Kai buvo suskaičiuoti visi rinkėjų balsai ir prasidėjo koalicijos formavimo darbai šalia įprastų prioritetinių klausimų – mokesčiai, pensijos ar sveikatos apsauga – vietos pagaliau atsirado ir žmogaus teisėms.
Buvo kalbama, jog tai yra ypatingos svarbos klausimas (abiejų liberalų partijų vadovės) ar tiesiai šviesiai rėžiama, jog beveik neįmanoma susitarti dėl „bet kokios nuolaidos režimams, kurie yra nusikalstami, kurie negerbia žmogaus teisių ir žmonių pasirinkimo galimybių“ (I. Šimonytė). Turint omenyje, kad koalicinė sutartis pasirašyta, peršasi mintis, jog dėl žmogaus teisių svarbos susitarti pavyko.
Tačiau, matyt, kažkur įsivėlė klaidelė ir prioritetai buvo pamiršti. Tokią prielaidą galima daryti ne tik skaitant koalicijos sutarties projektą, bet ir stebint 3 partijų veiklą šiame pereinamajame laikotarpyje.
Esmė ta, kad Aliaksandro Lukašenkos bei Vladimiro Putino režimai nėra vieninteliai, esantys mūsų kaimynystėje ir į žmogaus orumą kreipiantys tiek pat dėmesio kiek Donaldas Trumpas į rinkimų rezultatus. Dar yra Lenkija.
Turint omenyje, kad koalicinė sutartis pasirašyta, peršasi mintis, jog dėl žmogaus teisių svarbos susitarti pavyko.
Mėšlinas autoritarizmo botas jau kelerius metus maknoja po Rzeczpospolitą. Greta teismų politizavimo, žiniasklaidos laisvių ribojimo ar valstybės tarnybos užpildymo lojaliais asmenimis prieš porą savaičių buvo „prijungtas“ ir beveik visiškas abortų draudimas, dėl ko kilo didžiausia protestų banga nuo Sovietų Sąjungos griūties.
Prieiga prie šios procedūros Lenkijoje ir iki tol buvo stipriai apribota, o Konstituciniam Tribunolui nusprendus, jog nėštumo nutraukimas, kuomet vaisius yra akivaizdžiai pažeistas ligos ar kito sutrikimo, prieštarauja Konstitucijai, praktiškai visi legalūs keliai tapo užkirsti. Skaičiai kalba patys už save – 2019 metais Lenkijoje atlikta 1100 abortų, o 1074 iš jų būtent dėl sergančio vaisiaus.
Aišku, poreikis ir realus pasaulis niekur nedings, nes abortų draudimas neatneša to paslaptingojo išganymo, kurį perša radikalūs patriarchalinės visuomenės palaikytojai. Tiesiog kasmet papildomas tūkstantis moterų prisijungs prie dešimčių tūkstančių kitų ir rinksis nesaugias alternatyvas, o jei galės sau tau leisti – keliaus į kitas valstybes, bet savaime aišku, jog tokia galimybė prieinama ne kiekvienam.
Deja, bet visi bandymai valdantiesiems radikalams pritaikyti antrąjį Niutono dėsnį stringa biurokratinėse taisyklėse ir politinės valios stokoje.
Štai premjeras Saulius Skvernelis prieš du mėnesius išsakė savo paramą Lenkijos valdantiesiems šių ginče su Europos Komisija dėl pažeistų teisės viršenybės principų, o lapkričio 1 dieną pasidžiaugė – t.y. jau po tribunolo sprendimo – labai glaudžiais santykiais tarp abiejų kaimynių.
Aišku, poreikis ir realus pasaulis niekur nedings, nes abortų draudimas neatneša to paslaptingojo išganymo, kurį perša radikalūs patriarchalinės visuomenės palaikytojai.
Prezidentas Gitanas Nausėda, sveikindamas lenkus nepriklausomybės dienos proga, sugebėjo padėkoti už demokratinių vertybių, žmogaus teisių ir laisvių gynimą. Buvo pagrįstai išjuoktas ir smerkiamas.
O užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, atrodo, jau planuoja darbo pabaigą – nerado laiko, o gal nesugalvojo, ką šia tema galėtų pasakyti net Tviteryje, kurį įprastai naudoja gan aktyviai.
Panašios pozicijos, dėl niekam nežinomu priežasčių, laikosi ir 2020 metų Seimo rinkimų nugalėtojai. Nuo pat spalio 22 dienos vakaro, kuomet paskelbtas teismo sprendimas, vienintelė Viktorija Čmilytė-Nielsen savo Facebook paskyroje parašė 2 sakinius apie Lenkijoje vykstančius protestus.
Alio, progreso koalicija, ar kaip ten jus kažkas pavadino?
Premjeras, ministras ir prezidentas, tiesą sakant, pernelyg nenustebino. Su šiais žmonėmis gyvename jau kurį laiką ir galime nuspėti, ką ir kaip pasakys (jeigu pasakys). O ateinanti dešiniųjų „žmogaus teisės bus prioritetas“ koalicija tiesiog susimovė.
Susimovė, nes Lenkijos gatvėse esantiems protestuotojams solidarumo reikia ne ką mažiau nei baltarusiams, besipriešinantiems A. Lukašenkos diktatūrai. Susimovė, nes solidarumą galėjo pademonstruoti Seimo salėje paspausdami mygtuką, kai į šią buvo atnešta protestuotojus palaikanti rezoliucija. Absoliuti dauguma kitos kadencijos valdančiajai daugumai priklausysiančių šio Seimo narių net nepritarė dokumento įtraukimui į darbotvarkę – už tai balsavo vos 16 Seimo narių, iš kurių 6 priklauso socialdemokratams. O iš darbotvarkės rezoliuciją išimti pasiūlė ne bet kas kitas, o konservatorius Jurgis Razma, tai tas ant to.
Ateinanti dešiniųjų „žmogaus teisės bus prioritetas“ koalicija tiesiog susimovė.
Bene didžiausia Lietuvos užsienio politikos problema yra buvimas vieno klausimo valstybe. Tarptautinėje arenoje mes kalbame tik apie Rusiją, kartais įtraukdami ir Baltarusiją, tačiau visiškai ignoruodami kitus kylančius iššūkius. Kai Kipras blokavo sankcijas Baltarusijai ir reikalavo griežtos Europos Sąjungos pozicijos Turkijos veiksmų atžvilgiu mes šiuo klausimu pozicijos neturėjome.
Žmogaus teisės negali būti barstomos po trupinį, o žmonės rūšiuojami į tuos, kurie tų teisių nusipelnė ir kurie ne. Tokiais savo veiksmais – ar, tiksliau, jų nebuvimu – Lietuva demonstruoja, jog yra nepatikima, nes niekada negali būti užtikrintas, ar ji tave palaikys net tais atvejais, kai tylėjimas kelia gėdos jausmą.
Dėka geografinių, istorinių bei kultūrinių ryšių su Lenkija esame neįtikėtinai palankioje padėtyje demonstruoti lyderystę ir kurti tokią Lietuvą, kuri būtų gerbiama ne tik oficialių vizitų metu, o vos pravėrus burną netektų gintis nuo kaltinimų veidmainyste.
Žinoma, išreikštas pasipiktinimas ar gilus susirūpinimas neišsklaidys to ūko, kuris yra apgaubęs Lenkijos institucijose sėdinčių asmenų protus, tačiau tai visi supratome ir tada, kai stovėjome Laisvės kelyje ar rašėme palaikančius komentarus po baltarusių mitingų vaizdais Facebooke. Ir vis dėlto tai darėme, nes tai buvo ir yra teisinga.
Dabar situacija tokia pati. Skiriasi tik žmonės, kuriems tos paramos reikia. Bet dėl to mūsų vertybės ir retorika keistis neturėtų.
