Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijai Seime ėmėsi vadovauti Rasa Budbergytė – Seimo narė, buvusi finansų ministrė, Europos Audito Rūmų narė, taip pat valstybės kontrolierė. R. Budbergytė jau keli metai sėkmingai dirba socialdemokratų komandoje, o frakcijos seniūnės pareigas, likus metams iki Seimo rinkimų, perėmė iš Juliaus Sabatausko.

- Socialdemokratų partijos frakcija Seime, išlaikydama tradiciją, kasmet perrenka seniūną. Paskutiniams kadencijos metams išrinko Jus. Ar tai taps Jums iššūkiu?

- Žinoma, iššūkis, bet nėra netikėtas. Aš sąmoningai kandidatavau į seniūnės pareigas. Turiu viziją dėl frakcijos darbo.

Nors frakcija yra opozicijoje, nedidelė, manau, kad patirties ir galimybių turime nemažai. Tiesiog kartais reikia nustoti tūpčioti vietoje. Ir dabar, sakyčiau, pats laikas tai padaryti.

Labai svarbu organizuoti darbą taip, kad visi frakcijos nariai galėtų efektyviai panaudoti savo žinias, patirtį ir gebėjimus, dirbtų kartu, palaikydami vienas kitą.

Žinau, kad tik komandinis darbas leidžia suformuoti stiprų „kumštį“, pasiekti reikšmingų ir matomų rezultatų.

- Kodėl nusprendėte imtis lyderystės? Ar užteks įgūdžių vadovauti frakcijai, kurioje visi nariai turi savo ambicijų, savo matymą?

- Vadovaujamo darbo patirties turiu pakankamai. Vadovavau Valstybės kontrolei, kurioje dirba keli šimtai darbuotojų. Teko vadovauti ir Finansų ministerijai, prisiimant atsakomybę už šalies finansus ir juos skaičiuojančius žmones.

 

Žinau, kad tik komandinis darbas leidžia suformuoti stiprų „kumštį“, pasiekti reikšmingų ir matomų rezultatų.

 

Dirbdama Europos Audito Rūmuose, buvau išrinkta šios institucijos I mažosios kolegijos, audituojančios žemės ūkį, seniūne. Čia vadovavau kolektyvui, kuriame dirba skirtingų kultūrinių požiūrių ir patirčių žmonės. Panašiai kaip Seime.

- Ar įvertinate, kad imatės atsakomybės prieš rinkimus, kai per frakcijos veiklą visiems Lietuvos rinkėjams teks parodyti socialdemokratų jėgą, jų idėjas ir iniciatyvas, išryškinti pozicijas?

- Manau, kad galiu suburti dabartinę frakciją bendram komandiniam darbui. Ir ši frakcija, kad ir nedidelė, bet gali būti didžiausios šalies partijos avangardu.

Turime susitelkti ir planuoti darbus. Rinkimus privalome laimėti, nes dabartiniai valdantieji demonstruoja visišką politinį neįgalumą. Matome jų valdymo, tiksliau negebėjimo valdyti, pasekmes ir suprantama, kad tai tęstis negali.

Rinkėjai tai irgi supranta. Tiek protesto formų – mitingų, okupuojamų ministerijų, uždaromo universiteto – Lietuva dar nematė. O kur dar žemdirbių kryžiais nustatytos pakelės – ir tai per „valstiečių“ valdymą.

Socialdemokratai turi pasiūlyti žmonėms aiškius sprendimus visais visuomenei svarbiais klausimais.

- Kokių savybių turite, dėl kurių imatės tokių lyderystės iššūkių?

- Pradėčiau nuo savo žemaitiško užsispyrimo. Čia gal kultūriškai, o gal genetiškai duota – ko imuosi, dirbu, kol padarau. Neskaičiuoju, kiek man tai kainuoja pastangų, nemiegotų valandų ar neperskaitytų knygų.

 

Žmonės blogai jaučiasi ne tik dėl mažų pajamų, bet ir dėl neteisybės jausmo, kai, pavyzdžiui, norėdamas įsigyti nuosavą būstą esi priverstas išvažiuoti į užsienį uždarbiauti ar įsiskolinti bankams, įsipareigojant iki pensijos mokėti už stogą.

 

Dar vienas svarbus dalykas – sąžiningumas sau ir kitiems. Manau, kad tik sąžiningas žmogus, kuris pripažįsta savo klaidas, gali prisiimti atsakomybę, o ne bėgti nuo jos.

- Esate žemaitė, gyvenate Vilniuje. O ar teko pažinti kitų Lietuvos žmonių gyvenimą, jų skirtumus?

- Gimiau Plungėje, prie sraunios Babrungo upės. Kai man buvo vienuolika metų, tėvai persikraustė į Prienus. Čia baigiau „Žiburio“ gimnaziją.

Prienuose amžino poilsio atgulė mano tėveliai. Čia tebegyvena brolis su šeima. Todėl vis aplankau šitą kraštą.

Tapusi Seimo nare išvažinėjau visą Lietuvą – kone visus jos kampelius. Teko bendrauti su daugybe žmonių iš įvairiausių Lietuvos vietų.

Didžiausią nerimą kelia tai, jog akivaizdu, kad Lietuvos egzistuoja mažiausiai dvi. Tai – didmiesčiai ir likusi Lietuva.

Žmonės gyvenantys tose skirtingose Lietuvose, skirtingai jaučiasi, skirtingas problemas sprendžia. Jeigu daugeliui vilniečių problema yra tai, kur pastatyti automobilį mieste ar kaip per kamščius į darželį nuvežti vaikus, tai kur nors rajone gyvenančiam žmogui svarbiausia turėti ir išsaugoti darbą, sudėlioti iš algos pinigėlius taip, kad užtektų ir vaikams pamaitinti, ir naujiems batams nupirkti.

 

Čia gal kultūriškai, o gal genetiškai duota – ko imuosi, dirbu, kol padarau. Neskaičiuoju, kiek man tai kainuoja pastangų, nemiegotų valandų ar neperskaitytų knygų.

 

Dar viena dalis žmonių, dėl kurių itin apmaudu – pensininkai. Jie gyvena savo atskirą gyvenimą, kuriame nėra  nei atostogų, nei pramogų. Jų didžiausias lūkestis, kad aplankytų artimieji ir pensijos kaip nors užtektų maistui, mokesčiams ir vaistams.

Žmonės blogai jaučiasi ne tik dėl mažų pajamų, bet ir dėl neteisybės jausmo, kai, pavyzdžiui, norėdamas įsigyti nuosavą būstą esi priverstas išvažiuoti į užsienį uždarbiauti ar įsiskolinti bankams, įsipareigojant iki pensijos mokėti už stogą.

- Karjerą padarėte nebūdama politike. Kodėl nusprendėte jungtis prie socialdemokratų komandos?

- Pirmiausia akis nuolat badė neteisybė, kai matydavau, kad iš mažai uždirbančių žmonių valstybė paima tiek daug, kad dirbančio žmogaus kasdieniniu palydovu tampa nepriteklius. Jis turi sukti galvą, kaip užsidirbti papildomai, kaip išmaitinti šeimą ar įsigyti būstą, pagaliau, slėpti mokesčius, kai tų pinigų neužtenka.

O pinigų nestokojantys galvos sau nesuka, nes iš jų valstybė paima mažiau nei iš uždirbančių vidutines pajamas. Turtingi verslininkai ne visada noriai dalinasi pelnu su savo darbuotojais.

Biudžete nuolat trūksta pinigų švietimui, sveikatos apsaugai ir socialinėms reikmėms. Skaudžiausia, kad ekonomikai augant, biudžetininkams duoti pažadai ar net raštiški įsipareigojimai vis dar nukeliami ateičiai.

 

O pinigų nestokojantys galvos sau nesuka, nes iš jų valstybė paima mažiau nei iš uždirbančių vidutines pajamas.

 

Mokytojai, dėstytojai, medikai, ugniagesiai neapsikentę protestuoja ar grasina streikais, o Vyriausybė, pridalinusi pažadų, jų įgyvendinimą, rodos, ketina nukelti ir perduoti naujam Seimui ir Vyriausybei.

Blogiausia, kad žmonės turi streikais ir protestais išsireikalauti tai, kas jiems priklauso. Privalome susitarti dėl mokesčių sistemos pertvarkymo ir užtikrinti stabilius finansus valstybėje.

- Dabartiniai valdantieji, eidami į rinkimus, Lietuvos žmonėms prižadėjo ne tik didinti jų pajamas, bet ir reformuoti daugelį sričių. Kaip vertinate jų pertvarkas?

- Pertvarkos yra būtinos, bet su sąlyga, kad pokyčiai prisidės prie realaus žmonių gyvenimo pagerėjimo.

Vien tik gerų norų ir pažadų neužtenka, reikia ir gebėjimų valdyti valstybę. Deja, pasiskelbę profesionalais, dabartiniai valdantieji neturėjo pakankamai kompetentingų žmonių ir iš daugybės jų vadinamųjų reformų gavosi šnipštas.

Mokestinės pertvarkos nesumažino atskirties ir pajamų nelygybės, miškų reforma neužtikrino gamtos apsaugos ir tų pačių miškų išsaugojimo.

Valdantieji užsimojo taupyti biudžeto pinigus, naikindami mažąsias ligonines, bet nepasirūpino, kad rajonuose gyvenantys žmonės gautų kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas.

Buvo sujungti šalies universitetai, bet paaiškėjo, kad pinigų nesutaupyta ir mokslo darbuotojų algoms jų vis tiek trūksta.

 

Blogiausia, kad žmonės turi streikais ir protestais išsireikalauti tai, kas jiems priklauso. Privalome susitarti dėl mokesčių sistemos pertvarkymo ir užtikrinti stabilius finansus valstybėje.

 

Nyksta viešosios paslaugos regionuose – viešojo transporto tinklas traukiasi, mažėja sveikatos priežiūros ir socialinių paslaugų.

Pažiūrėkim, kas nutiko su garsiai ištrimituotomis Žemės ūkio ministerijos perkėlimo, vaučerių akcijomis.

- Jūsų įvaizdis – dalykiška, protinga, energinga moteris. O ką Jums reiškia šeima, namai?

- Ne tik žinios ir atkaklus darbas, bet, be jokios abejonės, ir šeimos buvimas šalia man padėjo būti rezultatyvia savo darbinėje veikloje. Aš didžiuojuosi būdama žmona ir mama. Mano dvimetriniai ąžuolai – vyras ir sūnus – yra didžiausia mano parama ir malonus rūpestis.

- Kas Jums yra laiminga šeima?

- Kad šeimoje jaustumeisi laimingas, nepakanka vien tik pasidalinti darbus ir pareigas, bet labai svarbu ir suprasti vienas kito poreikius. Juk gal vieną dieną vienas labiau pavargęs, kitą dieną – kitas. Ir tuomet šiukšlių išnešimas nėra toks nemalonus darbas, kai supranti, kad tai darai dėl savo artimo.

- Ne vienerius metus dirbote ir gyvenote ne Lietuvoje. Dabar daug mūsų tautiečių pasirenka gyvenimą užsienyje. Ar nenorėjote ir Jūs ten likti?

- Aš norėjau grįžti į Lietuvą, pas šeimą. Žinojau, kad teks palikti komforto zoną. Ir tas išėjimas iš komforto zonos žmogui dažnai yra sunkus apsisprendimas, tačiau jeigu to nedarai, tai nejudi į priekį.

Kalbino Irmina Frolova-Milašienė