Skelbiame ištrauką iš Ingos Liutkevičienės knygos „Lietuviškas imunitetas: Vytenio Povilo Andriukaičio gyvenimo interviu“, kuri išleista 2012 metais.
4 SKYRIUS
BALTOS MEŠKOS PAMIRŠTOS
Ar galėjo to vaisingo gyvenimo medžio visi lapai žaliuoti totalitarizmo gniaužtuose?
Nereikia visko supaprastinti ir gyvenimą įrėminti į kokius nors rėmus. Daugelis mano kartos žmonių gali patvirtinti, kad mes gyvenome ne mažiau įdomų gyvenimą nei dabartiniai dvidešimtmečiai. Dabar jaunoji karta turi iškreiptą įsivaizdavimą apie mūsų prabėgusias dienas. O ir dalis žmonių, turėjusių vienokių ar kitokių nuoskaudų, bando nupiešti labai jau supaprastintą vaizdą – stalinizmas, totalitarizmas, sovietinis genocidas, viskas juoda, juodos spalvos, o Lietuva – nepertraukiamai visus penkiasdešimt metų kovojusi su okupacija tauta.
Kai mirė J. Stalinas, buvau tik trejų metų, tad teisingai stalinizmo įvertinti negaliu, bet kai ėjau į pirmą klasę Kaune, tai klasėje ant sienos dar kabojo K. Markso, F. Engelso, V. Lenino ir J. Stalino portretai. Tai buvo 1958 metais, bet jau po metų Kaune valdžios įsakymu nugriauti paminklai J. Stalinui ir nuo klasių sienų nukabinti jo portretai. Kiek vėliau, jau kai ėjau į penktą klasę, ant sienų klasėse liko tik Lenino portretas, dar vėliau jį pakeitė stilizuoti bareljefai. Šie ženklai liudijo ir stalinizmo epochos pabaigą, N. Chruščiovo atšilimo ir reformų laikotarpį, pagaliau – jo nuvertimą, L. I. Brežnevo ortodoksinių komunistų sugrįžimą, bet jau visai ne tokį, koks buvo stalinizmas, ir jų sugrįžimą lyginti su Stalino epochos bolševikais nebeįmanoma. Ir gyvenimo kasdienybė kiekvienu atveju ėmė gerokai keistis.
Atrodo, jūs norite pasakyti, kad jau tada, po N.Chruščiovo permainų, pradėjo užsimiršti baimė būti išvežtam pas baltas meškas?
Jeigu 1958-1964 m. posakis „Tylėk, nes išveš pas baltas meškas“ dar buvo dažnas, tai 1968-1988 m. šis posakis praktiškai išnyko iš apyvartos. Taigi stalininis totalitarizmas patyrė stiprų pralaimėjimą N. Chruščiovo atšilimo metu. TSKP XX suvažiavimas sudavė skaudų smūgį stalininei psichologijai. Įvyko ir teismo procesai prieš stalininių represijų vykdytojus. L. Berijos ir jo parankinių nuteisimas mirties bausme, J. Stalino „išmetimas“ iš mauzoliejaus, stalininių nusikaltimų įvardijimas, gulagų išmontavimas, masinis kalinių paleidimas, dalies žmonių reabilitacija – visa tai paliko ryškų pėdsaką. Net L. Brežnevas ir jo komanda negalėjo atšaukti TSKP XX suvažiavimo nutarimų, nors bandė juos „apeiti“, „užmiršti“, ignoruoti.
Sparčiai keitėsi ir gyvenimo sąlygos, tobulėjo ryšių priemonės, vadinamoji „geležinė uždanga“ tapo skylėta. N. Chruščiovas bandė demokratizuoti tarybinį gyvenimą liaudies ūkio tarybų pagrindu, o taip pat galvojo ir apie dviejų tipų komunistų partijos sukūrimą – miestų komunistų ir kaimų bei rajonų komunistų. L. Brežnevui teko vėlgi sukti vairą link labiau centralizuotos TSKP, bet tai nebuvo taip paprasta. Tad N. Chruščiovo epocha pasižymėjo liaudies demokratijos elementais vienpartinio aparato sąlygomis ir platesnių teisių darbo žmonių deputatų taryboms suteikimu, kur dalyvavo ne tik komunistai, bet ir nepartiniai. Komunistų partijos vaidmuo liko vadovaujantis, bet ne toks totalus, koks buvo J. Stalino kulto metu. L. Brežnevo epocha mėgino vėl suvaržyti tiek liaudies deputatų tarybų veiklą, tiek ir labiau centralizuoti TSKP valdymą. Betgi tai jau nebuvo panašu į stalininę diktatūrą ir NKVD siautėjimus.
Visiškai netiksliai, išplėstai šiandien traktuojamas ir genocido terminas. Juo mėtomasi į kairę ir į dešinę. Stalinizmo įvykdyti karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui turi savo klasifikaciją tarptautinėje teisėje. Genocido terminu apibrėžiami nacistų vykdyti nusikaltimai prieš žydus, romus ir homoseksualius žmones. Nacistinė antžmogio ir arijų rasės teorija pripažinta nusikalstama ir prieštaraujančia žmonijos ir civilizacijos pamatams. Pagal nacių rasistinę doktriną ir jų dokumentus genocidas laukė ne tik žydų, po jų būtų eilė visoms žemesnės rasės tautoms – lietuviams, lenkams ir kitoms tautoms. Jei naciai būtų įsitvirtinę, mirties fabrikai sulauktų ir kitų tautų. Nes mes, kitos tautos, – ne žmonės! Pasaulinis komunistinis sąjūdis yra visai kitoks, nei A.Hitlerio sukurta „ Mein Kampf“ teorija ir praktika. Vargu ar kas sutiktų tarp eurokomunizmo ir stalinizmo dėti lygybės ženklą, vargu ar kas sutiktų dėti lygybės ženklą ir tarp Gorbačiovo epochos bei stalinizmo ar brežnevizmo. Komunistiniai atskirų šalių sąjūdžiai turi tik jiems būdingų bruožų, o Vakarų Europoje jie vertinami pozityviai. Rimti tyrinėjimai niekad nepadės lygybės ženklo tarp K.Markso mokslinių darbų ir stalininės rašliavos. Ir niekas nesiims kaltinti K.Marksą už L.Berijos, Stalino ar Mao dzo Dongo nusikaltimus.
Mūsų dešinieji propagandistai iš kailio neriasi, norėdami komunizmui surengti antrąjį Niurnbergą, bet tai propagandinis radikalių dešiniųjų triukas menkai istoriją žinantiems žmonėms apgaudinėti, labiau apsišvietusi visuomenės dalis supranta puikiai, kad tai istorijos perrašinėjimo pastangos, skirtos dalies visuomenės balsams papirkti politinėse kovose. Tad ir pas mus paplitęs „sovietinio genocido“ terminas yra prasilenkiantis su teisine mintimi, prasilenkiantis ir su istoriniais faktais. Stalininių nusikaltimų sąrašuose, naikinant taip vadinamus „liaudies priešus“ yra daug nusikaltimų žmoniškumui, karo nusikaltimų, taip pat galima būtų įžvelgti kai kurių etninio trėmimo faktų kontekste ir etnocido elementų, bet tokie etniniai trėmimai nebuvo vykdomi Lietuvoje. Bet genocidą Lietuvoje vykdė tik naciai. Sovietinio genocido faktus, jei tokie būtų buvę, rimti tarptautiniai tyrinėtojai jau tikrai būtų nustatę. L. Brežnevo epochos nusikaltimai žmogaus teisėms ir laisvėms, ypač po 1975 m. Helsinkio konferencijos, taip pat traktuotini kitaip, nei stalininės epochos nusikaltimai. Ir sovietinis totalitarizmas kito ir nebuvo visagalis. Gyvenimo kasdienybė buvo labai įvairi, o ir įvairių profesijų ir pašaukimų žmonės atnešė įvairiausius pokyčius į gyvenimo darbotvarkę.
Kalbėdamas apie neseną mūsų praeitį, kurią kalbininkai įteisino vadinti terminu „sovietmetis“, jūs sakote manąs, kad tą laiką būtina žymėti dviem sąvokomis „tarybų“ ir „sovietų“. Kokį skirtumą įžvelgiate tarp šių dviejų žodžių?
Aš norėčiau pabrėžti du visai skirtingus terminus – „tarybų“ ir „sovietų“. Gyvenimo kasdienybė sukūrė daug įvairių „tarybinių“ fenomenų. Tuo tarpu TSKP CK formuojama sovietinė ideologija, privalomas mokslinio komunizmo egzaminas, marksizmo-leninizmo katedros institutuose ir universitetuose, nors ir kūrė sovietinę ideologiją, tačiau jos nebuvo patrauklios nei savo dogmomis, nei savo scholastika. Sovietinė ideologija ėjo savo keliu ,o tarybinis margaspalvis, žinoma, kitoks, nei Vakarų, ėjo sava vaga, sukurdamas skirtingus kultūrinius fenomenus skirtingose tarybinėse respublikose. Milijonams žmonių sovietinė ideologija pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą – išeidavo. O kokia gausi anekdotų, aforizmų apie komunizmą paletė – liaudies išmintis gerokai daugiau apie tai pasako, nei dabartiniams dvidešimtmečiams įkaltas terminas totalitarizmas. Labai plačiai buvo paplitęs posakis: „Komunizmas bus tada, kai kiekvienam bus iki lemputės“. Rusiškai tai skamba kur kas efektyviau, nes tai kilo iš lenininio GOELRO plano apie visos šalies elektrifikaciją ir galimybę kiekvienai šeimai įsivesti elektrą, bent po lemputę. Taigi ir tai pavirto idioma „iki lemputės“.
Tarybiniai kultūros fenomenai aiškiai skyrėsi nuo „sovietinės kultūros ideologijos“. Kokia gausi ir įvairi Lietuvos pasiekimų 1965-1989 metais skalė, kiek žymių rašytojų, inžinierių, agronomų, medikų, menininkų, mokslo žmonių ir sporto žvaigždžių subrendo šioje epochoje. Tai buvo jau ne smetoninė ir ne sovietinė Lietuva, tai buvo fenomenali mūsų tarybų Lietuva, kuria mes didžiavomės. Ir skandavom „Lietuva! Lietuva!“. Pamėginkite tai supaprastinti iki „totalitarizmo ar sovietinės Lietuvos“. Gyvenimo vaisingas medis žydėjo savaip, kitaip nei to norėjo sovietų ideologai. Štai kodėl aš „nespjaudau“ ant Tarybų Lietuvos pasiekimų, aš jais didžiavausi ir didžiuojuosi, o sovietinės ideologijos nepriėmiau, ir sovietų Lietuvos – taip pat.
Tai kaip jūs vadinate, tarkime, tuometinius ministrus – „sovietmečio“ ar jūsų daug pozityviau vertinamu terminu „tarybų“ Lietuvos ministrais?
Žinoma, liaudis nemėgo daugumos karjeristų, „aparatčikų“, rajonų CK sekretorių, skirtingai vertino ir vyriausybių ar LKP CK narių veiklą. Buvo labai mėgiamų ministrų, o buvo šiaip sau. Aš su pagarba tariu Sveikatos apsaugos ministro, chirurgo, docento V. Kleizos vardą, didelės erudicijos buvo H. Zabulis, L. Šepetys, geru žodžiu buvo minimi Žemės ūkio ministras M. Grigaliūnas, finansų – R. Sikorskis. Bet buvo ir labai nevykusių paskyrimų. Pilkos asmenybės buvo ir P. Griškevičius, ir R. Songaila, po A. Sniečkaus mirties užėmę LKP CK pirmojo sekretoriaus postus. Tipinės brežnevinės epochos konjunktūros. Jie buvo nemėgiami. Taigi – gyvenimas buvo margaspalvis. Ir pasakyti, kad viskas buvo „juoda“, o visa tauta penkiasdešimt metų priešinosi okupacijai – netiesa. Juk jeigu žvilgteltume į skaičius, tai pamatytume, kad 1988 m. jau buvo Lietuvoje per du šimtus tūkstančių komunistų partijos narių, turbūt virš pusės milijono komjaunuolių, pionierių ir spaliukų, taigi suskaičiuotume ir komunistų šeimų narių. Tad bent trečdalis oficialiai atstovavo komunistines organizacijas, 1956-1960 m. skaičiai buvo kur kas kuklesni. Pažįstu daug tremtinių vaikų, kurie buvo ir aktyviais komjaunuoliais, ir komunistais. Tad ta „kolaborantų“ etiketė turėtų būti labai plačiai klijuojama. Deja, toks požiūris būtų veidmainiškas.
Dabar stebiu keistą procesą. Buvę komunistai ir komjaunuoliai kartais taip stengiasi kitus įtikinti, kad jie per prievartą įstojo, neturėjo kitos išeities ir t. t. Bet aš galiu paliudyti, kiek daug mano pažįstamų žmonių tais laikais stojo su didžiausiu entuziazmu, arba net pergyvendavo, kad jų dėl vienų ar kitų priežasčių nepriėmė į komjaunimą ar komunistus. Kiek galėčiau dabar iš atminties pasakyti, kad disidentų ar aktyvesnių politinių oponentų sovietinei ideologijai 1970-1986 m. tikrai buvo gal keli tūkstančiai, ne daugiau. Tuo tarpu tarp daugumos komunistų ir komjaunuolių vyravo kritiškas nusiteikimas sovietinėms dogmoms ir nuvalkiotoms mokslinio komunizmo frazėms. Daugelis ieškojo savojo marksistinės-lenininės ideologijos išsiaiškinimo ir suvokimo. Daug kam imponavo „liaudies socializmo“ nuostatos ir įdomios savosios profesijos perspektyvos, be to vaidmenį vaidino karjeros ir šiokie tokie geresni gerbūvio horizontai. Taigi 1940-1941 ir 1945-1955-ųjų metų sovietų Lietuva, savyje turėjusi „suvirškinti“ smetoninę Lietuvą, palaipsniui užleido vietą „tarybų Lietuvai“ 1956-1986 m. jau visai pasikeitusiai ir iš esmės milijonams Lietuvos piliečių tapusiai sava. Mes legaliai ėmėme LTSR pilietybę ir pasus, dirbome, tarnavome kariuomenėje, siekėme savo profesinių tikslų, mąstėme apie geresnę ateitį. Ir tik nedidelė dalis mūsų ieškojo vienokių ar kitokių alternatyvų.
Greta buvo ir „sovietų Lietuva“ su „sovietų ideologija“, štampais ir dogmomis, kurios neatrodė patrauklios. O ypač, kai 1979-1985 m. ėmė ryškėti vis gilėjanti ekonominė Tarybų Sąjungos krizė, stagnuojantis valdymas, vis didesnė vartojimo deficito grėsmė. Propagandos piešiamas kapitalizmas, nors ir „puvo“, bet deficito visuomenei skleidė malonų kvapą. Vis labiau ir labiau didesniam skaičiui žmonių ėmė matytis, kad Vakarų pragyvenimo lygis gerokai lenkė tarybinį, vartotojiškos visuomenės paradinė pusė ėmė atrodyti vis labiau patrauklesnė. Ir tai buvo kur kas galingesnis veiksnys nei disidentų ar politinės alternatyvos ieškančių žmonių įtaka.
Juk ne A.Sacharovas ar A.Salženycinas padarė lemiamą įtaką „perestroikos“ atsiradimui ir M.Gorbačiovo pradėtoms reformoms. Ne A.Terlecko, S.Tamkevičiaus, monsinjoro A. Svarinsko ar kitų disidentų veikla įžiebė dainuojančią revoliuciją Lietuvoje. Ekonominė-finansinė krizė, infliacija ir stagnacija visoje TSRS erdvėje darė savo darbą. Ir M.Gorbačiovas iš „viršaus“ paleido reformų procesus, nes 9-ojo dešimtmečio atsilikimas tarybinio socializmo sistemoje jau nebegalėjo būti kitaip išspręstas.
Jūs norite paneigti tai, kad Lietuva nepertraukiamai priešinosi okupacijai visus tuos penkiasdešimt sovietmečio metų?
Buvo pavienių žmonių, kurie net LTSR paso neėmė. Ignoravo pilietybę, „nekolaboravo“. Tokie buvo Balys Gajauskas ir Liudvikas Simutis politiniai kaliniai, Kovo 11-osios Akto signatarai. Nežinau, gal dar kelios dešimtys ar keli šimtai tokių žmonių buvo. Buvo disidentų, apėmusi kelis šimtus žmonių, veikla, kurioje ir man teko dalyvauti, ji gal palietė kelis ar keletą tūkstančių žmonių, buvo ir katalikų bažnyčios kronikos, ir tikinčiųjų teisių gynimo komitetas, Helsinkio grupė – bet tai vyko tai vienu, tai kitu metu. Bet ne nuolatinis procesas. Milijonai žmonių gyveno jiems įprastą ir pasirinktą gyvenimą ir toleravo tarybų Lietuvą. Iš tiesų, dalis viena ausimi kažką girdėjo apie vienų ar kitų disidentinių įvykių faktą. Kita dalis apie tai paklausydavo iš „balsų“ – Vatikano radijo, Amerikos balso“ ar kitų. Bet tai ilgą laiką didesnės įtakos nedarė.
Man teko dalyvauti tam tikruose įvykiuose, bet jie tik įrodo, kad mūsų nacionalinėje sąmonėje, mūsų dvasioje cementavosi modernios Tarybų Lietuvos vertybės, kurios ir išsiskleisdavo tais Tarybų Lietuvos laimėjimais, o ne Tarybų Lietuvos ignoravimu, jos neigimu. Istorijos neišbraukysi – aš gyvenau Tarybų Lietuvoje. Ir visa mano karta joje gyveno. Ir tokių, kurie turėjome LTSR pasus ir pilietybę, buvo 3,7 milijonų ( be kelių šimtų!). Tad permanentinės ar nepertraukiamos rezistencijos tikrai nebuvo. Dabartiniai jaunesni istorikai dažnai bando „norima“ imti už „esama“ ir nupiešti gražią schemą: okupacija-rezistencija-laisvė-pilna smetoninės Lietuvos restitucija. Ne, tai tik intelektualios pastangos perrašyti istoriją. Faktas, kad buvo Lietuvos Respublikos aneksija ir inkorporacija, faktas, kad 1945-1953 m. dalis Lietuvos piliečių dalyvavo ginkluotoje rezistencijoje, turėjusioje ir herojišką pusę ir savo tamsių, kraupių, beprasmiškų žudynių dėmę. Bet faktas ir tai, kad dalis Lietuvos piliečių priėmė kitokio gyvenimo perspektyvą. 1960-1970 m. jau Lietuva pasikeitė, ji priėmė naujo gyvenimo taisykles, o 1970-1980 m. tapo ir pirmaujančia Tarybų Sąjungos respublika. Taigi, kaip čia su ta nuolatine, efektyvia rezistencija. Tikri istoriniai faktai atskleidžia, kad ji buvo – bet ne nuolatinė ir neefektyvi.
Mes A.Strazdelio universitete diskutuodavome, ar tuo atveju, jei Lietuva vėl taptų nepriklausoma, būtų galima nubraukti visus pasiekimus, ignoruoti esminius tarybinio socializmo pasiekimus – nemokamą mokslą, nemokamą sveikatos apsaugą, visuotinį užimtumą, visuotines socialines garantijas, ir pradėti kapitalizmą iš naujo. Įvairūs argumentai leido daryti išvadas, kad tai ignoruoti būtų didžiausia klaida. Žmonija per daug aukų sudėjo, kad būtų galima atsisakyti šių dalykų. Garsaus XIX amžiaus istoriko J. Lelevelio klausimas „Nepodlegla Polska-tak! Ale jaka?“ – „Nepriklausoma Lenkija-taip! Bet kokia?“ mums tuometinėse diskusijose nedavė ramybės. Nepriklausoma Lietuva-taip! Bet kokia? Ir mes sau tada atsakėme, kad demokratinė, socialistinė ir humanistinė! Bet ne kapitalistinė, ne smetoninė! Taigi, o jeigu perskaitysime Sąjūdžio šūkį ir programą, tai tikrai įsitikinsime, kad būtent to ir siekta: “Atgimusiai Lietuvai-nepriklausomybę! Nepriklausomai Lietuvai-demokratiją! Demokratinei Lietuvai-žmonišką gyvenimą!“ Tad Tarybų Lietuvos pagrindu atsikūrusi Lietuva turėjo evoliucionuoti demokratiją ir socialiai orientuotą rinką sukūrusių Skandinavijos kraštų kryptimi.
Juk tikra ir tai, kad TSRS buvo kiek kitoks požiūris į taip vadinamus „pabaltijiečius“. Mes buvome vertinami, kaip „vakariečiai“, trys Pabaltijo respublikos pagal daugelį rodiklių pirmavo Tarybų Sąjungoje, o maskviečiai ir leningradiečiai labai mėgo pas mus svečiuotis. Ignalinoje nuo kovo iki spalio mėnesio „vasarodavo“ Leningrado „dačnikai“, palikdami čia nemažai pinigų. Ir labai didžiuodavosi, kad jaučiasi pas mus panašiai, kaip Čekoslovakijoje. Tai tikri faktai. Mes jiems buvome kitokie, nors kaip ir jie, tarybiniai. Ir mes nebuvome okupacinį statusą turintis kraštas, ne , mes buvome jiems „zapad“, nors ir „sovietskij“.
Betgi Sąjūdis iš esmės savo veiklą grindė Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimu, vadinasi, ir SSRS likvidavimu. Argi ne taip?
Ir taip, ir ne taip. O jeigu iš tiesų – tai niekas taip tiesmukai nemąstė. Pradžioje Sąjūdis vadinosi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. Aš siūliau jį vadinti Lietuvos Pertvarkos Sąjūdžiu. Nes persitvarkyti reikėjo Lietuvos Komunistų Partijai, o mums reikėjo pertvarkos. Dalelė „si“ neturėjo būti taikoma tiems, kurie nebuvo atsakingi už valdymo problemas. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis pradžioje talkino M. Gorbačiovo pradėtai pertvarkai ir Lietuvoje, ir TSRS. Tuo tarpu Lietuvos laisvės lyga rėmėsi grynai Ribentropo-Molotovo pakto pasekmių likvidavimu. Ir tik vėliau Sąjūdis „pasikinkė“ Ribentropo- Molotovo paktą Maskvoje, liaudies deputatų suvažiavime, kartu su latviais ir estais kaip kiek tolesnį strateginį žingsnį respublikų ekonominio savarankiškumo koncepcijai paremti ir nepriklausomybės prielaidoms sutvirtinti. Ir tai bus kur kas vėliau, nei rinkimai į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą.
Turėjau įdomią patirtį stebėti rinkimus į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą Maskvoje. Tuo metu buvau kardiochirurgijos tobulinimosi kursuose Maskvoje . Maskvoje – totalus prekių deficitas, milžiniškos eilės, gatvėse – pilna ubagų. Tai jau ne ta „belokamennaja Moskva“, kurią pamačiau vaikystėje. Ir rinkiminės kampanijos plakatai – tokie įsimenantys. Nenorom prisiminiau, kad mano mamytė stebėjo bolševikinį perversmą, o aš dabar stebiu priešingą vaizdą:“ S nami Jelcin i Kobec, a KPSS – piz-ec“. Arba:“ Trepeščite, čiornych del umelcy – nie s vami, a s nami tovarišč Jelcin“. Lietuviškai tai skambėtų ne taip efektyviai, bet prasmė tokia:“ Su mumis Jelcinas ir Kobecas, o TSKP – galas!“.“ Drebėkite juodų darbų sumanytojai – ne su jumis, bet su mumis draugas Jelcinas“. Iš dainos žodžių neišmesi, ir iš rinkimų šūkių – taip pat. O Maskvoje tuo metu vyko esminis „mūšis“. Iš TSKP CK pasitraukęs B. Jelcinas kandidatavo į TSRS liaudies deputatų suvažiavimą būtent Maskvoje. Ir laimėjo prieš M. Gorbačiovo palaikomus deputatus.
Taigi, demokratinė Rusija „kinkėsi“ kitokius ne „Ribentropo – Molotovo“ arkliukus. Ukraina, Baltarusija, Moldova – vėlgi kitokius. Suverenitetų paradai rėmėsi skirtingais motyvais, betgi visos šiandieninės valstybės buvusios TSRS erdvėje susiformavo tarybinių respublikų pagrindu, tose sienose, neskaitant kelių teritorinių konfliktų Padnestrėje ir Pietų Kaukaze, bei etninių konfliktų Vidurinėje Azijoje Mes juk šiandien turime tas pačias LTRS sienas, o ne prieškarinės Lietuvos Respublikos, ypač tos, kuri 1939 m. liepos mėnesį buvo jau be Klaipėdos ir be Vilniaus. Taigi, Ribentropo-Molotovo paktas buvo tik taktika, leidusi mums, tarybų Lietuvos piliečiams, pasiekti nepriklausomos Lietuvos Respublikos Tarybų Lietuvos sienomis apibrėžtoje teritorijoje.
Maskvoje komunistas B. Jelcinas išėjo kovoti prieš komunistą M. Gorbačiovą. Bet Lietuvoje „Sąjūdis“ iš esmės vienijo antikomunistiškai nusiteikusius žmones, ir pirmiausia tremtinius?
Tikrai ne. Tremtinių organizacija susikurs kiek vėliau, nei Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdis. O „Sąjūdžio“ iniciatyvinė grupė iš esmės susiformavo iš tarybinės inteligentijos atstovų. Ir jų tarpe buvo didesnioji dalis Lietuvos Komunistų partijos narių. O kaip minėjau – disidento nė vieno. Ir tai nieko keista. Juk ir disidento nereikia suprasti kaip partizaninio- rezistencinio ginkluoto pasipriešinimo dalyvio, neturėjusio jokių ryšių su komunistine tikrove. Visai ne. Dauguma disidentų nebuvo susiję su komunistinėmis organizacijomis, bet buvo ir tokių, kurie kuriuo nors savo gyvenimo etapu žavėjosi tomis idėjomis, buvo aktyviais komunistais.
Tikras faktas, kad garsios asmenybės savo gyvenimo raidoje vienaip ar kitaip buvo susiję su tomis organizacijomis. Štai kovo 11-osios Akto signataras G. Iešmantas, Lietuvos Laisvės lygos lyderis A. Terleckas, LKP lyderis A. M. Brazauskas, poetas J. Marcinkevičius ir muzikologas V. Landsbergis – visi jie 1952-1956 m. laikotarpiu buvo komjaunuoliai. O juk nuo 1949 m. Laisvės Kovos Sąjūdžio deklaracijos tebuvo praėję tik keli metai, dar visai neseniai buvo suimtas ir nužudytas partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas. Vėliau A.Terleckas pasuko griežto oponavimo TSKP keliu ir tapo politiniu kaliniu, G. Iešmantas, A.M. Brazauskas, J. Marcinkevičius tapo komunistais. V. Landsbergis – nusipelnęs LTSR kultūros veikėjas, kai kurių jo kolegų teigimu, mėginęs stoti į TSKP, bet nebuvo priimtas. G. Iešmantas vėliau pasuko eurokomunizmo keliu, tapo disidentu ir politiniu kaliniu. Neteko girdėti, kad V. Landsbergis būtų ruošęsis tapti disidentu, panašiai kaip T. Venclova ar A. Štromas. Jeigu ne M. Gorbačiovo perestroika, vargu ar muzikologo karjerą V. Landsbergis būtų iškeitęs į antitarybinio disidento kelią. Taigi, M. Gorbačiovo perestroika nuvedė šiuos skirtingais keliais pasukusius šeštojo dešimtmečio komjaunuolius į Atgimimo epochos areną.
Dauguma ryškesnių Atgimimo epochos žmonių dažnai teigia, kad jie ėmėsi tokios poeto A. Mickevičiaus aprašytos romantinio herojaus Konrado Valenrodo taktikos, prisitaikė, naudojo savo darbe Ezopo kalbą, bet slapta veikė prieš primestą santvarką?
Na, kas gi gali dabar vienareikšmiškai atsakyti į tuos klausimus, susijusius su kiekvieno žmogaus širdimi, ką jis mąstė, jautė, kuo tikėjo, o kuo netikėjo. Žinau tikrą faktą, kaip stojo į komunistų partiją trys jauni filologai, dabar garsūs kalbininkai Z. Zinkevičius, K. Morkūnas ir A. Sabaliauskas. Į komunistų partiją priimdavo pagal griežtas kvotas ir taisykles. Tiek kvotų darbininkams, tiek kolūkiečiams, tiek – inteligentijai. Vilniaus universitete filologijos fakultetui buvo skirtos dvi vietos. LKP lietuviškėjimo epochoje daugelis žymesnių mokslininkų ar kitų sričių lyderių dažnai paragindavo savo jaunuosius kolegas stoti į LKP gretas ir dirbti Tėvynės labui. Tad ir šie trys filologai susidūrė su dilema – vietos dvi, šiaip stoti didelio entuziazmo nėra, o pasiūlyta apsispręsti jiems trims. Kadangi buvo kursiokai ir draugai, tai nutarė traukti burtą, susuko tris popierėlius, dviejuose buvo „+“, vienas lapukas tuščias. Ir traukė. Pliusus ištraukė K. Morkūnas ir A. Sabaliauskas, o Z. Zinkevičiui „iškrito“ tuščias lapelis. Filologijos fakulteto kvotas komunistams užpildė tiedu, bet visi trys ir toliau liko puikiais draugais, tapo žymiais mokslininkais.
Bet Atgimimo epochoje staiga kažkas atsitiko. Z. Zinkevičius tapo labai jau aktyviu dešiniuoju ir ėmė priekaištauti savo dviems draugams, kad šie palaiko kairesniąją Atgimimo liniją. O jei burtas būtų iškritęs kitaip, kas tuomet? Ir kas dabar supras, kuris čia iš jų tikrasis Konradas Valenrodas. Taip, rašytojams, poetams, kitiems humanitarams teko naudotis ir Ezopo kalba, apeinant sovietinių dogmų rifus, ir dogmatiškųjų komunistų kritiką, bet buvo daug rašytojų, kurie rašė aktualiausiomis žmoniškumo temomis ir tai darė be jokių Ezopo kalbos gudrybių. Sudėtingiau buvo istorikams, nes daugelis faktų – iškraipyta, daugelis archyvinių šaltinių buvo spec. fonduose, be to buvo vienintelė marksistinė-lenininė istorijos samprata. Bet ir jų tarpe buvo nuoširdžių marksistų. Štai E. Gudavičius, garsus istorikas, save nuoširdžiai laikė marksistu, buvo ir komunistų partijos narys. O po Atgimimo tapo „dešiniuoju“, bet vis tiek marksistinės metodologijos šalininku istoriografijos baruose.
Kiek teko kalbėtis su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais ir su Sąjūdžio Tarybos ar Seimo žmonėmis, dauguma jų 1988-1989m. visai netroško nei smetoninės Lietuvos, nei kapitalizmo restauravimo.
Mes visi linkstame idealizuoti praeitį. Ir aš, ir kiti. Štai šiandien išlikęs „smetoninio“ sviesto įvaizdis kaip labai gero ir iš geros buvusios santvarkos produkto, arba „tarybinės“ dešrelės – taip pat iš nostalginės pozicijos, kad „prie ruso buvo geriau“. Deja, tos epochos turėjo ir savo „aukso“ amžių, ir savo išsigimimą arba stagnaciją. Bet jose subrendo skirtingos kultūrinės tradicijos. Tautininkai viską bandė „užtraukti“ ant vienpartinio tautininkų ideologinio kurpaliaus, tačiau nepavyko. Radosi daug įvairių kultūros apraiškų ir labai aštri tautininkų režimo kritika, 1938 m. išsakyta prof. St. Šalkauskio lūpomis. Sovietinė ideologija taip pat bandė viską „užtraukti“ ant vienpartinio sovietų kurpaliaus, bet nepavyko. Gimė tarybų Lietuvos kultūros fenomenas, kuris ir suvaidino lemiamą vaidmenį Atgimimo epochoje.
Skaičiai ir faktai rodo, kad 1980-jų Lietuva jau buvo kitokia nei 1950-jų Lietuva. Paradoksas, bet Lietuva tiek Kaune, tiek Vilniuje, tiek Klaipėdoje sulietuviškėjo. Ir tai buvo labai didelis veiksnys sėkmingai Atgimimo epochai.
Tad nereikia per daug dangstytis Konradais Valenrodais, nereikia „skalbti ar skalbtis“savo ar kitų marškinius. Visko ir visokių buvo, bet dauguma buvo nusiteikusi pozityviam darbui, dirbo nuoširdžiai ir dorai, tikėjo Tarybų Lietuvos pasiekimais ir juos didino. Bent jau mano kelyje sutikti to meto ir epochos žmonės taip dirbo. Tikra ir tai, kad dalis mūsų, disidentų, nemėgome ne tik sovietų ideologijos, bet lojalios sovietams tarybinės Lietuvos kultūros atstovų. Ir tam buvo daug priežasčių. Mat, jei vykdavo kokie disidentų pasmerkimai, tai sovietų ideologams spaudžiant, lojalūs tarybinės Lietuvos atstovai tuos pasmerkimus organizuodavo.
Buvo ir tokių, kurie viena ranka smerkė, o kita slapta nuoširdžiai padėdavo ir netaikydavo sankcijų. Tai patyriau ir aš. Žinoma, kokiais dar 1986 metais daugelis Lietuvos žmonių būtų nuoširdžiai smerkę ne tik mus, disidentus, bet ir tokius dalykus, kaip Ribentropo – Molotovo pakto slaptieji protokolai, sakydami, kad tai imperialistinė propaganda. Žinau istorikų iš Istorijos instituto, kurie net vėliau abejojo tokių slaptųjų protokolų tikrumu. Bet kaip pasikeitė toji pati lojali tarybinė inteligentija Atgimimo epochoje – net negalėjai patikėti savo akimis. Ir būtent tai teikė vilties. Nors čia negaliu nepaminėti savo draugo A.Patacko, taip ir neperžengusio barjero skirstyti žmones į savus ir ne savus. Jis netgi apie Justiną Marcinkevičių pasakė: „ Jis niekad nebuvo mūsų žmogus“. Panašių vertinimų pateikia ir kai kurie katalikų pakraipos intelektualai. Deja , ir toks požiūris likęs pas kai kuriuos iki šiol. Bet savo bičiuliui gali atsakyti tik taip : J.Marcinkevičius nebuvo „jūsų“, jis buvo visos Lietuvos, mūsų visų Žmogus iš didžiosios raidės. Ir tarybų Lietuvos, ir platesnių pažiūrų disidentinės Lietuvos.
Būtų galima apie tai nekalbėti, jei šiandien vyrautų kur kas platesnis požiūris į tą epochą ir įvykius. Tačiau šiandien labai daug vienpusiško praeities vertinimo, todėl būtinai reikia praplėsti horizontus, kad neatsitiktų mūsų propagandistams taip, kaip sovietinei propagandai Lietuvoje atsitiko, juodai piešiant smetoninius laikus, bet išėjo priešingai, žmonėms ėmė atrodyti, kad viskas prie Smetonos buvo geriau. Tad ir mūsų dešinieji propagandistai gali pasiekti tai, kad žmonių dalis ims mąstyti priešingai.
