It Prometėjas, Ukraina mus apdovanojo pačia tauriausia dovana – saugumu, tačiau atsidėkoti tuo pačiu, deja, nesugebame. Vakarai vis dar su stebinančia ramybe stebi, kaip Putino vanagai kasdien atskrenda kapoti aukos kepenų. O kol Ukrainos kraujas liejasi, didieji NATO protai toliau ieško būdų, kaip neerzinti žudiko.
Nors jis, darydamas baisiausius nusikaltimus ir nuolat grasindamas atominiu ginklu, kelia grėsmę visai žemės civilizacijai. Tad kreipiuosi į NATO lyderius: ištraukite Ukrainą iš pražūtingos pilkosios zonos – metas grąžinti šiai šaliai skolą ir parodyti Putinui aštrius dantis.
Kalbu apie skolą Ukrainai todėl, kad ši šalis kaunasi ir už mus. Kruvina kova už laisvę tęsiasi pernelyg ilgai ir dar galo nematyti. Būdama Rusijos įtakos zonoje, ši šalis turėjo taikstytis su nuodinga priklausomybe, kuri galiausiai ją privedė prie karo tragedijos. O juk Ukrainos vakarietiškoji kryptis visada buvo akivaizdi. Antai Ukrainos Konstitucija gina ideologinę įvairovę, žiniasklaidos laisvę, žodžio laisvę bei žmogaus teisę laisvai rinktis religiją. Šias vertybes išpažįstanti pilietinė visuomenė – nešdama ES vėliavas bei giedodama „Odę Džiaugsmui“ – it piktžolę rovė prorusišką Viktoro Janukovyčiaus režimą. Vėliau jį pakeitęs Petro Porošenka pasauliui pareiškė labai aiškiai: Ukrainos vieta – NATO.
Tačiau iš Vakarų Ukraina sulaukė tik krūvos neišpildytų pažadų, kurie it stigmos dengia šios nelaimingos partnerystės kūną. Užtenka prisiminti 2008 metų NATO susitikimą Bucharešte, kai pažadas priimti Ukrainą ir Sakartvelą į aljansą virto tuščiomis vilionėmis. 2012 metų asociacijos su ES susitarimas taip pat nerealizavo spartesnio integravimosi į bloką proceso. Galima prisiminti ir absoliučiai bedantę – po Krymo aneksijos 2014 m. sekusią – Vakarų sankcijų Rusijai politiką.
Kitaip tariant, Vakarų bandymai užtikrinti Ukrainos „neutralumą“ ir taip paglostyti Putino ego tapo nuolatine Ukrainos savarankiškumo bei demokratinio progreso žalojimo dingstimi. Liūdniausia – tai, kad toks Ukrainos valios neigimas leido Rusijos agresijai vešėti. Taigi, 2014 m. prasidėjęs karas bei antroji jo banga 2022 m. tapo tragiškais simboliais, primenančiais apie bestuburę Vakarų politiką Ukrainos atžvilgiu.
„Kiekvienas žmogus turi planą, kol negauna smūgio į žandikaulį“, – sakė boksininkas Maikas Taisonas. Lygiai taip pat Vakarų vykdyta Rusijos nuraminimo, svertų ir prekybos politika veikė tol, kol Putinas nesudavė Ukrainai smūgio. Tiksliau, tokia bestuburė politika nuo pat pradžių vedė į pražūtį. Tad pradėkime žiūrėti į priekį: kaip NATO valstybės gali sugrąžinti skolą Ukrainai?
Ukrainai reikia konkretaus, kompleksinio paramos plano, kuris apimtų tiek gynybos, tiek ekonominę sritis. Šio plano ašimi turėtų tapti šie tikslai: Ukraina turi laimėti karą ir atkurti teritorijos kontrolę pagal visuotinai pripažintas 1991 metų ribas; Ukrainos narystė NATO turi būti įvardinta kaip visos transatlantinės bendruomenės saugumo garantas; Vakarų valstybės turi įsipareigoti įgyvendinti adekvatų Maršalo planą Ukrainai, kuris leistų šią šalį pastatyti ant kojų
Nors tikėtis Ukrainos priėmimo į NATO karo metu neverta (tai reikštų de facto NATO įsitraukimą į karą), aljanso viršūnių susitikimas Vilniuje leidžia priimti aibę kitų sprendimų, kurie Ukrainos narystę reikšmingai paspartintų. Trumpai tariant, negalima leisti, jog tai, kas yra neįmanoma – kariaujančios šalies priėmimas – užgožtų kitus svarbius pagalbos Ukrainai žingsnius. O štai svarbiausias iš šių žingsnių – įsipareigojimas sukurti aiškų Ukrainos priėmimo į NATO planą, leisiantį apeiti itin sudėtingą ir pragaištingai lėtą NATO Narystės veiksmų procedūrą (angl. k. Membership Action Plan), kuri yra paprastai taikoma naujiems aljanso kandidatams.
Išradinėti dviračio čia nereikia: Ukraina, kartu su Baltijos šalimis ir Lenkija, jau kreipėsi į NATO, prašydamos numatyti tikslią datą, kada Ukraina galėtų prisijungti prie aljanso. Tad NATO susitikimą Vilniuje turėtų vainikuoti kategoriškas sprendimas įpareigoti NATO tarybą sudaryti Ukrainos priėmimo į aljansą tvarkaraštį. Tvarkaraščio tikslas būtų papunkčiui išdėstyti patį greičiausią įmanomą Ukrainos prisijungimo prie NATO kelią. Šis darbas turėtų būti užbaigtas dar iki kito NATO viršūnių susitikimo Vašingtone, kuriame galėtų būti jau priimami galutiniai sprendimai dėl Ukrainos narystės.
Aljanso valstybių vadovai taip pat turėtų pagaliau paaukštinti NATO ir Ukrainos bendradarbiavimo komisijos formatą į tarybos formatą. Kitaip tariant, Ukrainai turi būti leista dalyvauti bendruose NATO susitikimuose kaip lygiavertei 32 valstybių šeimos narei. Deja, šiandien Ukraina yra priversta susitaikyti su patariamuoju (31 plius vienas) dalyvavimo formatu NATO susitikimuose. Tai, neabejotinai, apsunkina efektyvesnį – ketvirtajame Vašingtono sutarties straipsnyje apibrėžtame – NATO–Ukrainos darbą priešo atgrasymo, gynybos bei krizių konsultacijų srityse.
NATO susitikimas Vilniuje taip pat privalo numatyti kur kas glaudesnį praktinį bei strateginį NATO–Ukrainos bendradarbiavimą. Juk, kaip rašė legendinis karo strategas Sun Tzu, „Taktika be strategijos tai – tik garsas prieš artėjantį pralaimėjimą”. Vadinasi, sąjungininkai turėtų reikšmingai padidinti Ukrainos deleguotų pareigūnų ir karybos ekspertų skaičių NATO būstinėje. Toks sprendimas ne tik leistų aljansui veiksmingiau reaguoti į kylančius iššūkius Ukrainoje, bet ir sukurtų reikalingą bazę Ukrainos atstovų, kurie planuotų ilgalaikę šalies gynybos strategiją bei derintų ją su NATO standartais. Reikia nepamiršti, kad svarbi Ukrainos įgalinimo dalis taip pat yra ir investavimas į strateginius resursus, kurie neabejotinai nulems Vakarų ginkluotės naudojimo Ukrainoje efektyvumą.
Būtina NATO susitikimo metu patvirtinti ir atnaujintą pagalbos paketą (angl. k. Comprehensive Assistance Package), kuris leistų Ukrainai darniau bendradarbiauti su NATO pajėgomis. Kaip galima tikėtis sėkmės karo lauke, jeigu didelė dalis Ukrainos naudojamos ginkluotės paprasčiausiai neatitinka NATO keliamų standartų? Spartesnis Ukrainos pajėgų perėjimas prie vakarietiškų gynybos sistemų, oro gynybos sistemų atnaujinimas pagal NATO standartus bei pažangesnės medicininės reabilitacijos sužeistiems kariams sistemos sukūrimas – svarbiausi prioritetai, kurie turėtų nugulti minėtame plataus masto pagalbos Ukrainai pakete.
Pabaigai norisi prisiminti legendine tapusia V.Zelenskio remarką „man reikia amunicijos, o ne pavežėjimo“. Tai – žodžiai, kuriuos, tikėkimės, NATO lyderiai prisimins spręsdami, kiek amunicijos, kiek ilgojo nuotolio raketų (tokių kaip ATACMS), kiek Vakarų tankų bei naikintuvų gaus ukrainiečiai. Juk šie resursai – tai Ukrainos dantys, kurie anksčiau ar vėliau įspraus Putiną į kampą.
NATO turi puikią progą grąžinti skolą Ukrainai – tereikia aljansui išdrįsti žaisti pagal savarankiškos ir demokratinės Ukrainos taisykles, o ne pagal gūdžios ir totalitarinės Rusijos. Pilkąją neutralumo zoną turi pagaliau pakeisti konkretūs NATO įsipareigojimai Ukrainai, jos žmonėms. Jeigu aljanso lyderiai išdrįs priimti čia minėtus sprendimus, galėsime drąsiai teigti, jog NATO susitikimas Vilniuje tapo istorinės reikšmės įvykiu. Tad dar kartą klausiu: ar išdrįsime grąžinti skolą Ukrainai?
