Ne taip seniai skaitėme Justo Pankausko straipsnį apie asmeninį projektą rinkimų apylinkėje. Aš taip pat pasinėriau, bet į kiek ilgesnį – viso gyvenimo – projektą, o dabar raškau jo pirmuosius vaisius, kurių skoniu noriu pasidalinti.
Būdama trisdešimtmetė savo gyvenimo tikslus jau buvau daugiau ar mažiau susidėliojusi, tačiau, kaip dažnai būna, kažkas iš mūsų planų pasityčioja ir į žaidimą įveda daugiau žaidėjų ir veiksmo.
Augdama su broliu, mačiau, kad būti vyru kai kuriose situacijose daug paprasčiau nei moterimi. Geras humoro jausmas, trykštantis pasitikėjimas savimi ir lankstus liežuvis jam visada pasitarnaudavo derantis dėl pažymio mokykloje, įkalbinėjant dėl nuolaidos vadybininkę ar prekeivę turguje, galų gale – dalyvaujant darbo pokalbyje dėl pozicijos, kuri paprastai reikalauja truputį daugiau patirties, žinių ir išsilavinimo, nei jis galėtų pasiūlyti. Jam visada pasisekdavo. O aš tikėjau, nors gal greičiau guosdavau save, kad mano išmoktos pamokos, asmeninė patirtis, palaipsninis tobulėjimas duos daugiau naudos ir atsargiai žiūrėjau į darbo pasiūlymus aukštesnėse pozicijose, gerai apsvarstydama savo galimybes ir kompetencijas užimti vienas ar kitas pareigas.
Juokinga ir graudu, kad ne išsilavinimo, patirties, žinių, reputacijos stoka, o tai, kad esi moteris, mama ir laukiesi kūdikio, tampa didžiule problema.
Visgi nuoširdus darbas, pagarba žmogui, dėkingumas ir žingeidumas leido nesustoti ir, gaila, ne šuoliuoti, bet visgi iš lėto lipti aukštyn karjeros laiptais. Ironiška, bet tiesa ta, kad ir aplinkinių netrikdė toks įprastas moteriai karjeros kelias.
Tačiau atsitiko taip, kad mano prioritetų sąraše atsirado naujas dalyvis – šeima. Nėštumas, žinoma, sudėlioja viską taip, kad nori-nenori ilgesnes ar trumpesnes atostogas tenka pasiimti. Jau planuojant kūdikį, su jo tėvu aptarėme, kad motinystę derinsiu su man įprastomis veiklomis, o į darbo rinką grįšiu anksčiau nei po dvejų, gal net vienerių metų. Gimdymo atostogoms išėjau likus porai savaičių iki gimdymo, politinės veiklos neapleidau. Galima drąsiai sakyti, kad ir gimdydama derinau įgyvendinamo projekto organizacines detales, o projekto rezultatą stebėjau per nuotolį, jau ant rankų sūpuodama dviejų dienų sūnų. Tuomet nenutuokiau, kad tą akimirką į mūsų šeimos gyvenimą įsiveržė klausimai, kuriuos kaip problemą prieš devynerius metus aptarinėjome paskaitų metu, studijuojant viešosios politikos discipliną.
Visuomeninės ir politinės veiklos stygių pajutau po kelių vaiko auginimo ir priežiūros mėnesių. Pradėjome svarstyti ir grįžimo į darbą galimybę. Tačiau, pasirodo, biudžetinės ikimokyklinio ugdymo įstaigos nepasirengusios priimti visų norinčių metukų neturinčių vaikų, o kokybiškas paslaugas teikiančios auklės atlygis pareikalautų didžiosios dalies, gal net visos mano algos. Naujus namus planuojančiai šeimai per brangiai kainuojanti mamos užgaida kaupti pensiją ir sugrįžti į sociumą tapo neįkandama, o per televiziją skambančios politinės sapalionės apie spartesnį mamos grįžimą į darbo rinką tapo šio mano gyvenimo etapo parodija.
Nesustojau ir stengiausi išsireikalauti bent šiek tiek nepriklausomybės. Po truputį grįžau į politinį gyvenimą. Užimama partijos skyriaus atsakingosios sekretorės pozicija įpareigojo grįžti prie sekretoriato darbo organizavimo. Tačiau ir vėl problema: teko derintis prie vis dar darbingo amžiaus senelių, galinčių pagloboti anūką tik po septynioliktos valandos ar tėčio, kuriam, kaip ir visiems mums – siekiantiems puikiai atlikti savo darbus – tenka padirbėti viršvalandžius.
Maža to, susidūriau su prieinamumo ir pasiekiamumo problemomis. Kai iš rajono į miestą tenka vykti viešuoju transportu, reikia sužiūrėti, kuriomis valandomis kursuoja autobusas, pritaikytas vežimėliams. Tokių autobusų nėra daug, tad savo dienotvarkę planuoji atitinkamai. O pasiekus miestą, turi suplanuoti tokį maršrutą, kad tavo kelionė neužtruktų ilgiau nei planuota, ypač tuomet, kai gatvės yra tapusios statybų apkasais ir nuolat tenka ieškoti kliūčių apėjimo. Taip pat nėra lengva su vaiku užsikarti į reikiamas patalpas. Ar tikrai visos jos pritaikytos tėveliams su mažais vaikais ar judėjimo negalią turintiems asmenims? Trumpiau tariant, vežimą palieki prie durų, o vaiką kartu su krepšeliu jo reikmėms skirtų daiktų tempiesi kartu, vildamasi, kad, kol grįši pasiimti vaiko transporto priemonę, jos niekam neprisireiks.
Galų gale, net ir įveikus šias kliūtis, trikdė pasikeitęs aplinkinių požiūris. Staiga išsilavinusi, jauna, karjeros tikslų turinti moteris tapo tiesiog mamyte. Aplinkiniams nebekylantys klausimai dėl asmeninių ambicijų ir nurašymas į paraštes be pavadinimo pradėjo slėgti ir kelti kone egzistencinių klausimų dėl moters-mamos lygiavertės ir lygiateisės narystės sociume.
Tad keliolikai partinių grupių pasiūlius kandidatuoti į skyriaus pirmininko poziciją, iki paskutinės akimirkos svarsčiau apie savo galimybes: „ar turiu pakankamai žinių, kompetencijų, ar neapvilsiu žmonių ir pan.“. Surizikavau. Šiandien esu LSDP Šiaulių miesto skyriaus pirmininkė. Moteris. Mama. Antro vaikelio susilaukusi visuomenės ir politinė veikėja. Turbūt taip mane apibūdintų žurnalistai, jei dirbtų savo darbą ir pabandytų bent pagooglinti mano vardą. Dar vienas šokiruojantis požiūris atskriejo būtent iš jų pusės.
Juokinga ir graudu buvo sulaukti klausimų apie antrąjį nėštumą iš žurnalistės, moters, kai apie tai nebuvo pranešta net artimiausiems žmonėms. Juokinga ir graudu, kai motinystė ar nėštumas kažkieno akimis tampa kliūtimi moteriai užimti vadovaujamą poziciją. Juokinga ir graudu, jei tokius nuogąstavimus išreiškia XXI a. politikai oponentai, kurie sakosi besistengią moterį, pasikartosiu, kuo greičiau grąžinti į darbo rinką, kurie neva kovoja už lygias moterų ir vyrų teises. Juokinga ir graudu, kad ne išsilavinimo, patirties, žinių, reputacijos stoka, o tai, kad esi moteris, mama ir laukiesi kūdikio, tampa didžiule problema.
Ir visgi šiandien esu laiminga, būtent dėl to, kad priklausau partijai, kuri kovoja už moterį, turinčią daugiau norų nei tik rūpintis buitimi, kuri turi daugiau ką pasakyti nei kokią košę šįryt suvalgė jos kelių mėnesių kūdikis, kuri siekia mokyti savo partnerį būti pilnaverčiu tėčiu, galinčiu bet kada pakeisti mamą. Šiandien suprantu, kad mes, politikai, vis dar labai daug šnekame apie problemas, kylančias mamoms, norinčioms sugrįžti į darbo rinką ar moterims, siekiančioms karjeros vadinamosiose vyriškose pozicijose, bet laukia tęstiniai ir neatidėliotini darbai, susiję su visuomenės požiūrio keitimu, infrastruktūros pritaikymu, tinkamo transporto atnaujinimu, ugdymo įstaigų įvairovės didinimu.
Tikiu, kad besikeičiantys socialdemokratai (būtent jie atidarė duris mano karjerai partijoje) gali pagerinti visų Lietuvos moterų, mamų padėtį ar bent jau svariai prisidėti prie spartesnių pokyčių.
Taigi, kokio skonio mano raškomi vaisiai? Saldūs. Dėl to ten ir kirmėlaičių pasitaiko...
