Tikriausiai nėra Lietuvoje pelningesnio verslo nei bankininkystė: pelnai auga kartais, o sąnaudos mažėja savaime. Palūkanos pakilo dėl bendros situacijos Europoje, o vos tik buvo paskelbta apie solidarumo mokestį, bankai nepasikuklino ir pakėlė paslaugų įkainius.
Tačiau stebėtis neverta, kai savivaliavimui nėra jokių apribojimų, o juk mokesčius turi mokėti vartotojai, kurie ir taip bankams atiduoda nemenką dalį savo pajamų, tai dar ir solidarumo mokestį jiems reikia užkrauti. Jei valdžia sugalvojo, tai negi bankai dabar kalti?
Štai vienas pusės milijardo eurų pelną skaičiuojantis bankas paskelbė, kad eiliniams vartotojams didins kredito kortelių mokestį. Apie socialinę atsakomybę galima pamiršti, juk pelnas svarbiau. Per pastaruosius metus bankų turtas išaugo net šešiais milijardais eurų, tad bendrai Lietuvoje veikiančių bankų turtas vertinamas 62 mlrd. eurų ir kasmet auga.
Beveik 300 tūkst. namų ūkių Lietuvoje turi bent vieną būsto paskolą, tad kiekvieną mėnesį sumoka bankui milžiniškas palūkanas ir tik nedidelę dalį paskolos grąžina. Nes bankams labai patogu siūlyti tik vieną palūkanų rūšį ir taip užsitikrinti, kad žmonės jiems ilgus metus kraus milžiniškus pelnus.
Lietuvoje virš 90 procentų paskolų gyventojams ir verslui suteikta taikant kintamąją palūkanų normą. Dėl to, kylant EURIBOR auga ir palūkanų norma, kuri 2022 m. gruodį siekė 4,27 procento, 2023 m. gruodį siekė 6,83 procento, 2024 m. kovą siekė 6,84 procento.
Be jokių abejonių, šios milžiniškos palūkanos skurdina žmones, tačiau bankams atneša istorinius pelnus. Juk net sumokėję solidarumo mokestį, bankai uždirbo 986 mln. eurų pelno – du kartus daugiau nei 2022 m. (491 mln. Eur).
Tačiau bankams „skauda“ dėl mokesčių, neva jie yra per daug apmokestinami ir tai nėra sąžininga ir, aišku, stebuklingai pamiršta savo politiką vartotojų atžvilgiu Pavyzdžiui, nepaisant milžiniško pelno, paslaugų prieinamumas žmonėms nuolat mažinamas. Bankų skyriai uždaromi, nuolat prisidengiama sėkminga skaitmenizacija, tačiau ji patogi tik bankams, o ne žmonėms, kurie dažnai turi praeiti devynis pragaro ratus, kad prisibelstų iki bankų darbuotojų.
Vydamiesi didesnio pelno, bankai pamiršta apie žmones, ypatingai apie vyresnius, kurie yra dar aktyvūs, bet jiems skaitmenizacija nėra taip lengvai prieinama, kaip bankai norėtų. Ir tie žmonės pagrįstai jaučiasi nustumti į paraštes.
Tad kai valstybinės institucijos nesugeba uždėti bankams apynasrio ir pasirūpinti savo piliečių teisėmis, tai kyla klausimas, kuo jie labiau rūpinasi. Ir, panašu, kad bankai jiems artimesni. Yra dešimtys istorijų, kur žmonės negauna paslaugų, nes neužsiregistravo iš anksto, šimtai kur žmonės turi aiškinti bankui, kodėl ir kam nori išleisti savo pinigus.
Nepamirškime ir to, kad kiekvieną kartą norėdami pasiimti savo pačių uždirbtus pinigus, jeigu tai didesnė suma, turime papildomai sumokėti bankui. Iš pradžių pajamas apmokestina valstybė, o po to dar ir bankas. Ir jei valstybės mokesčiai keliauja mūsų bendram gėriui, socialinėms paslaugoms, tai bankas apmokestindamas mūsų pinigus pasiima sau daugiau pelno į savo gilias kišenes.
Kadangi apetitas auga bevalgant, tai žmonės bankui turi atiduoti vis daugiau ir daugiau. Ir aišku, kad bankai jaučiasi labai gerai, juk Lietuvos bankas neskuba imtis bent jau kažkokio reguliavimo.
Jeigu nebus imamasi priemonių pažaboti bankų apetitui, žmonės ir toliau skurs, o visas pelnas nukeliaus švediškiems bankams. Būtina didinti konkurencingumą bankininkystės sektoriuje ir siekti, kad bankai būtų orientuoti į klientus, o ne tik į pelną.
Be to, galimybė rinktis palūkanas – fiksuotas ar kintamas. Normalu yra pagal klientų poreikį leisti jiems pasirinkti, o ne diktuoti sąlygas, kurios bankui yra naudingesnės. Kadangi visi mūsų pinigai bankuose, jie sąlygas ir diktuoja. O tie, kurie turėtų rūpintis žmonių interesais, tik imituoja darbą už labai gerą atlyginimą.
Kol Lietuvoje nebus veiksmingos institucijos, kuri gali kontroliuoti bankų veiklą ir atstovauti žmonių interesus, tol žmonės bus pralaminčiojo pozicijoje, o bankai ir toliau jausis visagaliai. Todėl būtina ieškoti instrumentų ir keisti politiką, jei to nesugebėjo padaryti esamieji valdantieji, galbūt pavyks naujai valdančiajai daugumai.