Vienas iš Vakarų demokratijos pranašumų prieš kitas valdymo formas yra valdžių padalijimo principas. Lietuvos valdymo modelis, kurį iškovojome 1990 kovo 11-ąją taip pat parengtas pagal modernų vakarietišką principą.

Pirmoji valdžia yra įstatymų leidžiamoji valdžia – Seimas, užtikrina, kad valstybėje būtų nustatyta įstatyminė tvarka arba taisyklės, kurių privalu laikytis.

Antroji valdžia yra įstatymų vykdomoji valdžia – Vyriausybė, kuri užtikrina, kad Seimo nustatytos taisyklės būtų įgyvendintos.

Trečioji valdžia – Teisminė valdžia, t. y. teismų sistema, užtikrina, kad nebūtų nusižengta nustatytoms taisyklėms, o Konstitucinis Teismas užtikrina, kad Seimo leidžiami įstatymai atitiktų Konstituciją.

Visas šis valdžias jungia Prezidentas, kuris savaime neturi didelių galių, tačiau yra svarbi jungiamoji grandis. Visi svarbiausi sprendimai, tame tarpe ir ministrų paskyrimas, turi būti suderinti su tiesiogiai tautos išrinktu Prezidentu.

Dar yra ketvirtoji valdžia, kurios paskirtis visuomenės informavimas apie pirmųjų trijų valdžių veiklą. Objektyvus visuomenės informavimas yra skaidrumo ir atvirumo garantas, deja, tai kas vyksta pastaruoju metu kelia didelį nerimą.

„MG Baltic“ byla atskleidė masinės medijos magnatų ir politikų sandorius. Naujos technologijos lėmė naujų ketvirtosios valdžios „komisarų“ atsiradimą, kurių tikslas buvo ne sąžiningas informavimas, bet emocijų kurstymas ir tuo paremtas pelno siekimas.

Vienas toks komisaras siautėja po visą Lietuvą su deputatų išbuožinimo akcija. Taip, jis atskleidė sisteminius trūkumus, kuriuos šalinti ėmėsi pirmoji ir antroji valdžia. Lietuvoje užfiksuotas ne vienas atvejis kuomet trijų influencerių vertinimas galėjo nulemti bet kurio politiko, verslininko ar mokytojo likimą.

Bene naujausias atvejis „raudonas linijas perkėlė dar toliau“ – atleido senąjį ir paskyrė naują krašto apsaugos ministrą. Ne vienam kilo klausimas: ar mes vis dar gyvename demokratinėje Lietuvoje ar jau kažkokioje hibridinėje, „visuomeninių komisarų“ valdomoje valstybėje? Ar valstybėje galiojantys įstatymai vis dar turi viršenybę prieš žurnalistinius tyrimus, o gal jau nebe? Ar nenutiks taip, kad po Rusijos prezidento rinkimų šou koks nors garsus visuomenininkas viešai paskelbs: „Ačiū Gitanui Nausėdai, pažiūrėsime, kaip seksis Vegėlei?“

Dešiniųjų apologetų nuolat kartoti naratyvai apie „hibridines atakas“ atsisuko prieš juos pačius. Jau ne pirmą kartą matome, kad ši Vyriausybė visiškai nevaldo situacijos, o premjerė priiminėja sprendimus pagal nuotaiką. Kas gali jai sutrukdyti būnant blogos nuotaikos imti ir „nuleisti garą“ ant senojo ministro? Pastarasis, nesuprasdamas tokių emocinių šuorų ima kažką lūpų krašteliu šnabždėti apie tariamas korupcines schemas ir interesantus. Visuomenei kyla pagrįstų klausimų ir kyla pagrįsti klausimai, ar Vyriausybės vadovė vis tinkamai informuoja visuomenę apie situaciją?

Galbūt deputatų „išbuožinimo akcijos“ tėra tik jaukas visuomenės dėmesio nukreipimui, o apie realią politiką nėra reikalo pasakoti visuomenei? Tuomet ministro užuominos apie korupcijos apraiškas turi kelti išties didelį susirūpinimą ir turėtų susilaukti specialiųjų tarnybų dėmesio.

O galbūt viskas yra kur kas paprasčiau – pervargusi premjerė pasidavė emocijų pliūpsniui ir tiesiog atleido ministrą.

Bet „ant kortos" pastatyta visa Lietuva! Neblėstančių karo liepsnų ir Lietuvos krašto apsaugos gynybos stiprinimo fone toks šalto proto praradimas Vyriausybėje kelia labai rimtą pavojų valstybės išlikimui. Ar kas nors pagalvoja kokią žinutę siunčia ši situacija žmonėms, verslui, investuotojams, sąjungininkams ir tarptautiniams partneriams?