Gerbiami šio iškilmingo minėjimo, skirto prof. Broniaus Genzelio 90-osioms gimimo metinėms dalyviai, Seimo nariai ir svečiai,

Profesoriaus Broniaus Genzelio gyvenimas ir veikla paženklinti lemtingu ženklu - jis gimė 1934 m. vasario 16 d. Toji Vasario 16-osios diena tapo jo brandos, jo susivokimo, jo apsisprendimo, jo pasirinktosios Lietuvos Antrojo Atgimimo idėjos pagrindine linija. Jis gimė Aukštadvaryje dar paženklintas to meto laisvos Lietuvos švenčiama Vasario 16-ąja. Jam buvo dešimt metų, kai toji Vasario 16-osios Lietuva nustojo gyvuoti. Jam buvo 55-eri metai, kai jis 1989 m. Vilniaus Akademiniame dramos teatre per savo gimimo dieną pasakė garsiąją kalbą apie Vasario 16-osios Lietuvą ir jos Atgimimo tikslus.

Tačiau prieš tai reikėjo pasitelkiant savo mokinius Arvydą Juozaitį ir Vytautą Radžvilą, profesoriui dar kai ką nuveikti. Reikėjo impulso tai profesoriaus Atgimstančios Lietuvos idėjai. Ir toks impulsas atsirado. Aktyvių jo mokinių ir kitų jaunų žmonių pastangomis Lietuvoje, kaip ir Estijoje gims iniciatyva išjudinti ledus M. Gorbačiovo Perestroikai remti!

Būtent šios iniciatyvos dėka 1988 m. birželio 3 d. profesorius taps Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariu. Įvykiai klostysis žaibiškai, Lietuva staiga pakils, stagnacijos ledai ims aižėti, o jau tų metų spalio 4 d., visai prieš pat I-ojo LPS suvažiavimo 1988 m. spalio 19 d. sušaukimą Broniaus Genzelio reikalavimu bus atstatydintas stagnacinės LKP ( TSKP) I sekretorius Ringaudas Songaila ir į šį postą bus paskirtas Algirdas Mykolas Brazauskas. Šiuo Br. Genzeliu žingsniu bus paženklinti pokyčiai to meto stagnaciniame TSKP padalinyje - LKP (TSKP) CK. Tai taps ir LKP( TSKP) atsiskyrimo nuo TSKP pradžia bei LPS komunistų kryptimi į savarankiškos LKP susiformavimą 1989 m. Taip žingsnis po žingsnio, ardydama stagnacinį sovietinį administracinį aparatą 1989 m. atgims Antrojo Lietuvos Atgimimo Vasario 16-osios Lietuva, drąsiai žengsianti į 1990 m. Kovo 11-ąją.

„Exegi monumentum aere perennius”- štai šioji Horacijaus eilutė taip ir prašosi būti pakartojama profesoriaus gyvenimo ir jo nuveiktų reikšmingiausių darbų kontekste. Jis gerai atsiskleidžia šiandien pristatytoje prof. B. Genzelio fotografijų parodoje.

„Pasistačiau paminklą, tvirtesnį už varį”- taip Horacijų verčia į lietuvių kalbą Lietuvos klasikinės filologijos korifiejai. Ir iš visų “ Filosofijos istorijos chrestomatijos” šešių tomų puslapių ataidi Antikos, Viduramžių, Renesanso ar Naujųjų laikų ten lietuvių kalba įprasmintų išminčių pritarimas tokiam Bronislovo Genzelio gyvenimo įvertinimui.

Jo devyniasdešimtmetis tikrai vainikuotas gausiais profesoriaus kūrybos ir veiklos Lietuvos Tėvynės labui darbais. Kiek užauginta istorikų, filologų, žurnalistų, filosofų, kitų kultūros darbininkų toje ilgoje pedagoginėje veikloje! Kiek jų įsijungė į Tautos Antrojo Atgimimo procesus!

Kokia gausi profesoriaus paskleista literatūrinė, istorinė ir filosofinė mintis. Nuo 1970-ųjų metų Lietuvoje ima skleistis jo puoselėjama pasididžiavimo Lietuvos universitetu, Lietuvos filosofais, lietuvybe ir jos istorija apskritai aiški visuomeninės minties kryptis. Ir ves ji mus visus link Lietuvos Atgimimo.

Užtenka tik pažvelgti į „Filosofijos istorijos chrestomatijos” šešerių tomų redkolegijos sudėtį ir bus daug kas aišku.

Nuo pat 1974 m. iki 1987 m. šios chrestomatijos sudarytojas vis tas pats - Bronius Genzelis, o tarp redkolegijos narių - Jokūbas Minkevičius, Bronius Kuzmickas, Romualdas Ozolas! Jie visi taps Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Iniciatyvinės grupės nariais! Jie sakys kalbas didžiuosiuose Sąjūdžio mitinguose, jie visi taps Kovo 11-osios Akto signatarais. O kur dar aktyvūs jų mokiniai Sąjūdyje Arvydas Juozaitis ir Vytautas Radžvilas.

Ir visi jie vienaip ar kitaip bus būtent Broniaus Genzelio įkvėpti tam kultūriniam Lietuvos Atgimimui.

Teisus istorikas Antanas Kulikauskas sakydamas, kad Broniaus Genzelio nuopelnai Lietuvos antrajam Atgimimui tikrai pareikalaus išsamios studijos. Bet savo trumpoje kalboje aš teigiu, kad niekas nenuneigs jo nuopelnų ne tik Lietuvos mokslui, kultūrai, Vilniaus universitetui, bet ir Lietuvos demokratinei politinei raidai, pliuralizmui, Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimui ir jo veiklos organizavimui, LKP atskyrimui nuo TSKP, stagnacinės LKP ( TSKP) pakeitimui reformistine savarankiškąja LKP. Ir jo suburtoji garsi filosofų ketveriukė bus to atskyrimo vienais iš iniciatorių. O ir vienybės tautoje palaikymui tais lemtingais 1988 - 1990 metais įtakos turės būtent šių žmonių filosofinė išmintis.

Vėliau bus visko, bus ir aštrių Broniaus Genzelio protestų, bus karštos kritikos buvusiems bendražygiams, bus ir akibrokštų savo buvusios LDDP atžvilgiu, bus ir nelengvų ginčų socialdemokratų tarpe. Bet visada Broniaus Genzelio širdyje degs socialinio teisingumo karštoji ugnis. Jo kairiųjų pažiūrų niekas nenuneigs, jo laisvamaniškos laikysenos niekas nenustelbs.

Jo knygos„Švietėjai ir jų idėjos Lietuvoje”,„Esė apie mąstytojus”,„Lietuvos filosofijos istorijos bruožai”,„Kultūrų sąveika” liks mums tikru šio kūrybinio žanro lobynu.

Jo politinė veikla, prasidėjusi Sąjūdžio Seimo taryboje, vainikuosis 1989 kovo 26 d. pergale TSRS liaudies deputatų rinkimuose ir 1990 m. vasario 24 d rinkimuose į LTSR AT. Jis taps ryškiu Kovo 11-osios Akto signataru, LRAT Švietimo, mokslo ir kultūros Komisijos bei Konstitucijos rengimo komisijos nariu. Vienu iš pirmųjų jo darbų bus “Mokslo ir studijų įstatymo” projekto parengimas, Vilniaus universiteto statuto priėmimas. Kaip Konstitucijos parengimo komisijos narys B. Genzelis, oponuodamas LRAT pirmininkui Vytautui Landsbergiui, kategoriškai pasisakys prieš Prezidento institucijos su plačiais įgaliojimais įvedimą Lietuvoje.

Jis 1992 -1996 m. kadencijos Seime vadovaus Šveitimo, mokslo ir kultūros komitetui, pristatys „Visuomenės informacijos priemonių įstatymo”, „Nejudamų kultūros vertybių apsaugos” įstatymų projektus, Seimo nutarimus „Dėl Mokslų Akademijos statuto”, „Dėl Lietuvos kultūros politikos nuostatų” ir dar visos eilės fundamentalių mokslui, švietimui ir kultūrai reikalingų teisės aktų. Štai kaip atsiskleis akademinės demokratinės minties ir praktinio jos realizavimo sintezė vieno asmens gyvenime.

Rašau šias eilutes kaip vienas iš jo mokinių. Mano pažintis su profesoriumi prasidėjo 1974 metais. Vėliau aš pas jį lankiau filosofijos aspirantūros paskaitas, laikiau egzaminus, tame mokymosi cikle mes artimai susidraugavome, ne kartą lankiausi jo namuose, ne kartą diskutavome Lietuvos ateities klausimais. Jis daug pasakojo apie savo diskusijas su Irena Kostkevičiūte, Vanda Zaborskaite, Meile Lukšiene, Marcelijumi Martinaičiu jo bute jiems visiems švenčiant Vasario 16-ąją, prisidengus profesoriau gimtadieniu. Istorija lėmė, jog tapome bendražygiais tiek Sąjūdyje, tiek Lietuvos Respublikos Aukščiausiojoje Taryboje, tiek Seime, tiek ir vėliau - socialdemokratų gretose.

Jame derinosi Sokrato atkaklumas ginčuose ir lietuviškas atlaidumas oponentams, neišsenkantis darbštumas ir atvirumas pripažinti savo klaidas. Jo tvirtas tikėjimas Lietuvos ateitimi skambėjo jo balse daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose. Ir jo tikėjimas Lietuva ir jos nepriklausoma ateitimi buvo nepalaužiamas. Visa tai atsispindi ir šiandien pristatytoje jo 90 -ties metų jubiliejui skirtoje parodoje. Tai - paminklas iš prisitaikymo prie okupacijos primestų suvaržymų kilusiai ir save išsaugoti sugebėjusiai Lietuvos tarybmečio inteligentų kartai bei jos apsisprendimui tarnauti laisvai tautos raidai. Tai paminklas kantriam lietuviškos kultūros ugdymui, savo kalbos ir tradicijų puoselėjimui bei taikiam išsivadavimui iš okupanto primestų sovietinių gniaužtų.

Tad ne veltui su gilia pagarba profesoriui Broniui Genzeliui galime pakartoti „Exegi monumentum…”