Ramūnas Lydis. Miškininkystė ir aplinkosauga: ar įmanoma suderinti?

Ramūnas Lydis. Miškininkystė ir aplinkosauga: ar įmanoma suderinti?

Kirsti ar nekirsti Lietuvos miškus? Saugoti, palikti gamtai ar gauti tiesioginę ekonominę naudą? Tai klausimai, kylantys šiuolaikinei Lietuvos visuomenei. Nebijau sakyti, kad šiuo klausimu mūsų mažos šalies visuomenė skilusi į dvi ar net tris dalis: viena dalis norėtų visiško miškų kirtimo atsisakymo, kita – gauti pajamas iš turimų miškų, o trečia kažkur per vidurį.

Ar įmanoma rasti bendrą sprendimą? Manau, kad taip. Tačiau tam reikės laiko, gilių diskusijų, visų pusių geranoriškumo, noro rasti visiems tinkamą sprendimą. Šioje situacijoje negali būti absoliutaus laimėtojo ar absoliutaus pralaimėtojo. Tiek miškų kirtimų priešininkai, tiek miškus kertantys turi nusileisti.

Pradžiai pabandysiu pateikti savo vertinimą tiek iš vienos pusės, tiek iš kitos.

Kokie visuomenininkų, aplinkosaugininkų poreikiai miškui? Aplinkosauginės organizacijos mišką supranta kaip ekosistemą, kuri yra pilna biologinės įvairovės. Šiuo atžvilgiu itin vertinami vyresni medynai ir ypač tie, kurie pasiekė savo gamtinę brandą. Be to, šiems miškams yra būdingas didelis kiekis negyvos medienos, vyksta natūralūs gamtiniai procesai, ekosistemos lėtai persitvarko savaime. Tokiuose miškuose gali būti vykdoma tik buveinių ir rūšių apsaugai reikalinga veikla, pavyzdžiui, dalies medžių ar krūmų pašalinimas, siekiant atverti erdvę tam tikroms rūšims, savaiminio atsikūrimo skatinimas ir panašiai.

Kokią dalį tokie miškai turėtų užimti? Idealiu atveju jie turėtų apimti visus brandžius miškus bei nemažą dalį kitų, visus saugomų teritorijų miškus bei miškus, kuriuose jau dabar yra arba potencialiai gali būti Europos svarbos buveinės.

Yra ir kita visuomenės dalis, kuri miškus norėtų išsaugoti neliestus arba tvarkomus kaip parkus. Kitaip tariant, pabrėžiama estetinė miškų vertė. Ši grupė žmonių labiausiai norėtų, kad miškai nebūtų kertami šalia lankytinų objektų, gyvenamųjų teritorijų, vandens telkinių bei kitų estetiškai vertingų vietų. Dėl estetinio grožio palaikymo svarbu, kad miškai nebūtų iškertami plynai, juose po darbų neatsirastų provėžos, nebūtų paliekamos kirtimo liekanos.

Trečioji visuomenės dalis, kurią didžiąja dalimi sudaro su miškininkystės veikla susiję asmenys (didžioji dalis miškų savininkų ar valdytojų, medienos ir baldų pramonės įmonės), norėtų iš miškų gauti maksimalią ekonominę naudą. Tam būtina vykdyti intensyvius miško kirtimo darbus, naudojant šiuolaikines technologijas, kirsti medžius, pasiekusius techninę brandą, auginant maksimaliai našius medynus, juos ugdant, iškirstus medynus atkurti, sodinant medelynuose išaugintus sodmenis, atskirais atvejais taikant savaiminį atsikūrimą. Šioje vietoje norisi pažymėti, kad miškininkystė ir medienos pramonė sukuria tikrai nemažą dalį šalies BVP (pagal 2017 m. duomenis, vien medienos apdirbimo pramonė sukūrė apie 5 procentus).

Visų pirma reikėtų koreguoti Miškų įstatymą ir medienai, pagamintai vykdant gamtotvarkos darbus, netaikyti privalomųjų atskaitymų.

Taigi, kur tas aukso viduriukas, kaip suderinti tokius skirtingus interesus? Klausimas ir sunkus ir lengvas. Lengvas todėl, kad tiesiog reikia susitarti. Sudėtingas, todėl, kad susitarti yra labai sunku. Kai abi pusės turi savo aiškias pozicijas ir nenori nusileisti, susitarimo negali būti. Galbūt valdžia, Seimas gali priimti vienos ar kitos pusės interesus tenkinantį sprendimą? Taip, gali, bet priėmus tik vienos pusės interesus atitinkantį sprendimą, kita pusė stipriai nukentės. Todėl, manau, laikas padėti emocijas į šalį ir sėsti visoms pusėms už stalo ir ne jausmais, o skaičiais vadovaujantis padaryti sprendimus. Šiuo atveju labai tiktų rytų šalių filosofija – daug galvoti, svarstyti, įvertinti visus teigiamus ir neigiamus aspektus ir priimti sprendimus.

Kaip aš matau tą aukso vidurį? Mano galva, saugomose teritorijose reikėtų pakeisti ūkininkavimo principus ir nuo miškotvarka paremto ūkininkavimo pereiti prie gamtotvarka grįsto ūkininkavimo. Esminis skirtumas tarp šių sistemų yra tai, kad miškotvarka arba klasikinė miškininkystė, kalba apie našių ir stabilių medynų auginimą, siekiant maksimaliai didelio tūrio brandos amžiuje. Tuo tarpu gamtotvarkos principas – vykdyti „ūkines“ priemones tiek, kiek reikia gerai buveinių ir rūšių būklei užtikrinti. Įdomu tai, kad abiem atvejais būtų pagaminama medienos produkcija. Tik vienu atveju taikant šiuolaikines technines priemones, efektyvesnę techniką ir pan., o kitu atveju – ekstensyvias technologijas, kurios daro minimalią neigiamą įtaką buveinei.

Šioje vietoje atsiranda svarbus ekonominis aspektas. Vykdant klasikinį ūkininkavimą medienos savikaina gaunasi gerokai mažesnė nei vykdant gamtotvarkos darbus. Kaip nors šiek tiek subalansuoti sistemą? Visų pirma reikėtų koreguoti Miškų įstatymą ir medienai, pagamintai vykdant gamtotvarkos darbus, netaikyti privalomųjų atskaitymų (privačių miškų savininkams 5 proc., o valstybinių miškų valdytojams – 15 proc.). Iš tiesų valstybės biudžetas dalinai netektų tam tikros dalies pajamų, bet tai būtų savotiška investiciją į biologinės įvairovės apsaugą.

Yra ir drastiškesnis būdas. Išpirkti visus privačius miškus, esančius saugomose teritorijose, ir juose nebevykdyti ūkinės veiklos. Bet šis modelis yra itin brangus ir nemanau, kad valstybės biudžetas galėtų tai pakelti.

Dar viena svarbi priemonė siekiant susitarimo – nustatyti galutinį, baigtinį procentą nuo visų Lietuvos miškų, kiek turi būti saugoma, nevykdoma miškų ūkio veikla. Susitarus dėl tokio procento ir nustačius, kuriuose miškuose nebeūkininkaujama, kituose miškuose turi būti leidžiama maksimali ūkinė veikla skaičiuojant grynai ekonominį atsiperkamumą. Galbūt atsisakant ir kirtimų amžiaus reglamentavimo bei kitų apribojimų.

Susitarus dėl tokių priemonių, ko gero, galėtume užtikrinti visų visuomenės grupių interesų tenkinimą. Svarbus tik vienas dalykas – sutarus dėl tokių miškų tvarkymo principų, nei vienai pusei, nei kitai „nebelįsti į vienas kito daržą“. Tai leistų užtikrinti stabilumą tiek gamtosaugoje, tiek medienos pramonėje.

Susiję straipsniai

Close