Praskriejo rinkimai į LR Seimą. Pirmą kartą buvau kandidatė į Seimą vienmandatėje apygardoje. Patirtis labai gera, o įspūdžių, kuriais norėčiau pasidalinti, šioje rinkimų kampanijoje buvo į valias.

Kai tapau kandidate į Seimą, viena bičiulė pasakė: „Tau bus dvigubai sunkiau rinkimuose vien dėl to, kad esi moteris“. Turiu prisipažinti, kad tuo metu net pagalvojau, jog tai nesąmonė. Bet labai greitai įsitikinau, kad tuose žodžiuose buvo daug tiesos.

Pirmojo atviro išpuolio socialiniame tinkle sulaukiau iš oponento, kandidatuojančio toje pačioje apygardoje. Piktame komentare tiesiog drėbė: „Vadovauja vyrui ir darbe, ir namie“.

„Tik už vyrą!“. Ir tai visi argumentai?!

Žinau, kad pykti nereikia, nes pasakė taip, kaip jis supranta vyro ir moters santykius. O mintys sukosi ir sukosi: „Nejaugi stereotipai vis dar mus valdo? Nejaugi negalimi lygiaverčiai santykiai? Apie ką mes čia?!...“.

Dar viena istorija turguje, kur užmezgiau pokalbį su moterimi. Pakalbinta, ar balsuotų už mane, atsakė: „Aš tik už vyrą!“. Paklausus kodėl, atsakymas buvo labai garsus ir paprastas: „Tik už vyrą!“. Ir tai visi argumentai?!..

O istorija apie susitikimą su viena šeima kelia ir juoką, ir graudulį. Rami rudens diena, lauko virtuvėlėje moteris kepa blynus. Šnekučiuojamės apie rinkimus, pasirinkimus ir orą.

Iš trobos ramiai, kiek pašlubuodamas, artėja vyresniojo amžiaus vyras. Pakalbinus jį ir pasiūlius reklaminį lankstinuką, ramusis senolis užriko: „Nekišk man tos bobos, aš už ją nebalsuosiu!“.

Sakau: „Susipažinkime, aš ta boba“. Na, beliko tik lengviau atsidusti, kad po šių mano žodžių jis turėjo kur atsiremti, nes ilgai gaudė kvapą.

Ar tokiu atveju dar galimos konstruktyvios diskusijos? Gal, jei matytum, kad žmogus nori diskutuoti ir girdėti. Ar bent jau humoro jausmą turi. Man neatrodė nei viena, nei antra. Nei tai, kad žmogus apskritai gerbia moteris, nekalbat apie moterį politikę.

O gal išankstinė nuostata buvo pademonstruota ir dėl kitų priežasčių. Juk tiek kandidatai, tiek jų pagalbininkai savo kalbomis ir apkalbomis veikia dažną žmogų, ypač nesidomintį politika ir nesigilinantį.

Tai čia tik (ne)linksmosios istorijos, rodančios dalies mūsų mentalitetą, kai vertinimus lemia lytis ar dar kokie nors keisti kriterijai. Labai daug dėmesio buvo skiriama išvaizdai, vertinant: balsuos už „gražią moterį“ ar „gražų vyrą“, ar ne, pažįsta tavo tėtį ar mamą, ar ne.

Teisybės dėlei turiu pasakyti, kad buvo besidominčių, kas mūsų programoje parašyta apie smulkųjį verslą, švietimą, mediciną. Šie ir malonūs, ir aštrūs pokalbiai buvo vieni iš įdomiausių ir viltingiausių dalykų, nutikusių bendraujant su rinkėjais. Buvo smagu, kad kažkas domisi, skaito, gilinasi. Reiškia – rūpi, reiškia – tikisi, reiškia – gilinasi.

Vienas iš pačių graudžiausių momentų šiuo rinkiminiu laikotarpiu buvo išgirsti, kad netikiu nė vienu politiku, nes jie meluoja, daug žada ir neištęsi, mus prisimena tik prieš rinkimus, nes pavargo nuo politikų nuolatinių rietenų.

Ir tada jau pasidaro visiškai aišku, kad tie 50 procentų gyventojų nebalsuoja ne todėl, kad negali ar pamiršo. Jie nebalsuoja, nes nenori ir nemato prasmės!

O tada jau kyla daug klausimų. Kaip sužinoti, kokia tikroji ta mūsų žmonių nuomonė apie valdžią, kuo ir kodėl jie pasitiki ar nepasitiki? Kaip atrodytų mūsų Seimas, savivaldybių tarybos, jei balsuotų virš 90 proc. rinkėjų? Kaip sutelkti politikus dirbti kartu, kad koalicija ir konstruktyvi opozicija svarbiuose klausimuose rastų sutarimą?

Kaip pakelti politikų ir Seimo autoritetą? Ką padaryti, kad politikams ateitų supratimas, jog menkindamas kitą Seimo narį menkini ir save, esantį tame pačiame Seime. Juk žmonės vertina SEIMĄ kaip visumą...

Reikia daugiau dėmesio skirti piliečių švietimui ir stereotipų laužymui: kam reikalingi rinkimai, kas yra politika, kokie politikų tikslai, kad politiko lytis dar nėra nei privalumas, nei trūkumas.

Po įtemptos rinkiminės kampanijos, besiilsint ir bežiūrint į tolį, atėjo mintis, kad reikia daugiau dėmesio skirti piliečių švietimui ir stereotipų laužymui: kam reikalingi rinkimai, kas yra politika, kokie politikų tikslai, kad politiko lytis dar nėra nei privalumas, nei trūkumas. Galų gale, kas yra ta demokratija (be nuvalkiotų žodžių „vagys“ ir „nėra tvarkos“).

O gal verta pradėti diskusijas apie privalomąjį balsavimą, kaip tai yra Belgijoje, Liuksemburge ir Graikijoje? Gal reikia siekti, kad rinkimų teisė taptų pareiga? Ar tai ką pakeistų?

Sunku pasakyti, bet gal tada politikai jau atstovautų tikrajai rinkėjų daugumai ir labiau girdėtų jų lūkesčius. O rinkėjai suprastų, kad renkame ne pažadus, vyrą ar moterį, bet idėjas, patikimumą ir atsakomybę.

Jūratė Zailskienė, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktorė