Juozas Olekas. Kada negalią turintys žmonės taps lygiaverčiais visuomenės nariais?

Juozas Olekas. Kada negalią turintys žmonės taps lygiaverčiais visuomenės nariais?

Šiemet Tarptautinę žmonių su negalia dieną pasitikome su viltinga proga negalią turintiems žmonėms. Netrukus, gruodžio 13-ąją, minėsime 15 metų, kai buvo priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija. Lietuva yra šią konvenciją ratifikavusi ir pasižadėjusi vykdyti.

Konvencijos tikslas – skatinti, apsaugoti ir užtikrinti visų neįgaliųjų visapusišką ir lygiateisį naudojimąsi visomis žmogaus teisėmis ir pagrindinėmis laisvėmis. Lietuva prisiėmė tarptautinius įsipareigojimus gerbti ir įgyvendinti žmonių su negalia teisių standartus, pašalinti kliūtis užtikrinant jų orumą ir užtikrinti jiems lygias teises. Tai reikalauja atitinkamų politinių sprendimų ir veiksmų, kuriant ir užtikrinant asmenų su negalia teisių realizavimo ir apsaugos mechanizmus. Kaip sekasi Lietuvai įgyvendinti Konvencijos nuostatas?

Reikia pripažinti, kad kai kuriuos žingsnius, įgyvendinant konvenciją, Lietuva yra padariusi. Lietuvoje neįgaliųjų socialinės integracijos politika pastaraisiais metais kryptingai keitėsi nuo jų šalpos ir palaikymo, kaip vienintelės priemonės, link pačių neįgaliųjų gebėjimų ir savarankiškumo ugdymo, integracijos į vietos bendruomenes ir socialinį gyvenimą.

Tačiau žvelgiant iš Europos Parlamento (EP) perspektyvos, mes vis dar smarkiai atsiliekame nuo pažangių Europos valstybių neįgaliųjų integracijos srityje. Beveik kiekvienoje Europos Parlamento sesijoje diskutuojame pagalbos žmonėms su negalia klausimais. Neseniai EP Socialistų ir Demokratų frakcija iškėlė iniciatyvą dėl gyvenamosios aplinkos pritaikymo žmonėms ne tik su fizine negalia, bet ir su protine negalia. Jiems turi būti pritaikyta atpažįstama aplinka, kad tokie žmonės galėtų laisviau ir savarankiškiau gyventi.

Praėjusioje Europos Parlamento sesijoje, svarstydami sporto ateities viziją, rekomendavome ES šalims narėms vienodai vertinti sportininkų olimpiečių ir parolimpiečių pasiekimus. Lietuvoje šiuo klausimu vyksta nemaža diskusija. Mano požiūriu, paralimpinių žaidynių dalyviai, pasiekę net ir geresnius rezultatus nei olimpiečiai, yra mažiau įvertinami ir tokiu būdu diskriminuojami. Manau, kad Lietuva turi išlyginti šią neteisybę ir atsižvelgti į Europos Parlamento raginimą vienodai vertinti visus šalies sportininkus.

Vienas svarbiausių dalykų Lietuvoje yra nepakankamos lėšos Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos įsipareigojimams įgyvendinti.

Buvo įvykdyti bandomieji projektai, diegiant asmeninio asistento paslaugas neįgaliesiems, kad žmonės galėtų dalyvauti mūsų socialiniame gyvenime. Deja, pasiteisinęs projektas dėl finansų stokos neišplėtotas.

Lygiai taip pat stoja integruoto ugdymo darželiuose ir mokyklose įgyvendinimas. Nors turime gražių tokios integracijos pavyzdžių, tačiau dėl nepakankamo finansavimo trūksta tokios integracijos specialistų, mokytojų padėjėjų.

Manau, kad 15 metų, kai buvo priimta Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencija, yra gera proga Lietuvos valdžiai pasinaudoti Europos patirtimi, Europos Parlamento rekomendacijomis, siekiant užtikrinti pilnavertį žmonių su negalia gyvenimą. Šie žmonės turi būti integruoti į visuomenę, pradedant darželiu ir baigiant pagalba pagyvenusiems žmonėms. Atskira tema - darbingo amžiaus žmonių su negalia integracija į darbo rinką. Čia taip pat dar daug ką turime nuveikti.

Be to, neįgalaus žmogaus šeimos nariams taip pat turi būti užtikrintos socialinės garantijos, nes daugeliu atvejų žmogaus su negalia priežiūra ir jo integravimas į visuomenę paliktas šeimos nariams. Tokia nelengva našta gula ant šeimos narių pečių ir tai kelia nemažą įtampą.

Turime užtikrinti, kad žmonės su negalia taptų pilnateisiais mūsų visuomenės nariais, o ne užuojautos vertais ir į paraštes nustumtais žmonėmis.

Aš pats Europos Parlamente nuolat dirbu net su keliolika išrinktų parlamentarų, turinčių fizinę negalią. Kai kurie iš jų turi asmeninį asistentą, kiti jo neturi. Tačiau jie visi yra lygiaverčiai Europos Parlamento nariai, jiems yra sudarytos atitinkamos sąlygos dirbti, ir jokio išskirtinumo iš kitų parlamentarų jie nejaučia. Tai yra mūsų kolegos, su kuriais diskutuojame, ginčijamės, kartu dirbame, ir fizinė negalia nėra kliūtis.

Žmonės su negalia yra tokie pat mūsų visuomenės nariai, su kuriais mes kartu gyvename, ir turime užtikrinti, kad jie jaustųsi mūsų priimti.

Susiję straipsniai

Close