Jolanta Butkevičienė. Statistinis smūgis į galvą – pati kalta

Jolanta Butkevičienė. Statistinis smūgis į galvą – pati kalta

Toks perspektyvus ir jaunas policijos pareigūnas apie naktinio klubo tualete išžagintą ir sumuštą aštuoniolikmetę pasakė tai, ką, deja, galvoja didžioji mūsų visuomenės dalis: pati kalta! Ir prisigėrė, (tikriausiai!), ir raitėsi.

Kad šio įvykio liudininkų buvo daugiau, nei tas klubas talpintų lankytojų per metus, galime spręsti iš gausių internautų komentarų. Tiesa, buvo ir tokių, kurie piktinosi tokiais „angelo sargo“ žodžiais ir požiūriu. Visais atvejais, jaunojo pareigūno perspektyvos nebe tokios  šviesios. Bet ar tai turėtų paguosti?

Kodėl karta, užaugusi laisvoje demokratinėje šalyje, vadovaujasi tokiais stereotipais, kai stipriojo teisė prieš silpnesnį yra neafišuojama visuomenės norma?

Visų pirma, kyla klausimas, iš kur visa tai? Kodėl karta, užaugusi laisvoje demokratinėje šalyje, vadovaujasi tokiais stereotipais, kai stipriojo teisė prieš silpnesnį yra neafišuojama visuomenės norma? Ir, paprastai, ta silpnoji grandis mūsų visuomenėje dažniausiai yra moteris.

Moterys Lietuvoje nemylimos. Ir nemyli mūsų ne tik vyrai, mes pačios savęs nemylime. Netikite? Tad apsidairykime aplinkui. Nuo ko pradėsim? Gal nuo buities, o tiksliau buitinių konfliktų. Vien pavadinimas „buitiniai“ turėtų rodyti reikalo nereikšmingumą. Jo ir nesureikšminsim. Tiesiog šiek tiek statistikos.

Taigi, 35 procentai moterų (nuo 15 metų!) yra patyrusios seksualinį priekabiavimą, apie 30 proc. fizinį ir seksualinį smurtą. Beveik  80 procentų  smurto artimoje aplinkoje aukų – moterys, o 90 proc. smurtautojų – vyrai.

Bet žinot, kas labiausiai glumina šioje statistikoje: beveik pusė apklaustųjų (tarp jų ir moterys!) mano, kad smurtą išprovokuoja pati auka. Belieka pacituoti tą policininką: „Mažiau lakti reikėjo ir raitytis“. Ar dar turim ką pridėti?

Tiesa, dar galime pridėti teisingumo ministrą, kuris Vyriausybėje  kryžium gulė, kad už prostituciją būtų baudžiamos tik moterys, o ne tie, kurie su jomis smaginasi. Ministro argumentas neužmušamas: gal koks jaunuolis per klaidą nusiperka moterį.  Kai toks „teisingumas“ sklinda iš paties teisingumo apologeto, belieka paklausti, gal ir ministras kartas nuo karto per klaidą kažką panašaus nusiperka? Įdomu, ar čekį išrašo.

Ar dar liko manančių, kad moterys Lietuvoje yra mylimos ir kad pačios save myli? Liko? Einam toliau.

Gal prie atlyginimų. Pavyzdžiui, išsilavinusi, finansų sektoriuje dirbanti moteris. Šalia sėdi kolega, toks pat išprusęs, tik turintis daugiau pasitikėjimo savimi, truputėlį arogancijos ir žinojimo, kad yra nepakeičiamas. Tad kiek gi skirsis  atlyginimai? Nei daug, nei mažai –  37 procentais.

Statistika dailiosios lyties atstovėms užmokesčio klausimu negailestinga. Net tose srityje, kur karaliauja moterys – sveikatos priežiūros ir socialinio darbo – atotrūkis daugiau ne 26 procentai. Dabartiniais skaičiavimais, už tokį pat darbą vienodą atlyginimą vyrai ir moterys Lietuvoje  gaus po kokių 150 metų. Būtų juokinga, jei nebūtų graudu.

Ar dar turim tokių graudžiai juokingų sričių? Palaukit, dar yra! Politika. Apžvelgiant vietines politaktualijas, apima toks jausmas, kad iš nemeilės Seimui visa Lietuva urmu nusprendė, kad kam jau kam, o dailiosios lyties atstovėms tuose rūmuose ne vieta.

Iš 141 vietos 111 kėdžių priklauso vyrams, 30 – moterims. Prieš tai buvusioj kadencijoj buvo 33. Ne ką daugiau, bet tendencija liūdinanti, ypač vertinant tai, kad moterų Lietuvoje yra daugiau nei vyrų, vadinasi, ir balsų daugiau. Įdomus paradoksas, tiesa? Kaip ir netikėtas faktas: kuo didesnis moterų skaičius parlamente, tuo mažiau tose valstybėse nužudytų moterų.

Visiškai suprantu policininkus, eilinį kartą važiuojančius spręsti buitinio konflikto ir iš anksto pykstančius ant aukos.  Juk dažniausiai  ji atsiims savo pareiškimą prieš smurtaujantį vyrą arba iš viso to pareiškimo neparašys.

Bet kai kovo 8-ąją dieną pareigūnai tęs savo gražią tradiciją ir dovanos moterims tulpes, gal turės progos pamąstyti, kad kartais moteriai yra paprasčiau iškęsti tuos kelis smūgius į galvą, nei susitaikyti su tuo, kad iš savo varganos algelės nesugebės net pamaitinti vaikų. Ir, patekusi į labiausiai skurstančiųjų sluoksnį,  iš visuomenės sulauks ne atjautos, o patyčių. Kaip ta mergina iš jaunojo pareigūno, kurio priesaikos žodžiai kadaise skambėjo: ginti, saugoti, padėti.

Autorę galite sekti Facebook  

Susiję straipsniai

Close