Apgulti vasaros karščio mes tapome apsupti ir kito reiškinio, kuris, kaip ir karštis, padalina visuomenę į dvi dalis. Kalbu apie masinę isteriją, kilusią dėl išaugusio migrantų srauto per rytinę Lietuvos sieną. Įspūdis toks, jog atsidūrėme ties bedugnės riba, „gyvenk arba mirk“ situacijoje.
Tačiau realybė yra kitokia ir jos nepakeis nei Seime priimamos rezoliucijos, nei atskirų politikų gąsdinimas karu, žaliaisiais žmogeliukais ar kitais nebūtais pavojais. Aukštas pareigas valstybėje užimantys asmenys, pasitelkę tokią retoriką, elgiasi visiškai priešingai nei turėtų – vietoje nuraminimo, kalbėjimosi ir supratimo skatinimo jie kelia paniką ir tik dar labiau dirgina visą visuomenę, kurios psichinė sveikata, dėl beveik pusantrų metų besitęsiančios koronaviruso pandemijos bei su ja keliaujančio neužtikrintumo, ir taip yra įtempta.
Stebėdamas situaciją ir girdėdamas tokias kalbas akimirkai užsimirštu, kur esu. Ar tai tikrai ta pati valstybė, tie patys žmonės, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie žmogaus teises kaimyninėse šalyse? Ta pati valstybė, kuri yra Europos Sąjungos narė? Sąjungos, kurios Parlamentas visą jos teritoriją paskelbė LGBTQ+ laisvės erdve?
Tada prisimenu – mes visuomet tokie buvome. Tiksliau, mus išmokė tokiais būti. Dabar piktinamasi, jog už mokesčių mokėtojų pinigus bus išlaikomi rytinę sieną kirtę asmenys – juos reikės maitinti, apgyvendinti, gydyti. Tačiau iki tol įvairios visuomenės grupės buvo vadinamos tinginiais, parazitais, nenorinčiais dirbti, „pašalpiniais“ ar kokiu nors kitu, užgaulesniu, žodžiu. Prie to aktyviai prisidėjo tiek įvairių verslo ar darbdavių organizacijų atstovai, besiskundžiantys pernelyg didelėmis socialinėmis išmokomis ir iš to išplaukiančiu žmonių nenoru dirbti, tiek įvairūs politikai, pašiepiamu tonu kalbėję apie „pašalpinius“ bei jiems kuriamą valstybę.
Ar tai tikrai ta pati valstybė, tie patys žmonės, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie žmogaus teises kaimyninėse šalyse?
Visoje pabėgėlių situacijoje matome tą patį. Apie priežastis, dėl kurių tokia situacija susidarė (ne, ne sankcijos Lukašenkai kaltos), nekalbama ne tik plačiuose visuomenės sluoksniuose ar žiniasklaidoje, bet ir tarp politinių vadovų. Vietoje to siūlomos tvoros, šūviai ir panašūs dalykai, kurie problemos nespręs.
Mes, kolektyviai, vis dar nesuprantame, jog šiuo metu sprendimo dėl prieglobsčio laukiantys asmenys nėra nei nusikaltėliai, nei įsivaizduojamos velnio sėklos nešėjai, norintys sugriauti mums įprastą kasdienybę. Jie paprasčiausiai ieško gardesnio duonos kąsnio arba nesubombarduoto stogo virš galvos ir šie motyvai nepadaro jų grėsme nacionaliniam saugumui – nesvarbu, ar jiems priskirsime dabar Lietuvoje itin populiarų „ekonominio migranto“, ar politinio pabėgėlio sąvoką.
Jau girdžiu piktus balsus: „Tai tu nori priimti juos visus?“ Tiesą sakant, kad reikia prieglobstį suteikti visiems, kirtusiems Lietuvos – Baltarusijos sieną girdžiu sakant tik tuos, kurie reikalauja pabėgėlių priimti kuo mažiau arba jų neįsileisti visai. Neteko girdėti nevyriausybinių organizacijų ar kitų aktyvistų reikalavimų be jokių kalbų ir klausimų patenkinti visus prieglobsčio prašymus.
Esame – bent jau teigiame, kad esame – bendruomenės, vertinančios teisės principų viršenybę, prisiimtus įsipareigojimus bei užjaučiančios nelaimės užkluptus, dalis, todėl šiuos žodžius turime įrodyti konkrečiais veiksmais. Egzistuoja reikalavimai (ar pernelyg griežti – kitas klausimas), kuriuos asmenys, norėdami gauti prieglobstį, turi atitikti. Migrantų priėmimo oponentai bei radikalią poziciją užėmę valdantieji baksnoja pirštu į šiuos reikalavimus ir sako, kad absoliuti dauguma prašymų yra atmetami – štai jums visiems įrodymas, jog jie nėra tikri pabėgėliai, o tik oportunistai, norintys mėgautis Europos valstybių teikiama gerove.
Bet tai neatima iš jų teisės prašyti prieglobsčio. Taip pat ir mūsų įsipareigojimai, išnagrinėti gaunamus prašymus sąžiningai, niekur nedingsta. Todėl vietoje gąsdinimų, visų atvykusių suplakimo į vientisą pilką monolitinę masę, kurią vėliau bandoma paversti aktyviu atakos, nukreiptos prieš mūsų valstybę, dalyviu, todėl nevertu užuojautos, valdžios institucijos turėtų užsiimti empatišku aiškinimu – dangus negriūva, o Lietuva bus atsakinga, sąžininga ir demonstruojanti gebėjimus net ir įtemptose situacijose su žmonėmis elgtis oriai. Lieka tik apgailestauti, jog pasirinktas pigesnis, trumpesnis ir bjauresnis kelias.
Taip pat ir mūsų įsipareigojimai, išnagrinėti gaunamus prašymus sąžiningai, niekur nedingsta.
Taip, Lietuva viena neišspręs pasaulinės migracijos problemos. Dabar žmonės išvyksta (jei turi tokią galimybę) iš nestabilių regionų, kuriuose vyksta kariniai konfliktai, geležine ranka valdo įvairių pakraipų diktatoriai arba ekonominė situacija yra itin sudėtinga. Tačiau skaičiuojama, jog per ateinančius 30 metų dėl klimato kaitos milijardas žmonių bus priversti trauktis iš savo gyvenamųjų vietų. Su tokiais mastais nėra susidūręs niekas, tačiau apie tai negalvojame. Ar ir vėl būsime užklupti netikėtai? Norint susidoroti su šiais iššūkiais reikės globalaus veiksmo. Žinant, jog labai nemaža dalimi dėl anksčiau išvardintų priežasčių kalti Vakarai ir kaip ilgai mes ieškome sprendimų, pradėti tai daryti reikėjo jau vakar.
Iš dalies mums pasisekė. Mes laimėjome gyvenimo loterijoje. Gyvename valstybėje, kurioje aktyvūs karo veiksmai nevyksta, žodžio laisvė yra saugoma vertybė, galime dalyvauti laisvuose bei demokratiniuose rinkimuose. Žinoma, daugybė žmonių skursta ar gyvena ties skurdo riba. Daugybės žmonių teisės bei orus gyvenimas nėra užtikrinamas. Lietuvoje egzistuoja daugybė problemų, kiekvienas iš mūsų turime asmeninių nuoskaudų, kurių pamatinės priežastys neretai yra svarbios bei validžios. Sakydamas, jog mums pasisekė gyvenimo loterijoje neturiu omenyje absoliutaus triumfo. Noriu pasakyti, jog galėjo būti daug blogiau.
Todėl kitą kartą, prieš mėtydamiesi pašaipiomis, įžeidžiomis replikomis ar girdėdami eilinį kokio nors Seimo nario monologą apie hibridinio karo dalyvius bei žaliuosius žmogeliukus, skirkime kelias minutes pagalvojimui, kodėl žmonės ryžtasi palikti savo namus, keliauja į valstybes, kurių kalbos nemoka, taip neįgaudami galimybės būti aplink juos vykstančių procesų aktyviais dalyviais, o tik susitaikančiais ir sprendimus vykdančiais objektais.
Jeigu ir po šių kelių minučių suprasti nepavyks vis tiek neliekime savo skaudulių ant žmonių, kurie su jais neturi nieko bendro. Jie, kaip ir jūs, nori būti saugūs. Tik tiek.
Lukas Vaigauskas, LSDP Vilniaus miesto skyriaus „Momentum“ grupės narys
