Koronaviruso pandemijos primestas karantinas išryškino tas švietimo bėdas, kurios ilgai buvo dangstomos.

Lietuvos mokinių pasiekimai – žemesni nei Europos vidurkis, nors, pavyzdžiui, estai, pirmaujantys rezultatais, švietimui išleidžia mažiau pinigų nei Lietuva.

Mokytojų algos, nors Lietuva skelbia, kad „mokytojas – prestižinė profesija“, – dugne.

Valstybinių darželių irgi trūksta.

Įvedus karantiną, trūko ir privačių mokyklų bei darželių pūlinys. Iš tėvų jie rinko įmokas, nors pamokų ar užsiėmimų kurį laiką nevedė.

Taigi pats laikas peržvelgti švietimo sistemos ydas ir imtis pokyčių.

Aiškėja, kad pinigų didinti pedagogų algoms yra, tik jie pasiekia ne tuos darbuotojus, kuriems labiausiai jų reikia.

Niūrioji diagnozė – skaičiais

Finansų ministerijos duomenimis, šiemet švietimui Lietuvoje skirta apie 2,4 mlrd. eurų. Vertinant švietimui skiriamo finansavimo dalį nuo prognozuojamo 2020-ųjų Lietuvos Bendrojo vidaus produkto (BVP), tai sudaro apie 4,8 proc. Tai – didelė dalis bendroje visų mokesčių mokėtojų piniginėje.

Pagal minėtą rodiklį Lietuva yra panašiame lygyje kaip EBPO šalių vidurkis ir šiek tiek lenkia kaimynines Baltijos šalis.

Tačiau žvelgiant į mokinių pasiekimų PISA reitingą, Lietuva, pagal bendrą vidutinį balą, yra žemiau EBPO šalių vidurkio ir stipriai atsilieka nuo kaimyninės Estijos, kuri pasauliniame reitinge rikiuojasi penktoje vietoje, o Europoje net pirmauja. Pagal skelbiamus ugdymo pasiekimų rezultatus, Lietuva užima vieną žemiausių pozicijų ES.

Rebusas: pinigų tarsi užtenka, bet moksleiviai išmokomi prastai. Mažas algas gaunantys mokytojai neapsikentę skelbia streikus – lipa pro langus į Švietimo, mokslo ir sporto ministeriją. Kas iš tiesų vyksta? Kur nusėda švietimo sistemai skirti pinigai?

Pinigai nukeliauja ne mokytojams

LSDP pirmininkas Gintautas Paluckas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos švietimo sistemos finansavimas beveik nesiskiria nuo aplinkinių šalių, tačiau ir Lenkijoje, ir Estijoje, ir kitose valstybėse mokytojų atlyginimai yra gerokai didesni. Kodėl susidaro ši takoskyra?

„Kažkodėl galvojama, kad daug pinigų, pasiekiančių mokyklas, yra skiriama išlaidoms už energiją, esą, „tuščioms patalpoms“ šildyti. Bet tai prasilenkia su tiesa. Atlikti finansų auditai parodė, kad pastatų išlaikymui skirtos sąnaudos švietimo išlaidų struktūroje tesudaro 4-5 proc. mokykloms skiriamo biudžeto, o didžioji dalis sąnaudų yra darbo užmokestis. Deja, ne pedagogams“, – paaiškina G. Paluckas.

Gana dažnai mokyklose kone pusę visų etatų (35-65 proc.), kaip pastebi socialdemokratų lyderis, sudaro administracijos ir ūkinės dalies darbuotojai. Tai – ne mokytojai, ne specialiosios pedagoginės pagalbos specialistai, ne socialiniai pedagogai.

Išeitis – mažinti administruojančiųjų skaičių

Socialdemokratų lyderis primena, kad būta skandalingų atvejų, kai rajono mokykloje, kurią lanko 22 mokiniai, yra 16 etatų, iš kurių tik 7 yra pedagogai.

„Tai tiesiog nenaudingas švietimui skirtų mokesčių mokėtojų pinigų panaudojimas, todėl finansavimo sistemą būtina pakeisti. Pavyzdžiui, Vokietijoje yra nubrėžta riba ir nepedagoginis personalas mokykloje gali sudaryti ne daugiau kaip ketvirtį etatų“,  – sako G. Paluckas.

Kaip pastebi pašnekovas, Belgija, Nyderlandai, keletas kitų valstybių mokyklai kaip juridiniam vienetui akreditaciją suteikia tik esant tam tikram skaičiui mokinių, pavyzdžiui, Lietuvoje tas atitikmuo būtų 500-600 moksleivių. Dabar gi vidutinis švietimo įstaigos dydis Lietuvoje yra apie 320 mokinių.

„Tai nereiškia, kad reikia uždaryti mažas mokyklas, atvirkščiai, ugdymo procesas turi vykti ir atokesnėse vietose – mažesniuose miesteliuose. Bet mažose mokyklose turi būti ir maža administracijos ir palaikančių darbuotojų komanda, kad pinigus būtų galima nukreipti mokytojų algoms“, – tvirtina G. Paluckas.

Pedagogų algos gali padvigubėti

LSDP pirmininkas įsitikinęs: tam, kad savivaldybės ryžtųsi peržiūrėti etatus ir kad joms nepritrūktų politinės valios, reikia ir nacionalinės programos.

„Biudžete – visų mokesčių mokėtojų piniginėje – turėtų atsirasti atskira eilutė tam, kad mokyklos, kurios peržiūrės etatus ir užtikrins, kad mokytojai dirbtų ne šeštadaliu etato, o turėtų pilną užimtumą, gautų 20 proc. daugiau lėšų ugdymo proceso reikmėms ir galėtų jomis laisvai disponuoti“, – sako G. Paluckas.

Pasak jo, socialdemokratai yra paskaičiavę, kad taip pedagogų algas būtų galima padidinti 50 proc. ir tam nereikėtų pakeisti kokių nors mokesčių, dėl kurių paprastai politikams visada sunku susitarti.

Kvalifikacijos kėlimo programa

Tačiau būtina numatyti lėšų ir mokytojų kvalifikacijai kelti.

Kaip pastebi G. Paluckas, dažnai pasitaiko situacijų, kai mokytojams priekaištaujama dėl to, kad jie neatitinka šiuolaikinių poreikių – negeba naudotis ugdymo priemonėmis.

„Tačiau, ar situacija gali būti kitokia, jei mokyklos, ypač rajonuose, mokytojų kvalifikacijai kelti per metus teskiria 10–15 eurų. Vilniuje ši suma kiek didesnė – siekia 24 eurus. Tad, ar ne naivu tikėtis, kad mokytojai mokysis tarpdisciplininių dalykų, mokėdami už tai iš savo skurdžios algos?“, – svarsto LSDP pirmininkas.

Anot G. Palucko, peržiūrėjus etatų sistemą, atsirastų galimybė mokytojui per metus kvalifikacijos kėlimui skirti 1000 eurų.

Pusę šių pinigų, pasak pašnekovo, mokytojai turėtų panaudoti pedagogų kvalifikacijos kėlimo centruose, esančiuose prie universitetų. Čia rengiami svarbūs mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursai. O už likusius pinigus mokytojas turėtų suformuoti savo dalykų, kurie jam reikalingi darbui, krepšelį – papildomų metodikų, disciplinų ir kitko.

„Štai tada ir būtų galima kalbėti apie stiprų mokytoją, kuris gali savarankiškai, be kokios nors biurokratinės priežiūros atitinkamai užtikrinti ugdymo procesą. Tai nėra neįmanoma – visa tai yra įvertinta, tereikia imtis ir padaryti“, – sako LSDP pirmininkas.

Mokyklos ir „blogi“ mokiniai

Dar viena švietimo sistemos yda – tai mokyklų prieinamumas, tiksliau – mokinių ir švietimo įstaigų rūšiavimas į „blogas“ ir „geras“.

Šiuo metu, anot G. Palucko, priimame tai kaip duotybę ir atrodo, kad vadinamasis mokyklų reitingavimas ir jų išrikiavimas sąrašuose nuo geriausios iki prasčiausios yra savaime suprantamas.

Vis dėlto, pasak pašnekovo, tų valstybių, į kurias lygiuojamės, t. y. Suomijos, Švedijos, netgi Estijos, švietimo sistemos laikosi vieno svarbaus principo – blogų mokyklų negali būti. Visos jos turi būti geros. O tai reiškia, kad tokiais atvejais, kai kurią nors mokyklą ištinka sunkumai, yra stengiamasi jai padėti.

Pas mus gi, anot politiko, atvirkščiai: kuo daugiau mokykla vargsta, tuo dažniau ji paliekama likimo valiai, ypač didžiuosiuose miestuose. Čia yra taikoma ir „vaikų selekcija“ – jų atranka, o tam naudojami du dalykai – privačių mokyklų tinklas ir stojamieji egzaminai į stipriąsias gimnazijas.

Privačiose mokyklose Lietuvoje gali mokytis tik finansiškai stiprių šeimų vaikai, kitaip tariant tie, kurių šeimos ir taip turi pinigų. Negana to, kaip pastebi socialdemokratų lyderis, šios mokyklos yra maitinamos ir mokesčių mokėtojų pinigais iš biudžeto.

Skandinavijos šalyse, į kurias lygiuojamasi, pasak LSDP pirmininko, privačios mokyklos, kurios ima biudžeto pinigus, neima pinigų iš tėvų, arba – atvirkščiai. Labai retai kuri mokykla gauna ir tėvų, ir valstybės lėšų.

Žinių salos nemokšiškumo jūroje

Lietuvoje į stipriąsias mokyklas priimami vaikai, pasitelkus atrankos kriterijus ar egzaminus.

Kaip pastebi G. Paluckas, taip yra išrenkami geriausi mokiniai iš geriausių ir sutelkiami keliose švietimo įstaigose, o kitos mokyklos „nukraujuoja“. Jos netenka vaikų, turinčių stiprią motyvaciją mokytis.

„Į kelias mokyklas surinkti pažangiausi mokiniai visuomenei nesukuria naudos. Taip yra ignoruojamas vienas iš trijų pagrindinių švietimo sistemos uždavinių – pažanga, o kartu nukenčia ir žinios, ir emocinė branda“, – sako LSDP pirmininkas.

Politikas stebisi ir klausia, kas mums, kaip visuomenei,  yra geriau: ar iš šešetukininko išugdyti aštuntukininką, ar iš dešimtukininko – dešimtukininką?

„Švietimo sistemos pagrindas yra padėti žmogui pakilti aukščiau, stumtelėti socialiniu laipteliu aukštyn. O dabar, kaip sako anglai, turime žinių salas nemokšiškumo jūroje“, – įsitikinęs
G. Paluckas.

Taigi vaikų selekcija pagal gabumus mokyklose nulėmė socialinę atskirtį. Ši atskirtis, palyginus miestų ir rajonų mokyklas, ryški dėl šeimų finansinių galimybių.

„Jeigu tėvai geriau uždirba, jie keliasi gyventi į rajono centrą, kur mokyklų mokomoji bazė yra geresnė, mokytojai – stipresni. O vaikai iš finansiškai silpnesnių šeimų neturi galimybių rinktis. Jie lieka ten, kur buvę“, – atkreipia dėmesį pašnekovas.

Ikimokyklinis ugdymas – vaiko teisė

G. Paluckas įsitikinęs, jog būtina siekti, kad kuo daugiau mažamečių, 3–6 metų vaikų, lankytų darželį: mokslo tyrimais yra įrodyta, kad pagrindiniai pažinimo gebėjimai vystosi būtent tokiame amžiuje. Darželyje vyksta socializacija, vystomi gebėjimai bendrauti, valdyti emocijas.

Tačiau, pasak LSDP pirmininko, didžiuosiuose miestuose darželių trūksta, privatūs – brangiai kainuoja, dažnai 300–400 eurų per mėnesį, o ir tie dažniau veikia ne kaip ikimokyklinio ugdymo įstaigos, bet kaip dienos centrai.

Rajonuose, kaip pastebi socialdemokratas, apskritai į tai žiūrima pro pirštus – ten vos trečdalis mažamečių vaikų lanko ikimokyklinio ugdymo įstaigas.

„Vis dėlto tai visuomenės viešasis interesas – darželių plėtra būtina. Atsiradus jų poreikiui, savivaldybės galėtų optimizuoti mokyklų tinklą, joms nebūtų sunku rasti patalpų darželiui“, – neabejoja G. Paluckas.

Pašnekovas siūlo pasekti estų pavyzdžiu, kurie sutarė, kad darželis šeimai turi kainuoti ne daugiau kaip 10 proc. minimalios algos.

„Darželiai turi būti visiems vaikams prieinami. Ikimokyklinis ugdymas – tai jų teisė, kurios suaugusieji privalo neignoruoti. Lietuvoje ši teisė vis dar neužtikrinama“, – įsitikinęs LSDP pirmininkas.

Romas Lazutka, Vilniaus universiteto profesorius, ekonomistas: 

„Vaikai nepasirenka šeimos, kurioje gimsta. Politikai, nesvarbu, kokiai partijai beatstovautų, paprastai sutaria, kad kiekvienas vaikas turi turėti galimybę mokytis geroje mokykloje. Jos pasirinkimas neturi priklausyti nuo šeimos finansinės padėties ar tėvų išsilavinimo.

Visose šalyse dauguma vaikų mokosi viešosiose mokyklose, kurių steigėjos yra savivaldybės. Nustebau sužinojęs, kad net JAV apie 95 proc. penkiolikmečių mokosi valstybinėse mokyklose.

Lietuvoje privačias mokyklas lankančių vaikų skaičius tesiekia 3–4 proc., o ir tos mokyklos yra susitelkusios tik didžiuosiuose miestuose. Ydinga yra tai, kad pas mus tėvai gali parinkti savo vaikams mokyklas, kai kitose šalyse tai nėra priimtina.

Lietuvoje net valstybinės gimnazijos ir licėjai skelbia priėmimo konkursus bei atsirenka gabiausius mokinius. Nors šios švietimo įstaigos priklauso savivaldybėms, joms vis tiek leidžiama tai daryti.

Tėvai dėl to rungtyniauja, jie stengiasi vaikus paruošti taip, kad jie įstotų. Tačiau tie atrankos konkursai reiškia ir tai, kad tik tie vaikai, kuriais labiausiai rūpinasi tėvai ir kurie specialiai parengimui samdo mokytojus, patenka į norimą mokyklą.

Vis dėlto tai nėra gerai. Priėmimas į mokyklą turėtų vykti pagal gyvenamąją vietą, ir nesvarbu, koks yra vaikų pažangumas. Tik tada, jei mokykloje lieka laisvų vietų, galėtų būti priimami vaikai iš kitų rajonų.

Žmogaus padėtis visuomenėje turi priklausyti nuo kiekvieno asmeninių pastangų, o gradacija mokyklose verčia grįžti į luominę santvarką.“

„Socialdemokrato“ redakcija