Šie metai – permainų švietimo srityje laikas. Vyriausybė, ilgą laiką užsiėmusi pandemijos suvaldymu, imasi vykdyti savo programinius įsipareigojimus. Užsimota ne tik pertvarkyti švietimo įstaigų tinklą, bet ir pradėti ambicingą, iš ES lėšų finansuojamą „Tūkstantmečio mokyklų“ programą.
Šios programos idėja kyla iš Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų rinkiminių nuostatų. Konservatoriai žadėjo visoje šalyje sukurti „Tūkstantmečio gimnazijų“ tinklą. Jau po rinkimų, naujajai vyriausybei pradėjus parengiamuosius darbus, kilo triukšmas dėl tokių planų. Daug kam nepatiko akivaizdus tokios idėjos elitizmas. Kai žioji didžiulė atskirtis tarp šalies mokyklų, ir kokiomis sąlygomis ugdomi Lietuvos vaikai, stiprinti ir taip gerai veikiančias mokyklas kitas paliekant merdėti yra mažų mažiausiai neišmintinga.
Vyriausybė signalą išgirdo ir programos pavadinimą paretušavo: vietoj gimnazijų įrašė mokyklų terminą. Tačiau, ar ši programa iš tikrųjų leis, kaip skelbia jos autoriai, „sukurti kiekvienam besimokančiajam lygiavertes ir šiuolaikiškas kokybiško ugdymo(si) sąlygas“, abejonės išlieka. Galima įvardyti ne vieną šio plano silpnybę.
Pirma, nors „Tūkstantmečio mokyklų“ programai vykdyti per keletą metų bus atseikėta net pora šimtų milijonų eurų, parama pasieks mažiau nei penktadalį dabar veikiančių Lietuvos mokyklų. Veikiausiai ir ne visos savivaldybės pasinaudos šiais pinigais. Tiesa, programą numatyta vykdyti iki 2030 m., tad dalis švietimo įstaigų galės į ją pretenduoti ir vėliau. Tačiau tai jau priklausys nuo kitų veiksnių. Pirmiausia, neaišku, ar naujoji, po 2024 m. Seimo rinkimų suformuota vyriausybė, toliau tęs šiuos planus ir ar programos tąsa bus palaiminta ES institucijų. Galiausiai, net ir keleri praleisti laukimo metai yra labai daug konkrečiai savivaldybei, mokyklai ir ypač vaikui.
Todėl neišvengiamai vyks varžytuvės dėl šių milijonų tiek tarp savivaldybių šalies mastu, tiek tarp mokyklų konkrečios savivaldybės lygiu. Didelė rizika, kad šiose grumtynėse, skirstant lėšas, ne paskutinį vaidmenį vaidins subjektyvūs politiniai aspektai. Kita grėsmė – dėl komplikuotų procedūrų pretenduojant į paramą augs administracinė našta. Tai taip pat trukdys ne tik sėkmingai įgyvendinti užsibrėžtus programos tikslus, bet ir atrinkti mokyklas, kurioms tos paramos iš tiesų labiausiai reikia.
Šias rizikas būtų galima tikėtis veiksmingiau valdyti, jei, pirma, programos tikslai būtų kuo konkretesni. Antra, jei administracinės procedūros gauti ir panaudoti paramą būtų aiškesnės ir skaidresnės. Trečia, jei būtų įdėti griežti saugikliai, kad lėšos būtų skiriamos ne elitinėms mokykloms, o priešingai – tik toms, kurių auklėtinių mokymosi rezultatai ir kiti ugdymo kokybės rodikliai nesiekia bendro šalies lygio.
Deja, visų šių sąlygų priimtuose Vyriausybės nutarimuose nėra. Pagal geriausias lietuviškas europinių investicijų įsisavinimo tradicijas, tarp sričių, kam bus galima panaudoti paramą, pirmiausia minima fizinė infrastruktūra. Programoje numatyti mokyklos vadovų ir darbuotojų mokymai, mokyklų bendruomeniškumo skatinimo iniciatyvos ir panašiai tik dar labiau praplečia galimybes panaudoti lėšas įvairiems, nebūtinai iš tiesų reikalingiems, tikslams.
Programą padės įgyvendinti speciali akademija, sudaryta iš švietimo ekspertų. Tai esą turėtų padėti užtikrinti, kad skiriamos lėšos nebus švaistomos. Visgi už pačios programos koordinavimą ir stebėseną atsakinga bus Europos socialinio fondo agentūra, kuri ir atrinks minėtuosius ekspertus. Klausimas, ar ši agentūra, kurios pirminė paskirtis yra administruoti ES struktūrinius projektus, iš tiesų bus kompetentinga atlikti patikėtas užduotis.
Rodiklių, pagal ką bus atrenkamos paraiškas pateikusios savivaldybės ir konkrečios mokyklos, yra ne vienas ir nebūtinai jie tarpusavyje dera. Nors dalis iš tiesų yra orientuoti į paramą prasčiau veikiančioms mokykloms, tai nėra pakankamas saugiklis, kad skiriamos paramos liūto dalis nenueis ir taip lyderiaujančioms mokykloms. Iš tiesų, kaip liudija neoficiali informacija, įvairiose savivaldybėse planuojama atrinkti dalyvauti šiame konkurse būtent stipresniąsias mokyklas.
Svarbus ir dar vienas aspektas. Vyriausybė kurs Tūkstantmečio mokyklas tuo pat metu, kai pertvarkys ir patį švietimo įstaigų tinklą, kurį dar labiau stambins. Pastarosios pertvarkos probleminiai aspektai reikalauja atskiro komentaro. Mūsų įsitikinimu, reformos autoriai pernelyg sureikšmina mokyklų ir klasių dydžius kaip esminę ugdymo kokybės dedamąją. Viena aišku: didelei daliai mokyklų ir gimnazijų esant visiškai netikroms dėl jų tolesnės ateities, jų galimybės dalyvauti išreklamuotoje Tūkstantmečio mokyklų programoje tebus viso labo tik teorinės. Ypač šiuo atžvilgiu gali nukentėti atokesni Lietuvos regionai, kuriems kaip tik labiausiai tos paramos ir reiktų.
Vyriausybės deklaruojami oficialūs tikslai labai gražūs. Ypač pagirtina, kad įgyvendinant programą bus skiriamas dėmesys įtraukiajam ugdymui. Taip pat reikšminga, kad parama bus skiriama tik toms mokykloms, kurios nevykdo mokinių atrankos. Tai geri dalykai, kaip ir pats investicijų faktas. Tačiau velnias slypi detalėse, kaip programa bus įgyvendinama. Rizika, kad ją įvykdžius regioninė ir socialinė atskirtis ne mažės, o toliau augs, išlieka pernelyg didelė.
Tomas Bičiūnas yra Lietuvos socialdemokratų frakcijos Seime narys, Žmogaus teisių komiteto narys
Liutauras Gudžinskas yra Lietuvos socialdemokratų partijos vicepirmininkas, VU TSPMI docentas
