Populiarus teiginys, kad Lietuva išugdė išlaikytinių kartą, kurios atstovai nenori dirbti, bet siekia gauti išmokas, turi turi tiesos grūdą, bet kartu yra ir klaidingas. Viena vertus, ne visuomet galima rasti tinkamų ir norinčių dirbti darbuotojų, kita vertus, kai kada žmonės turi labai realių priežasčių nedirbti arba dirbti nelegalų darbą.
„Viena iš problemų yra kokybiškų viešųjų paslaugų stoka. Lietuvoje mes turime pakeisti paslaugas taip, kad galėtume tiksliai diagnozuoti, kodėl žmogus nedirba, kodėl jis paskendęs alkoholio ar abejingumo liūne. Ar žmogui reikia padėti susirasti darbą, ar jis negali dirbti, nes serga depresija, ar alkoholizmu, o gal jis negali išsimokėti skolų? Gal jis praradęs viltį, nes šeši skirtingi antstoliai reikalauja atiduoti skolas, gal jis patikėjo greitųjų kreditų reklama? Žmogus gali būti pakliuvęs į tokią beviltišką duobę, kad net nebemato prasmės dirbti“, - teigia Lietuvos socialdemokratų partijos (LSDP) Seimo narė Dovilė Šakalienė.
Parlamentarė kartu su LSDP pirmininku Gintautu Palucku ir Seimo nare Rasa Budbergyte viešėjo Prienuose, kur dalyvavo „Misija: Lietuva“ diskusijoje apie tai, ko reikia Lietuvoje, kad nors truputį piliečiai pasijaustų laimingesni.
„Misija: Lietuva“ yra socialdemokratų diskusijų ciklas, kuriuo norime diagnozuoti regionų problemas ir paruošti reikiamus teisės aktų projektus Seime. Nors šiuo metu LSDP dirba opozicijoje, bet net ir nepriklausant valdžiai galima rengti įstatymų projektus bei tartis dėl jų priėmimo.
„Misija: Lietuva“ yra socialdemokratų diskusijų ciklas, kuriuo norime diagnozuoti regionų problemas ir paruošti reikiamus teisės aktų projektus Seime
Vienas iš svarbiausių darbų yra kartu su Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklu parengtos Civilinio proceso kodekso pataisos, kurių priėmimas palengvintų skurstančiųjų padėtį.
Socialdemokratai siūlo, kad visos vieno skolininko bylos būtų priskiriamos vienam antstoliui, kad skoloms būtų leidžiama išskaičiuoti ne daugiau nei 20 proc. atlyginimo, taip pat kad išieškojimai būtų stabdomi, jei žmogus yra reabilitacijos įstaigoje, norima neleisti išieškoti skolos iš būsto, kuriame skolininkas gyvena, jeigu ją galima išmokėti per dvejus metus. Galiausiai, siūloma leisti išieškoti iš pajamų, kurios viršija 238 eurus, nes tai absoliutus minimumas pragyventi vienam žmogui.
Teisingumo ministerijos duomenimis, Lietuvoje kas dešimtas žmogus turi įsiskolinimų.
KODĖL NESLOPSTA EMIGRACIJA?
Diskusijoje buvo aptarta ir pagrindinė Lietuvos problema – emigracija. 2017 m. nuolatinių gyventojų skaičius Lietuvoje sumažėjo 37,8 tūkst. LSDP pirmininkas G. Paluckas pats yra ragavęs emigranto duonos ir šią patirtį prisimena kaip sunkią.
„Buvau išvykęs dirbti į Londoną būdamas studentas. Gyvenau kaip ir visi: sublokuotame kotedže septyniese trijuose kambariuose. Tos sąlygos buvo tokios įdomios. Nors gyvenimo sąlygos buvo ištveriamos, bet darbas statybose nebuvo itin lengvas. Vidutiniškai tekdavo dirbti 12-14 valandų. Be to, emigracijoje atsiskleidžia įvairios emocinės būklės. Jeigu pastebėsite dabartinių emigrantų rašinius, jie daug dalykų nutyli, mėgina didžiuotis ar net puikuotis pasiekimais, ką jie sau gali leisti iš minimalios algos, bet darbas neįtikėtinai sunkus, o perspektyvos neapibrėžtos“, - pasakojo G. Paluckas.
Pasak politiko, būnant emigracijoje perdėtai sustiprėja tėvynės meilė, žmogus jaučiasi išplėštas iš savo kultūrinės aplinkos, draugų, giminės, iškyla sentimentai.
„Todėl kai mes kalbame apie emigracijos dalykus, kaip susigrąžinti išvažiavusius žmones, tai reikia žinoti, jog jie nori grįžti į Lietuvą, didžioji dalis to nori. Tačiau čia grįžę jie tiesiog negalėtų išgyventi. Emigracijoje gaudami minimalią algą jie gali išgyventi ir parsiųsti pinigų į Lietuvą, čia – dažnai negali. Taigi ekonominės sąlygos yra bazė. Jeigu nėra ekonominių sąlygų, mylėk tu tėvynę kiek nori, bet kai tavo vaikai alkani su visa savo meile kraustysies į užjūrį“, - teigė G. Paluckas.
Kai mes kalbame apie emigracijos dalykus, kaip susigrąžinti išvažiavusius žmones, tai reikia žinoti, jog jie nori grįžti į Lietuvą, didžioji dalis to nori. Tačiau čia grįžę jie tiesiog negalėtų išgyventi
Seimo narė R. Budbergytė pabrėžė, kad Lietuvoje nėra pusiausvyros tarp ekonominio augimo ir investicijų į socialinę apsaugą, žmogiškąjį kapitalą. Negana to, dėl nepakankamo perskirstymo per biudžetą negalime tinkamai finansuoti švietimo, sveikatos apsaugos, socialinių priemonių, todėl nuolat esame pasmerkti taikytis prie blogų paslaugų: ateina žmogus į instituciją ir negauna jokios pagalbos arba pagalba būna nepakankama.
KAM NESIBAIGĖ KRIZĖ
G. Paluckas priminė, kad Lietuvoje krizė dar nesibaigė daugeliui viešojo sektoriaus darbuotojų – mokytojams, socialiniams darbuotojams, kultūrininkams, nes jų darbo užmokestis iš esmės nesikeitė nuo krizės laikų. Tai paliečia daugiau nei 200 tūkst. gyventojų, tačiau Seime buvo atsisakyta siūlymų bazinį atlyginimą didinti iki lygio prieš krizę.
Pasak G. Palucko, ilgainiui vienų turtėjimas, o kitų skurdumas sukuria pajamų nelygybę, kuri perauga į galimybių nelygybę, kai neturėdama pinigų šeima negali tinkamai išmokslinti vaiko ir sukurti jam geresnę ateitį. Šeimos politika mūsų šalyje irgi neišvystyta, todėl šeimos negali tikėtis jokios pagalbos, jei susiduria su sunkumais.
Prienų gyventoja savo ruožtu teiravosi, kaip nutinka, kad Lietuvoje į socialinės rizikos sąrašus įtrauktos šeimos sugeba save realizuoti užsienyje. Moteris teigė netikinti, kad užsienio valstybėse tokioms šeimoms suteikiama kokia nors stebuklinga pagalba.
„Išvažiavo vienas paskui kitą, išsimokėjo skolas čia, ten nusipirko namus. Aš nemanau, kad su jais dirbo penki socialiniai darbuotojai. Kaip ten dabar yra? Žinau ne vieną tokį pavyzdį“, - diskusijoje teigė Prienų gyventoja.
Atsakydamas į klausimą G. Paluckas pabrėžė, kad Lietuva ir Vakarų Europos šalys skiriasi tuo, kad mūsų valstybėje minimalus atlyginimas vos viršija visų įmanomų pašalpų dydį, o pradėjus dirbti pašalpų dažnai netenkama. Išsivysčiusiose valstybėse net minimalus atlyginimas yra kur kas didesnis, todėl įdėjus šiek tiek pastangų gaunama daugiau naudos.
R. Budbergytė teigė, jog Lietuvoje net tie, kurie turi suteikti pagalbą į socialinės rizikos sąrašus patekusioms šeimoms – tai yra socialiniai darbuotojai – gauna mažą atlyginimą ir nespėja aplankyti visų žmonių, kuriems reiktų padėti.
Atsakomybės už klaidas negalime kratytis, bet šiandien mes esame kitokie, keičiamės, taisome savo klaidas. Pagaliau mūsų žodžiai ir darbai nebesiskiria
Ar už tai atsakingi ir socialdemokratai? LSDP pirmininkas G. Paluckas teigia, kad socialdemokratai atsakomybės negali vengti, nes iš tiesų vadovavo kelioms valdančioms koalicijoms. „Atsakomybės už klaidas negalime kratytis, bet šiandien mes esame kitokie, keičiamės, taisome savo klaidas. Pagaliau mūsų žodžiai ir darbai nebesiskiria“, - reziumavo G. Paluckas.
