Kovo 11-osios salėje klausiausi savo kolegos signataro Algirdo Saudargo kalbos. Patiko kalbos akcentai apie tai, jog jau nauja karta atsakinga už valstybę. Labai patiko ir raginimas užsiimti ne pranašystėmis, bet sprendimais. Ir aplamai patiko kalbos konceptualumas. Pritariu ir tam, kad esame priklausomi nuo aplinkybių, visuomenės atsparumo ir vienybės.

Ir ypač - nuo vienybės. Tik tos vienybės vardan Algirdas galėjo būti savo kalboje tikslesnis. Juk jis buvo Kovo 11-osios dokumentų rengimo darbo grupės narys, dalyvavęs rengiant visus šių penkių tame istoriniame posėdyje priimtų dokumentų projektus.

Priminsiu, jog 1990 m. kovo 3 d. į pirmą posėdį susirinko Sąjūdžio deputatų klubo patvirtinta darbo grupė tiems dokumentams parengti: Vytautas Landsbergis, Romualdas Ozolas, Kęstutis Lapinskas, Česlovas Stankevičius, Algirdas Saudargas, Egidijus Klumbys, Valdemaras Katkus, Vytenis Povilas Andriukaitis ir jiems talkinęs LTSR AT teisininkas Vytautas Sinkevičius.

Taigi, Algirdas tikrai negalėjo suklysti, kalbėdamas apie Aktą dėl Nepriklausomos Valstybės Atstatymo. Ir negalėjo nežinoti, jog tas Aktas priimtas KARTU su keturiais kitais tokios pačios svarbos dokumentais.

Savo kalboje Algirdas teigė, kad “Lietuva sugebėjo priimti aktą, visiškai nepaminėdama Sovietų Sąjungos. Nebent netiesiogiai, kaip šiame sakinyje. “Lietuvos valstybės teritorija yra vientisa ir nedaloma, joje neveikia jokios kitos valstybės konstitucija”. Sovietų Sąjunga ir yra ta “jokia kita valstybė”. (Citata)

Tačiau tame pačiame Akte taip pat yra pasakyta, “kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas Lietuvos Valstybės suverenių galių vykdymas…”. O ta svetima jėga juk ir yra Sovietų Sąjunga, taigi, ji paminėta kaip svetima jėga.

Priminsiu, kad pagal dokumentų priėmimo eigą tiek pirmame teisės akte - Deklaracijoje “Dėl Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Deputatų įgaliojimų”, tiek ir ketvirtame teisės akte - Lietuvos Respublikos Įstatyme “Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo” yra aiškiai minima Tarybų Sąjunga, suvaržiusi tautos suverenią galią ir neteisėtai inkorporavusi Lietuvą į TSRS sudėtį.

Vasario 16 dienos Aktas buvo priimtas vienas, be jokių kitų papildomų dokumentų. Tuo tarpu Kovo 11-osios Aktas priimtas penkių teisės aktų pakete, nes to reikalavo visai kitokia teisinė Lietuvos aplinka. Ir tai sudarė nedalomą teisinę Kovo 11-osios dokumentų visumą. Taigi, Sovietų Sąjunga figūravo mūsų tame dokumentų pakete.

Bet tai nėra toks jau rimtas netikslumas. Kur kas rimčiau skamba kitas Algirdo teiginys. “Sąjūdis žadėjo iš karto paskelbti nepriklausomybę. LKP pasisakė už Lietuvos suvereniteto stiprinimą Sovietų Sąjungos sudėtyje, žingsnis po žingsnio siekiant nepriklausomybės”. (Citata)
Štai čia vardan vienybės ir istorinio tikslumo bei teisingumo tenka priminti tris faktus.

Sąjūdis deklaravo “Atgimusiai Lietuvai - nepriklausomybę, nepriklausomai Lietuvai - demokratiją, demokratiškai Lietuvai - žmonišką gyvenimą!”.

Sąjūdžio programoje nebuvo pažado “iš karto” tai skelbti, nes tai nebuvo taip jau aišku. Ir to įrodymą Algirdas puikiai žino. Juk kauniečiai deputatai Česlovas Stankevičius ir Valdemaras Katkus pirmajame mūsų darbo grupės posėdyje raštu pateikė dokumento projektą apie nepriklausomybės skelbimą trimis etapais. ( žiūrėti nuotrauką). Pirmame ir antrame etapuose išvardinta visa eilė siūlomų sprendimų, ir tik trečiame etape priimamas sprendimas dėl nepriklausomybės atstatymo.

Ir kauniečių pasiūlymas nebuvo vienintelis. JAV lietuvių atstovai irgi siūlė panašius etapus. Šios dokumentų kopijos yra prieinamos visuomenei. Jau ir atskirose knygose tai yra publikuota bei istorikų aptarinėta. Yra ir istoriko Antano Kulakausko to meto pastabos kauniečių projekto atžvilgiu. ( žiūrėti nuotrauką).

Taigi, tik po labai karštų ginčų darbo grupėje, konsultacijų su specialistais ir net su mūsų diplomatijos šefu Stasiu Lozoraičiu buvo atsisakyta delsti ar eiti etapais ir buvo priimtas sprendimas vienu metu tame pačiame LR Tarybos posėdyje priimti visų penkių teisės aktų paketą, skelbiant atstatytą Lietuvos valstybės nepriklausomybę ir pradedant “realizuoti visą Valstybės suverenitetą”.

Savarankiška LKP deklaravo “Lietuva be suvereniteto - Lietuva be ateities” ir laikėsi jau 1990 m. vasario 7 dieną LTSR AT priimto nutarimo “ Dėl 1939 metų Vokietijos - TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo” trečiojo punkto nuostatos : “Pasiūlyti TSRS pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atstatymo”.

Šis nutarimas toje XI šaukimo LTSR AT buvo priimtas 208 deputatų balsais “už”, 1 - prieš ir 10 susilaikius. Virš 100 tos Tarybos deputatų tame balsavime nedalyvavo. Šis nutarimas priimtas pagrinde savarankiškos LKP deputatų balsais.

Šį nutarimą teigiamai tuomet įvertino  ir dabartinis Algirdo Saudargo bendrapartietis, tuo metu buvęs LPS pirmininku Vytautas Landsbergis. Taigi, apie kokį LKP deklaruojamo suvereniteto stiprinimą Sovietų Sąjungos sudėtyje Algirdas dabar kalba.

Taip, savarankiška LKP nepriklausomybės atstatymą matė per dvišales derybas su TSRS. Ir tai buvo populiariai vadinama “ žingsnis po žingsnio”. Bet ir kauniečių dokumente pasiūlyti trys etapai taip pat reiškė derybas ir vienokius ar kitokius žingsnius. Tuo tarpu savarankiškos LKP deputatai po diskusijų ir ginčų tarpusavyje irgi vieningai balsavo už Kovo 11-osios dokumentus. Tad ir “trys etapai”,  ir “žingsniai po žingsnių” susivienijo viename Kovo 11-osios dokumentų pakete.

Kalbant apie vienybę, Algirdui reikėjo prisiminti ir tuometę Vytauto Landsbergio kalbą LTSR AT XII šaukimo sesijoje, kai jis buvo išrinktas primininku :” Aš noriu pasakyti, kad Lietuvos gyvenimą, jo raidą ir įvykius, kurie atvedė mus į šią dieną, lėmė dvi pagrindinės politinės jėgos: Sąjūdis, gimęs iš Lietuvos žmonių pasipriešinimo ir vilties, ir pradėjusi persitvarkyti Lietuvos Komunistų partija.” (citata)

Būta Lietuvoje daugiau politinių jėgų, kurių V. Landsbergis nepaminėjo, bet šios dvi buvo pagrindinės. Tad argi galėjo Vytautas taip sakyti, jei savarankiška LKP būtų deklaravusi, Algirdo žodžiais, Lietuvos suvereniteto stiprinimą Sovietų Sąjungos sudėtyje. O ir 1990 m. vasario 7 dienos nutarimas aiškiai paneigia Algirdo žodžius.

Gaila, kad kažkokie seni gandais paremti stereotipai vis po daugiau nei trisdešimties metų kartojami, nors dokumentai ir faktai bei tų laikų pasakytų kalbų citatos liudija ką kita.
Nežinau, ar savarankiškos LKP deputatai - signatarai neišsakys savo to meto programos bei nuostatų ir nepaprašys Algirdo patikslinti savo žodžius. Niekad nebuvau komjaunuolių ar komunistų gretose. Bet mačiau tuos istorinius procesus, mačiau tas dvi pagrindines jėgas, dalyvavau debatuose su jomis, tad mano šie patikslinimai yra pagrįsti faktais.

O Algirdo Saudargo mintis apie visuomenės atsparumą ir vienybę tikrai reikalauja teisingai nušviečiamų tos epochos įvykių. Ir reikalauja to, apie ką 1990 m. kovo 11-ąją kalbėjo Vytautas Landsbergis: ”…norėčiau konstruktyvaus bendradarbiavimo ir politinių jėgų konsolidavimosi, nes Lietuvai iškilę nelengvi uždaviniai”.