Robert Duchnevič. Kaip civilinės saugos reforma sunaikino slėptuves

Robert Duchnevič. Kaip civilinės saugos reforma sunaikino slėptuves

Karo ir Astravo atominės elektrinės keliamos grėsmės akivaizdoje matome valdančiųjų rūpestį ir bandymus raminti visuomenę. Girdime tiek vidaus reikalų ministrės Agnės Bilotaitės, tiek premjerės Ingridos Šimonytės prašymus nekelti panikos dėl slėptuvių ir išlikti ramiems. Vidaus reikalų ministerija (VRM) stebėtinai uoliai ėmėsi iniciatyvos inventorizuoti kolektyvinės apsaugos priemonių ir slėptuvių galimybes.

Iš kur toks VRM darbštumas? Gyventojai ir visuomenė pagrįstai pradėjo klausti, kur ir kaip reikės slėptis bei saugotis nelaimės atveju. Konkrečios informacijos, kaip visada, mažai, tuo tarpu ministerijos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimų departamento (PAGD) atsakomybėje esanti civilinė sauga rekomenduoja klausytis radijo ir turėti pagalbos krepšius, užtikrinančius minimalų apsirūpinimą 72 valandoms. O po to? Laukti pranešimo ir kažkokių stebuklingų atsakymų, kurių net taikos ir ramybės metu negali sulaukti?

Po ypatingo darbštumo protrūkio VRM išdidžiai informavo, jog slėptis bombardavimo atveju galės iki 10% šalies gyventojų. Išgirdus tokius skaičius kyla klausimas – tai daug ar mažai, gerai ar blogai? Kai matai tik procentus, šaltą statistiką, nekyla jokių nemalonių asociacijų. Kai paskaičiuoji, jog iš 10 tavo artimųjų tik vienas galės saugiai pasislėpti ir per kitas Šv. Kalėdas sėdėti prie šventinio stalo, nupurto šiurpas. Ypač išgirdus įvairių civilinės saugos „ekspertų“ kliedesius, jog 10% rodiklis yra labai geras.

Kažkas čia negerai. Kaip sugebėjome taip nusiristi? Kodėl iš visos civilinės saugos sistemos ir rūpesčio žmonėmis liko tik beverčiai kolektyvinės apsaugos statiniai?

Kodėl mes planuojame apsaugoti tik 10% Lietuvos gyventojų? Kas taip nusprendė? Ar įvyko kokia diskusija šiuo klausimu? Nebuvo nieko, tiesiog taip suveikė biurokratinis aparatas ir niekas jame nesirūpina gyventojais, jų gyvybėmis ir sveikata. Niekas neįpareigotas rūpintis slėptuvių, apsaugančių gyventojus nuo bombardavimo ar radiacijos, įrengimu? Nebėra ir prievolės turėti bei aprūpinti gyventojus individualiomis apsaugos priemonėmis. Keista, juk kažkada viskas buvo, gal net kartais įkyri ta civilinė sauga atrodė.

Pažvelkime atgal, kuomet 2010 metais įsigaliojo nauja Civilinės saugos įstatymo redakcija. Pasirodo, jog tuometinė Vyriausybė, kuriai vadovavo dabartinis europarlamentaras Andrius Kubilius, ir vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis iš pagrindų pertvarkė visą civilinę saugą ir ne itin daug jos paliko – dingo esminės civilinės saugos funkcijos valstybės išteklių panaudojimo gyventojams ir jų apsaugai organizuoti, liko tik mistinis pasirengimas ekstremalioms situacijoms ir dar daug kitų įmantrių teiginių. Dabartiniai civilinės saugos uždaviniai ir tikslai vėl nieko gero nežada, praktiškai neliko atsakomybės dėl gyventojų apsaugos. Susidaro įspūdis, jog PAGD vadovai išdūrė VRM ir valdančiuosius – rengdami naują Civilinės saugos įstatymo projektą nusikratė visų egzistavusių atsakomybių dėl slėptuvių ir gyventojų apsaugos.

Panašu, kad dabar civilinei saugai keliamas tik vienas tikslas – kaip užtikrinti ir pateisinti pačios civilinės saugos sistemos egzistavimą. Neįtikėtina, kad taip sugebėjome nusireformuoti. Dabar aišku, kodėl VRM pasižymi tokiu uolumu ir darbštumu – reikia pridengti ankstesnių kadencijų konservatorių reformų darbelius. Taip būna visada, kai nejaučiamas rūpestis paprastais žmonėmis, o rūpinamasi tik fantazijomis. Tuo tarpu visuomenė reikalauja atsakymų, o jų nėra. Dabartinių grėsmių akivaizdoje tokio nepasiruošimo gyventojų apsaugai negalima pateisinti.

Šiais metais dabartinių valdančiųjų numatyta dar viena civilinės saugos reforma, įsteigiant krizių valdymo centrą. Norėtųsi valdantiesiems palinkėti nepamiršti pagrindinės ir esminės valstybės pareigos – rūpesčio gyventojais ir jų gyvybėmis, atsakomybės už kiekvieną pilietį atskirai ir visus kartu. Būtina kelti tikslą apsaugoti 100% šalies gyventojų, o ne ploti katučių, jei sugebės pasislėpti vos 10% visuomenės.

Džiugu dėl to, jog nelaimių ir krizių valdymą bandoma pakelti į aukštesnį, vyriausybinį, lygį. Nebandoma eiti buvusios Sauliaus Skvernelio vyriausybės keliu, kai visą civilinę saugą norėta nuimti nuo ministerijos pečių ir perduoti PAGD, kuris net su priešgaisrinės saugos uždaviniais nesusitvarko.

Visgi lieka abejonių dėl krizių valdymo centro koncepcijos, nes pagrindinis klausimas yra dar vieno įstatymo ir dar vienos sistemos kūrimas prie ir taip apipjaustytos civilinės saugos. Vėl kalbama apie mistinį gėrį ir apie 40-50 gerai apmokamų etatų steigimą, bet nėra nei žodžio apie tai, kaip ir kiek žmonių bus išgelbėta. Sistema, kuri veikia kažkam be jokių konkrečių tikslų, o ne žmonių apsaugai, neverta nė sudilusio skatiko.

Robert Duchnevič yra LSDP pirmininkės pavaduotojas, Vilniaus r. savivaldybės tarybos narys

Susiję straipsniai

Close