Diana Bučinskienė. Netolygiai tvarkomo Kauno skauduliai

Diana Bučinskienė. Netolygiai tvarkomo Kauno skauduliai

Diana Bučinskienė. Netolygiai tvarkomo Kauno skauduliai

Kauniečiai ir miesto svečiai jau taip apsiprato su įžymiaisiais reklaminiais „Kaunas tvarkosi“ ženklais, kad dažnas net ir nebepastebi jų. Iš pradžių mero viešųjų ryšių komandos sugalvoti stendai tikrai traukė akį, tačiau bėgo metai iš metų, o „laikini nepatogumai“ tapo stabiliai erzinančiais trukdžiais, ypatingai erzinančiais nesibaigiančiose spūstyse dūstančius vairuotojus.

Vis tik Kaune yra ir tokių vietų, kurių gyventojai iki šiol laukia nesulaukia, kada išvys geltonus ženklus, pranešančius apie ilgai lauktą gyvenamosios aplinkos tvarkymo darbų pradžią.

Vienas tokių miesto tvarkdarių pamirštų mikrorajonų – Vilijampolė. Nors jau daugiau kaip šimtmetį Vilijampolė yra prijungta prie Kauno, tačiau tvarkymosi vajui kol kas sunkiai sekasi iš miesto centro persikelti per Nerį.

Kauno miesto savivaldybė išleido nemažą kiekį mokesčių mokėtojų pinigų plačiai savigyros kampanijai, nors miesto tvarkymas buvo ir yra savaime suprantama vietos valdžios pareiga

Vietiniai gyventojai kartais tiesiog „pamiršta“, kad ir jie yra kauniečiai: pravažiavę Petro Vileišio tiltu, iš išblizginto bei išpuoselėto Senamiesčio jie patenka į niūrių sovietinių daugiabučių ir suklypusių medinukų kvartalą, išvagotą siaurų duobėtų gatvių, suskeldėjusių šaligatvių ir gėdingai nuo praeivių akių slepiantį seniai neremontuotus kiemus.

Tačiau didžiausia mikrorajono piktžaizdė – Sąjungos aikštė. Iš tiesų, jei šią aikštę pamatytų koks turistas, greičiausiai pagalvotų, kad atsidūrė karo nusiaubtoje teritorijoje: pagrindinis jos akcentas – memorialas – rėžia akį apsilaupusiomis sienomis, plytgalių nuolaužomis, aplink besimėtančiomis šiukšlėmis.

Sunku žodžiais perteikti šios apleistos erdvės vaizdą, todėl pridedu nuotraukas, padėsiančias geriau suvokti, kokiose sąlygose laisvalaikį leidžia vietiniai vilijampoliečiai, kur vaikštinėja aplinkinių kiemų senjorai, kur žaidžia vaikai.

Per pastaruosius kelerius metus Kauno miesto savivaldybė išleido nemažą kiekį mokesčių mokėtojų pinigų plačiai savigyros kampanijai, nors miesto tvarkymas buvo ir yra savaime suprantama vietos valdžios pareiga.

Gaila, bet nors rėksminga reklama ir gerina miesto įvaizdį, tačiau tai nė kiek neguodžia apleistuose mikrorajonuose ar valdžios pamirštuose pakraščiuose gyvenančių žmonių. Panašu, kad Kauno valdantieji labiau rūpinasi tais infrastruktūros tvarkymo projektais, kurie sulaukia didesnio atgarsio visuomenėje (pagrindinių gatvių, Laisvės al. rekonstrukcijos ir pan.), o mažiau matomus nustumia į šalį. Toks požiūris tik didina atskirtį tarp miestiečių, dalį jų paverčia „antrarūšiais“ ir užkerta kelią tolygiam miesto vystymuisi. Toks požiūris yra pasenęs, neteisingas ir labiau primena buvusios SSRS nei demokratiškų Vakarų šalių miestų plėtros modelį.

Jeigu valdžios požiūris į miesto plėtrą nesikeis, Kaunas greitu laiku gali tapti chaotiškai besiplečiančiu (pažiūrėkime į naujus kvartalus, kuriuose dygsta namai, tačiau nėra jokios viešos infrastruktūros) didmiesčiu su degraduojančiais ir nykstančiais senaisiais mikrorajonais ir didėjančia socialine atskirtimi bei prastėjančia kriminogenine situacija.

 

Susiję straipsniai

Close