Tai, kad gali nebelikti galimybės įsigyti elektrinį paspirtuką ar dviratį, gavus kompensaciją už seną ir taršų automobilį, Seimo Aplinkos apsaugos komitete pranešė Aplinkos ministerijos atstovai.
Pagrindinis tokio sprendimo motyvas – yra buvę piktnaudžiavimo parama atvejų.
Ar tikrai verta dėl pavienių nesąžiningų žmonių numarinti tokią populiarią priemonę, skatinusią atsikratyti senų, taršių kledarų ir rinktis mažiau taršią transporto priemonę? Jei paspirtukas, kaip įrankis, pasitarnavo atsisakyti taršių automobilių, priemonė pasiteisino ir ji turi būti tęsiama.
Gal reikėtų verčiau sutvarkyti kompensacijos skyrimo tvarką taip, kad būtų išvengta piktnaudžiavimo atvejų? Atsisakyti to, kas daugybę žmonių paskatino palikti automobilius ir mieste, bent jau šiltuoju metų laiku, keliauti elektriniais paspirtukais, dviračiais, yra visai neprotinga.
Jei paspirtukas, kaip įrankis, pasitarnavo atsisakyti taršių automobilių, priemonė pasiteisino ir ji turi būti tęsiama.
Paspirtukas tapo viena iš populiariausių transporto taršą mažinančių priemonių. Kaip teigiama Aplinkos projektų valdymo agentūros informacijoje, nuo kvietimo teikti paraiškas pradžios sulaukta daugiau kaip 12 tūkst. gyventojų prašymų kompensacijoms už 11 mln. eurų paspirtukams įsigyti.
Šią savaitę visi susilaukėme perspėjimų apie oro taršą, dėl kurios turėtume vengti ilgesnio buvimo lauke. Nors šį kartą prie oro taršos kietosiomis dalelėmis prisidėjo ne tik individualių namų šildymo įrenginių, transporto priemonių išmetimai, bet ir teršalų pernašos iš kitų šalių bei kritulių nebuvimo faktorius, oro tarša tampa įsisenėjusia problema, kurios sprendimas reikšmingai nepajuda iš vietos. Transporto sektorius vis dar išlieka tarp didžiausių oro taršos šaltinių.
Tikėtina, kad Aplinkos ministerija paspirtukams, dviračiams skirtas lėšas nukreips kitoms, mažiau taršioms transporto priemonėms kompensuoti, tačiau vieno kito tūkstančio pabarstymai į vieną ar kitą pusę esminių permainų neturės.
Daugelis pardavę savo 10-15 metų senumo kledarą, dairosi gal kiek ir mažiau teršiančio, tačiau vis tiek seno ir nebrangaus varianto. Didžioji dalis žmonių dėl įvesto automobilių registracijos mokesčio perka šiek tiek mažiau taršias transporto priemones, kurios vis tiek palieka didelį anglies dvideginio pėdsaką.
Transporto sektorius vis dar išlieka tarp didžiausių oro taršos šaltinių.
Esama kompensacija, skirta elektromobiliams įsigyti (2000 eurų – naudotam elektromobiliui ir 4000 eurų– naujam) tikrai neprivers perlipti iš taršaus automobilio į elektrinį. Tie, kas perka elektromobilį, gali susimokėti už jį pilną kainą ir be kompensacijos. Ši kompensacija nesprendžia taršos problemos, o tik sudaro sąlygas turtingiesiems pigiau nusipirkti elektromobilį.
Mažiau taršaus transporto skatinimo politika yra reikalinga, tačiau šiandien ji nukreipta ne į tą žmonių grupę. Teisingiausias kompensacinis mechanizmas būtų toks, kuris paliestų žmones, negalinčius iš mažų pajamų įsigyti naujesnės transporto priemonės.
Neabejoju, kad Vilniuje įdiegus nemokamą viešąjį transportą, daugelis žmonių savo kelionėms į darbą ar kitais reikalais rinktųsi būtent jį, o ne nuosavą automobilį.
Nemokamo viešojo transporto iniciatyva taip pasiteisino Taline, kad buvo įdiegta ir kituose Estijos miestuose.
Į nemokamą viešąjį transportą nukreiptos Klimato kaitos specialiosios programos lėšos padėtų sumažinti ne tik taršą, bet ir transporto kamščius.
Skatinimas palikti automobilį namuose (bent darbo dienomis keliaujant mieste) ir rinktis paspirtuką, dviratį ar viešąjį transportą turėtų daug didesnį teigiamą poveikį oro kokybei, nei kelių tūkstančių pametėjimas brangaus elektromobilio įsigijimui.
