdavo priimti ir pravoslavų tikėjimą. Na štai, keli žydai nutaria krikštytis. Metų laikas – ruduo, o popas verčia juos krikštui maudytis šalto vandens upelyje. Pradžioje žydai lūkuriuoja, kol pagaliau drąsesnis, Joška, nutaria pasinerti į tą upelį. Na, išsimaudo, iššoka į kitą krantą ir popas jau jį pakrikštija Ivanu. Likę žydai, norėdami sužinoti, ar labai šaltas vanduo, šūkteli jam, kad jis atsakytų, klausdami: „Joška, Joška, ar vanduo labai šaltas?“ O šis atsisuka ir atsako: „Ach jūs, nekrikštai, žydiški snukiai, dar drįstate mane klausinėti?“ Mat, jis jau persikrikštijęs. Štai be galo dažną posakį: „Ta pati panelė, tik kita suknelė“ apie savarankišką LKP girdėjau iš buvusių komunistų ir komjaunuolių, spėjusių ją palikti ir taip norėjusių anuos palikti tais pačiais komunistais, be teisės keistis ar pasikeisti iš vidaus. Arba netgi pažeminti ir paženklinti. Juk kaip greitai dalis Sąjūdžio aktyvistų uzurpavo patriotizmą ir Tėvynės meilę, to nepalikdami savo oponentams. Net vėliau „Tėvynė“ taps save dešiniaisiais įsivardinančių dalies sąjūdiečių monopoliu.
Akivaizdu, kad visa LTSR, visi jos piliečiai, per vieną dieną kovo 11-ąją save pakeitusi į LR, į LR piliečius, tikrai iš karto netapo kitokia. Ji liko ta pati panelė. Dabar, po dvidešimties metų, jau, ko gero, panelė keičiasi, o kartu su ja ir suknelė. Juk komjaunuoliai ir komunistai A. Bumblauskas, A. Kulakauskas, B. Genzelis, E. Gudavičius, K. Motieka, B. Kuzmickas argi jie per vieną naktį pavirto nekomunistais? Aišku, kad tam reikėjo laiko. Betgi Č. Juršėnas, P. Gylys, V. Beriozovas – argi jie per vieną naktį galėjo pavirsti socialdemokratais – irgi aišku, kad ne.
O ir dar vienas aspektas. Tarybiniais laikais man ir daug kam tekdavo pildyti įvairias anketas, o jose būdavo klausimas: Jūs – partinis? Atsakydavau, kad ne, bet tuo pačiu paklausdavau anketos autorių – o Jūs? Jei atsakymas būdavo teigiamas, tuomet klausdavau dar kartą: „Jūs partinis ar komunistas?“ Žinoma, tai suerzindavo. Bet ir išryškindavo skirtumą tarp partinio ir komunisto. Būdavo labai daug partinių, bet kur kas mažiau komunistų. O ir dėl komunistų pasiginčydavau su Sąjūdžio radikalais, prisimindamas F. Ruzvelto, JAV prezidento sąmojį. F. Ruzveltui kolegos sakydavo, kad demokratus kompromituoja diktatorius Samosa. O F. Ruzveltas atšaudavo: „Taip, Samosa – kalės vaikas! Bet kalė – tai mūsų!“ Aš ir apie demokratiškus komunistus radikaliems sąjūdiečiams atsakydavau: „Sutinku, tarkim tie komunistai – kalės vaikai, bet kalė – tai lietuviška!“ Tad, kaip tada, reikia vis tiek juos išniekinti? O jei atvirai – tai principingi žmonės, išlaikantys savo pažiūras arba sąžiningai jas pakeitę verti pagarbos! Blogiau su persivertėliais. Juk mes visi – iš LTSR epochos.
Ir persivertėliai, ir tikrieji laisvos Lietuvos siekėjai – visi esame ne iš kur kitur, bet iš tos pačios okupuotos LTSR, iš kurios atėjome ir į Nepriklausomybę.
Esame iš legalios, tikros istorinės LTSR, nors ir primestos jėga. Taip, pradžioje – 1939 – 1953 metais – iš okupuotos, o vėliau, kai okupacija tapo efektyvi ir didžioji tautos dalis ją legaliai priėmė, transformavo šios inkorporacijos tikrovę į Tarybų Lietuvą, taigi esame jau iš tarybų Lietuvos. Priešingu atveju – mes visi, visa tauta per penkiasdešimt metų esame kolaborantai. Spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai, komunistai, tarybiniai profsąjungų aktyvistai, tarnavę kariuomenėse ir davę priesaikas! Na, toks tiesmukas okupacijos interpretavimas yra paviršutinis.
Suprasčiau, jei Lietuvos Respublikos aneksija būtų užtrukusi na, penkis, septynis ar, tarkim, dešimt metų, vyktų aktyvi ir efektyvi ginkluota kova, priverčianti okupantą tęsti karinį okupuotos teritorijos stovį, o po to sektų okupanto pralaimėjimas ir išsivadavimas. Tuomet taip, tie, kurie kolaboravo su okupantu, būtų traukiami atsakomybėn, kaip Norvegijoje, Prancūzijoje, Danijoje ar kitur po Antrojo pasaulinio karo. Betgi mes turime penkiasdešimties metų laikotarpį.
Tai jūs norite iš viso išeliminuoti okupantus ir kolaborantus?
Ne, nenoriu, bet dabartinių įvykių kontekste kolaborantų ir okupantų terminą taikyčiau 1989–1992-ųjų metų laikotarpiui. Būtent šiuo laikotarpiu, kai laisvėjome iš sovietinės sistemos, mes susidūrėme su TSRS KGB veikla, su „Jedinstvo. Jednošč. Vienybė“ organizuota veikla, su LKP/TSKP politiniu vadovavimu prieš nepriklausomybę nukreiptai veiklai, su TSRS ginkluotųjų pajėgų įvykdyta agresija 1991 sausio 13-ąją prieš pagal LR, LTSR ir TSRS teisiniais instrumentais atkurtą legalų subjektą – kovo 11-osios Lietuvos Respubliką. Juk TSRS erdvėje 1990 m. gimė ne tik kovo 11-osios Lietuvos Respublika. Prieš tai, perėjusi iš nesavarankiškumo 1988 – 1990 m. gimė ir savarankiška LTSR. Taip gimė ir kiti savarankiški subjektai - Estijos ir Latvijos TSR, vėliau atėjusios iki suverenių Estijos ir Latvijos respublikų. 1990 m. birželio 17 d. Rusijos Tarybų Federacinė Socialistinė Respublika paskelbė savo nepriklausomybę. Apie nepriklausomybę pareiškė Gruzija, jos kryptimi judėjo Ukraina ir Baltarusija, Moldova. O TSRS vadovybė jau faktiškai nebekontroliavo jos sukurtos sovietinės sistemos.
Juk B. Jelcino Rusija, nors ir susigrąžino senąjį caro laikų himną ir vėliavą, bet negrindė savęs nei carinės Rusijos restitucija, nei carinės sistemos restauracija, nei carinės visuomenės rekonstrukcija. O Lietuva ir Rusija 1991 m. liepos 29 d. pasirašė tarpvalstybinę sutartį, pripažindamos viena kitos nepriklausomybę, nepaisant TSRS egzistavimo. 1991 m. rugpjūčio 19 d. pučas Maskvoje ir jo pralaimėjimas palaidojo TSRS, o to pučo metu Lietuva ir Rusija buvo vienoje barikadų prieš pučistus pusėje. Ir Lietuvos ir Rusijos 1991 m. liepos 29 d. sutartis – vienas iš svarbiausių Lietuvos Respublikos nepriklausomybės realizavimo ir tarptautinio pripažinimo momentų.
Jeigu žvelgti iš ilgesnio penkiasdešimties metų laikotarpio, tai man aišku, kad 1940-ųjų metų Liaudies vyriausybė ir Liaudies Seimas – tai kolaborantų su stalinine SSRS organai. Ir dvi asmenybės simbolizuoja skirtingus kolaborantų tipus. A. Sniečkus – įsitikinęs stalininis bolševikas, tiesiogiai savo parašu patvirtinęs savo dalyvavimą nusikalstamoje veikloje – Lietuvos piliečių suėmimuose ir trėmimuose, Tuo tarpu J. Paleckis – kairysis inteligentas, atsidūręs sudėtingų istorinių įvykių verpetuose, per savo naivumą ir menką Stalino režimo pažinimą prisidėjęs prie Lietuvos nepriklausomybės laidojimo ir tapęs kolaboruojančiu marionete.
Man taip pat akivaizdu, kad ir 1941 m. birželio 23 d. sudaryta Lietuvos laikinoji vyriausybė taip pat buvo marionetinė ir kolaboravo su naciais. Jai tenka ir dalis atsakomybės už nusikaltimus prieš Lietuvos piliečius žydus. Iš penkiasdešimties metų retrospektyvos akivaizdu, kad tiek stalininių, tiek nacistinių kolaborantų nusikaltimams nėra senaties. Akivaizdu ir tai, kad mes šiandien kur kas dažniau kalbame apie stalininės epochos nusikaltimus, o nacistinės okupacijos holokausto siaubas iš esmės yra antrame plane. Mat, tai lyg ir liečia ne mus, lyg ir ne mūsų piliečius, bet – ir tai keistai skamba! – Lietuvos žydus. O kad jie tą pačią Lietuvos pilietybę turintys Lietuvos tautos nariai – tai lyg ir stengiamasi to nesuvokti ar deramai neapmąstyti. Mat ir žydšaudžių tema nėra labai populiari. Istorinės atminties kontekste abu kolaboravimai – tiek stalininis, tiek ir nacistinis,- turėtų sulaukti didelio modernios visuomenės dėmesio.
Labai svarbu ir tai, kad kolaboravimo ir nusikaltimų visuomenė nesutiktų pateisinti jokiomis išankstinėmis ideologinėmis koncepcijomis, jokiais „dvigubų genocidų“ teoriniais išvedžiojimais, bet moksline faktografija bei tvirta tarptautine teisine argumentacija. O ir mėginimai dėti lygybės ženklą tarp stalinizmo ir nacizmo demokratinėje visuomenėje tegali būti pripažįstami tik kaip viena iš istorinių interpretacijų alternatyvų, bet ne daugiau. Lygiai tokią pačią vertę privalo turėti ir tos istoriografinės koncepcijos, kurios niekada nepadės lygybės ženklo tarp stalinizmo ir nacizmo, ižvelgdamos juose ir panašumų, ir esminių skirtumų. Pabrėžiu – istorinės atminties ir pilietinės atsakomybės ugdymo kontekste būtinas pliuralistinis požiūris į istorinių įvykių interpretacijas. Bet kurie nusikaltimai žmoniškumui, nesvarbu ar juos vykdė vieni ar kiti okupantai, ar jų kolaborantai, ar savi, ar svetimi neturi būti užmiršti. Ir nekaltos Lietuvos partizaninio judėjimo aukos – taip pat . Juk ir mūsų partizanai padarė nusikaltimų, ar tai galima slėpti? Tik „davatkiškas“ patriotizmas elgiasi kitaip.
Taigi „panelės ir suknelės“ istorinė dialektika yra rimta tema apmąstymams.
Iš to, ką pasakėte, galima daryti išvadą, kad jūs tuo pačiu abejojate okupacinės žalos iš dabartinės Rusijos atlyginimo būtinybe?
Taip, abejoju. Visų pirma, referendumas dėl sovietinės kariuomenės išvedimo ir žalos atlyginimo buvo nukreiptas prieš TSRS ir Lietuvos sutartimi su Rusija tai buvo patvirtinta. Rusija labai aktyviai parėmė Lietuvą 1991- jų sausio 13- ją, labai galingai prisidėdama prie konservatyvių TSRS jėgų agresijos prieš Lietuvą , o vėliau ir prieš Latviją bei Estiją sustabdymo. Lietuva ir Rusija pučo prieš M. Gorbačiovą metu buvo sąjungininkės kovoje prieš pučistus. Lietuvos pastangos Lietuvos–TSRS santykius permesti Lietuvos–Rusijos santykiams kelia didelių politinių ir teisinių abejonių ir čia yra labai daug ginčytinų aspektų.
O dabar maža paralelė. Vasario 16-osios Lietuva save „atribojo“ nuo visų ryšių su buvusiomis valstybėmis ir neiškėlė jokių okupacinės žalos atlyginimo problemų nei Austrijai, nei Vokietijai, nei Rusijai, nors Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė buvo pasidalinta ir aneksuota tų trijų imperijų. O juk Lietuva lyg ir perėmė LDK tradiciją. Tiesa, aneksija užtruko ilgokai, virš 120 metų. Bet sekant dabartine logika, vasario 16-osios Lietuva galėjo Austrijos-Vengrijos, Prūsijos ir carinės Rusijos teisių perėmėjoms iškelti bylą dėl okupacinės žalos atlyginimo. Bet vasario 16-osios Lietuvos tėvai buvo kur kas įžvalgesni nei mes. Tad referendume dėl sovietinės kariuomenės išvedimo balsavau teigiamai, bet žalos atlyginimo problemą ir tada, ir dabar vertinu kaip politinę klaidą. Suprasčiau rimtas derybas su Rusija dėl stalinizmo epochos žalos kompensavimo politiniams kaliniams, dėl kultūros vertybių apsikeitimo, archyvų atidavimo, teisinio bendradarbiavimo sausio 13-osios bylose. Bet tai turi būti labai tiksliai apibrėžtos sritys. O ne reikalavimas „iš lubų“ atlyginti už 50 metų sudėtingus istorinius procesus. Juk ir pasaulinė istorija mums teikia daugybę pavyzdžių.
Indija, Pakistanas, kitos šalys juk nepateikinėjo okupacinės žalos atlyginimo sąskaitų Didžiajai Britanijai. O kodėl Čekoslovakija, Lenkija, Vengrija taip pat išvengė tokių iniciatyvų, negi jos negalėjo pasekti mūsų pavyzdžiu? Jos tarėsi su Rusija dėl tam tikrų aspektų ir kompensacijų, bet tai darė labai apgalvotai ,su abipusiu supratimu ir abiem pusėm priimtinomis sąlygomis. O mes netgi žalą už sausio 13 –sios įvykius bandome perkelti Rusijai, tuo metu taip tvirtai stojusiai mūsų pusėn. Ną , kur ta mūsų pagarba tuo metu taip svarbiam mūsų sąjungininkui?
Jūsų pateikiama istorinė interpretacija labai nepatiktų radikaliems patriotams. Ar nebijote būti apšauktas istorijos klastotoju?
Ne, nebijau, nes tikrai teisiškai kalbant esu LTSR 12-ojo šaukimo I sesijos deputatas,balsavęs už paskutinįjį LTSR AT pirmininką. Ir paskutiniuoju LTSR AT pirmininku mes išrinkome Vytautą Landsbergį. Tai buvo 1990 kovo 11-ąją, nors posėdžiavome nuo kovo 10-os. Tai kaip, klastoju ką nors, interpretuoju kitaip? O juk yra ir dokumentai, priimti LTSR AT vardu kovo 10-ąją, su V. Landsbergio ir L. Sabučio parašais.
Tad natūralu paklausti, kodėl tuomet turiu ignoruoti LTSR 11-ojo šaukimo AT sprendimus? Skaičiau daug scholastinių studijų apie LTSR 11-ojo šaukimo AT ir jos sprendimus, kaip apie okupacinės struktūros sprendimus, kaip nelegitimios struktūros sprendimus. Visos šios studijos parašytos, priklausomai nuo to, kas kokių tikslų siekia ar kokias koncepcijas įrodinėja, ar kokias disertacijas rašo. Tad ir aš turiu pilną teisę ieškoti kriterijų, kurie padėtų man rasti atsakymus į daugelį klausimų. Ir matyti visumą reiškinių, o ne tam tikras dalis. Pajuokausiu – legali panelė LTSR keitė legaliai savo suknelę, kol pagaliau pakeitė ir save, ir suknelę ir tapo LR. Ir tai ji darė su LPS pagalba ir persitvarkančios LKP rankomis. Nors Laisvės lyga tam kategoriškai nepritarė.
Panašiai kaip Laisvės lyga elgėsi ir Estijos piliečių kongresas bei Latvijos panaši organizacija, iš esmės ignoravę parlamentinį kelią. Jos manė, kad Lietuvos, Latvijos ir Estijos TSR neegzistuoja, o visiems tiesiog galima peršokti per epochą – atgal į 1939-uosius metus. Betgi taip, kaip jie norėjo, nei galėjo būti, nei įvyko. Ir Lietuvos, ir Latvijos, ir Estijos Pradžios knyga ir Išėjimo knygos pirmoji dalis paženklinta M. Gorbačiovo epochos TSRS perestroikos iš viršaus ženklu ir tarybų Lietuvos, Latvijos, ir Estijos visuomenių įsijungimo į visos TSRS pertvarką iš apačios ženklu. Labai charakteringa, kad LPS ir LKP dokumentuose, o ir viešuose ginčuose 1988-ųjų metų eigoje vyravo „suvereniteto“ sąvoka, o 1989-ųjų metų eigoje LPS pareiškimuose jau naudojamos ir „savarankiškos valstybės“, ir nepriklausomybės, ir suvereniteto sąvokos.
Panaši retorika atsiranda ir savarankiškos LKP lyderių pasisakymuose, nors čia daugiau akcentuota „Lietuva be suvereniteto – Lietuva be ateities“ ir „žingsnis po žingsnio“ derybų dėl nepriklausomybės taktika. Tik 1990-ųjų vasario 3 d. Sąjūdžio rinkiminėje konferencijoje „Lietuvos kelias“ jau yra įsipareigojimas toks: „sieks atkurti nepriklausomą... Lietuvos valstybę“. Bet ir LTSR 11-ojo šaukimo AT, kur savarankiškos LKP atstovai sudarė daugumą, vasario 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo paskelbė Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaraciją dėl Lietuvos įstojimo į SSRS „neteisėta ir negaliojančia“ ir priėmė sprendimą „pradėti derybas“ su SSRS „dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo“. Taigi, ir savarankiškos LKP deputatai jau pasisakė už tą patį tikslą. Šį dokumentą daugelis šiandieninių dešiniųjų bando užmiršti ar ignoruoti, sakydami, kad tik LPS aiškiai pasisakė už nepriklausomybę. O kaip tada ne su rinkiminės programos šūkiu, o su juridinę galią turinčiu LTSR AT nutarimu ir už jį balsavusiais savarankiškos LKP deputatais LTSR AT? Kaip tai ištrinti iš istorinės atminties? Ogi, neišeina, nes tas nutarimas ypač svarbus. Juo LTSR AT, savo pradžią kildinusi iš 1940 m. Liaudies Seimo, pati panaikino LTSR sąjunginės respublikos suknelę.
Vadinasi, tuo pačiu panaikino ir Ribentropo- Molotovo slaptųjų protokolų teisines pasekmes?
Įdomus ir tikrai teisiškai šiandien dar neįvertintas laikotarpis susiklostė tarp TSRS ir dar vadinamos LTSR po šio nutarimo priėmimo. Mat, tiek TSRS, tiek ir LTSR iš esmės panaikino Ribentropo- Molotovo slaptųjų protokolų teisines pasekmes, o LTSR panaikino ir stojimo į TSRS deklaraciją. Reikia įvertinti ir tai, kad LTSR AT 1989 m. eigoje buvo priimti įstatymai dėl LTSR įstatymų viršenybės prieš TSRS įstatymus, panaikintas komunistų partijos konstitucinis monopolis, priimtas LTSR pilietybės įstatymas, referendumo įstatymas, atimta teisė balsuoti TSRS kariuomenės kariškiams, priimta ekonominio savarankiškumo koncepcija, naujas rinkimų į LTSR AT įstatymas , kitaip sakant beveik visi savarankiškai valstybei reikalingi atributai – sudėkime viską į vieną panoraminę skalę ir štai paklauskime, ar teisiškai , po 1990 m vasario 7 d. Lietuvos TSR yra tokia pati, kokia ji buvo 1987 metais? Taigi, kad pamatysime ryškų skirtumą. Matysime ir ryškų teisinį konfliktą tarp TSRS ir LTSR teisinių normų po 1990 m. vasario 7 d. nutarimo. Tad Lietuva tapo vėl atskiru subjektu, nors ir su LTSR pavadinimu, o A.Brazauskas tapo ir pirmuoju šio subjekto kolegialaus organo – LTSR Prezidiumo pirmininku. Ir tas pareigas jau naujame teisiniame savarankiškos LTSR statuse jis eis nuo vasario mėn. 7 d. iki pat Kovo 11-osios.
Jau šiuo laikotarpiu faktiškai vėl ėmė egzistuoti du subjektai – TSRS ir LTSR, kurių nebesaistė nei deklaracija dėl LTSR stojimo į TSRS, nei TSRS sprendimų viršenybė, nei jos pretenzijos į tokio subjekto neegzistavimą be TSRS valios. Vaizdžiai tariant 1940 – 1987- ųjų m. nesavarankiška LTSR palaipsniui per 1988 – 1990 m. tampa savarankiška LTSR, kuri po 1990 m. kovo mėn. tampa vis daugiau suverenumo įgaunančia LR ir palaipsniui iki 1992 m. pabaigos įgyja visus suverenaus tarptautinės teisės subjekto požymius. Akivaizdu , kad Tarybų Lietuvos kultūrinio fenomeno raidoje išaugę žmonės įgyvendino šį virsmą iš nesavarankiškos LTSR į savarankišką , bet ne suverenią LTSR, o po to iš savarankiškos LTSR jau į suverenią Lietuvos Respubliką. Tai galima palyginti su nesavarankiškos LKP atsiskyrimu nuo Maskvos ir tapimu savarankiška LKP, o vėliau pakeičiančia savo programą ir tampančia LDDP.
Aišku, ši paralelė naudinga vaizdumo dėlei. Įdomu ir tai, kad tas pačias to paties LTSR subjekto LTSR AT Pirmininko pareigas eis ir antrasis pirmininkas - V.Landsbergis, kai jis į šias pareigas bus išrinktas jau naujojo šaukimo LTSR AT kovo 10 –ją dieną. Eis jis šias pareigas dvi dienas, o po to, keičiant LTSR pavadinimą į LR , taps ir vieninteliu LR AT primininku. Dabar, žvelgiant iš dvidešimties metų perspektyvos matosi, jog po šių pokyčių tolimesnėje eigoje, jei ir nebūtų Kovo 11 – osios sprendimų, konfliktas tarp tokiu būdu gimusios LTSR ir TSRS tik gilėtų, nes pakitusi teisinė situacija jau nebeleido abiems pusėms sugrįžti atgal. Taigi, po vasario 7 –osios nutarimo vaizdžiai tariant , tai pačiai panelei atsivėrė galimybės 1990-ųjų kovo 11-ąją užsidėti kitą, „LR“, suknelę ir pradėti Išėjimo knygos antrąją dalį – atkurti realiai veikiančią nepriklausomybę, kitaip sakant , susigrąžinti visus tarptautinėje teisėje pripažįstamus suvereniteto požymius. Taigi, vaizdžiai tariant, po Kovo vienuoliktosios savarankiška LTSR pervedė konstitucinį konfliktą su TSRS į naują situaciją, būtent kad ji, remdamasi ankstesne Vasario šešioliktosios LR tradicija, inkorporuodama LTSR sienas ir pilietybę, ir teritorinį LTSR integralumą bei savo teisinių instrumentų viršenybę, žengia tolimesnį žingsnį link visiško naujos kokybės LR valstybės, kaip tarptautiniu lygiu pripažįstamo suverenaus subjekto, sukūrimo. Ir tai bus pasiekta per dvejus metus.
Kovo 11-ąją LR AT tik „pradeda realizuoti visą Valstybės suverenitetą“, o užbaigs jį tik visuotiniu tarptautiniu pripažinimu 1991-ais metais ir 1992-ųjų metų eigoje, sukurdama visas institucijas ir referendumu priimdama naują Lietuvos Respublikos Konstituciją. Taigi, tiems , kurie linkę užmiršti tai, kas buvo istoriškai tikra, o staiga priimti už realybę atgaline data perrašytus dalykus, galiu pateikti labai konkretų pavyzdį. Juk mes buvome išrinkti į LTSR AT, o po to pakeitėme jos pavadinimą į LR AT, bet mes tikrai niekad nedirbome taip vadinamajame LR AT – Atkuriamajame Seime. Jei atgaline data norime ką nors perrašyti, tai tuomet pilnas perrašytas pavadinimas būtų“ LTSR AT – LR AT – LR AT –Atkuriamasis Seimas“. Deja , taip nebuvo.
Iš savo gydytojo praktikos galiu pateikti vieną juokingą istoriją. Kartą vienos senos pasiligojusios Vilniaus gyventojos norėjau pasiteirauti , kokioje ji ligoninėje anksčiau gydėsi. O ji atsakė tuteišių kalba: „ V pervšej sovietskej Sventego Jakuba“. Lietuviškai tai skambėtų taip – Pirmoje tarybinėje švento Jokūbo ligoninėje. Seni vilniečiai dar atsimena tą ligoninę. Tai senolė bent tiesą pasakė. Mat, ta ligoninė lenkų laikais vadinosi šv. Jokūbo, o tarybų valdžios metais – pirma tarybinė. O mes pervadiname instituciją tokiu pavadinimu, kokiu ji to meto įstorinių įvykių sukūryje net nesivadino. Bet taip pervadinti knietėjo tik vienam asmeniui. Ir štai prašom – tai įteisintą, ir po truputį prigija. Tačiau toji senolė yra kur kas sąžiningesnė istorijos atžvilgiu nei mes.
Ar tiesa, kad dideliu akmeniu Lietuvos kelyje į Nepriklausomybės atstatymą tapo M. Gorbačiovas, kuris reikalavo Lietuvoje surengti referdumą dėl Lietuvos nepriklausomybės?
Ne, netiesa, tai nebuvo akmuo, o teisiškai motyvuotas reikalavimas. Teisus istorikas A.Kulakauskas, raginęs Sąjūdį tokį referendumą suorganizuoti. Ir tai galėjo būti padaryta renkant deputatus į LR AT.
Gorbačiovo reikalavimas turėjo realų pagrindą, juk mūsų vienmandatė rinkimų sistema garantavo, kad išrenkamas žmogus, surinkęs daugiausia balsų pirmajame rate arba išrinktas antrajame rinkimų rate, taigi , laimėdavo tas, kas surindavo daugiausia balsų, o kita dalis balsų , atiduotų antrajame rate už kitą kandidatą būdavo prarandama.. Realiai pagal gautus balsus141 deputatas atstovavo tik 41 procentą rinkėjų. Mes paskelbėme Nepriklausomybę neatstovaudami reikiamo rinkėjų procento, o jis mažiausiai turėtų būti 51 procentas. M. Gorbačiovas – teisininkas ir jo argumentai, kad taip nėra atstovaujama visai tautai, buvo pagrįsti. Todėl 1991 m. vasarį buvo suorganizuotas referendumas plebiscitas. Prie šio plebiscito suorganizavimo vėlgi stipriai prisidėjo A.Kulakauskas, įtikinęs Sąjūdžio Tarybą imtis tokio darbo. Neabejotina, kad po sausio įvykių didžioji dauguma žmonių neturėjo jokių abejonių dėl savo dalyvavimo tokiame plebiscite. Jame balsavę žmonės dar kartą parodė, kad tauta trokšta Nepriklausomybės.
