Tikrai ne dėl to, kad viena partija labai to sieks, o kita partija to neleis. Tie, kurie kalba apie visų lygias teises, tarsi elgiasi pagal iš anksto gautas „špargalkes“, visuotinos tiesos dogmas. O vienalyčių santuokų priešininkai vapa apie prigimtinę vyro ir moters sąjungą, nors gamta dar ne tokių pokštų yra prikrėtusi!

Taigi, vieniems ir kitiems turiu pasakyti, kad visus žmones iš tikrųjų sujungia tik meilė, o santuoka yra teisinis susitarimas, papuoštas religinėmis, bendruomeninėmis ar etninėmis tradicijomis.

Meilės vardu, atidarykite!

Gėjai ir lesbietės negaus santuokos, kol nesuvoksime, kad santuoka iš esmės ir yra partnerystė – teisinis santykių įforminimas. Santuoka nebus ir negali būti aukščiau už partnerystę. Kaip ir nė vienas žmogus nėra žemiau kito.

Daugelis šeimą suvokiame kaip visuomenės ląstelę, kuri valstybei gamina vaikus. Vienas mamai, kitas tėvui, o trečias valstybei?

Daug heteroseksualių šeimų neturi vaikų. Daug homoseksualų sukuria šeimas ir turi vaikų. Daug nesusituokusių heteroseksualų turi vaikų.

Pastarasis variantas daugeliui labiau suvokiamas, todėl yra geras pavyzdys mano mintims išreikšti. Apie tokius dažnai sako: svarbu, kad myli vienas kitą. Tegul gyvena – nors ir nesusituokę.

Taigi, kalbame apie meilę, bet kai vienas iš tokių gyvenimo bendražygių suserga, patenka į avariją, medikai kitam nesuteikia informacijos apie paciento būklę – kas, kad myli, bet nesi artimas giminė! Nesvarbu ir tai, kad laukiamajame sėdi su trimis bendrais vaikais.

Beje, vieninteliai policininkai supranta teisinę meilės galią. Savo įvykių suvestinėse dažnai vartoja terminą „sugyventiniai“. Smurtas tarp sugyventinių yra įvardijamas kaip smurtas artimoje aplinkoje. Gal į tokius iškvietimus pro duris veržiantis šaukiama „meilės vardu, atidarykite“?

Nepainioti meilės ir teisės

Sakysite, kad tai pavieniai ir labai išskirtiniai atvejai? O kaip dėl galimybės savo antrąją pusę mokyti vairuoti automobilį? Automobilis bendras, miega toje pačioje lovoje, kartu pusryčiauja. Myli vienas kitą. Bet negali mokyti vairuoti!

O kaimynas savo žmoną gali mokyti, nors jie miega skirtinguose aukštuose. Pagal tokią logiką galima drąsiai sakyti, kad santuoka yra „trečias lovoje“. Šiuo atveju – valstybė. Tai ji suteikia kažkokias privilegijas tiems, kurie turi santuokos liudijimą.

Na gerai, leidžiame mokyti vairuoti savo antrąją pusę su sąlyga, jeigu vienas kitą myli ir turi reikiamą stažą? Tuoj pat atsirastų daugybė tokių gyvenimo draugų, kurie iš to pasidarytų neblogą verslą. Mokau kasdien kitą – jokių mokesčių.

Susituokti kartais gali ir neapsimokėti. Pavyzdžiui, vienas jų turi kokių įsiskolinimų. Taip pat gana dažnai poros nesituokia, nes vienišos mamos gauna išmokų. O jei abu vieniši ir turi savų vaikų? Tačiau kaimynai yra susituokę, turi daugiau vaikų, nei jau minėtieji kartu sudėjus, ir papildomų vienišumo išmokų negauna. Neteisybė.

Skaudi tema – palikimas. Gyvenime būna daug skaudesnių atvejų, tačiau prisiminiau vieną nepatogų filmą apie dvi viena kitą mylėjusias moteris. Viena jų mirė. Sulėkė jos vaikai dalintis turto. Namas – velionės vardu, nors paskolą mokėjo abi.

Gal net dažniau taip nutinka heteroseksualių neįteisintų santykių atveju. Tai tik parodo, jog teisei nėra svarbu, kokios lyties sąjunga. Manau, kad homoseksualų partnerystę pavyks įteisinti tik tuomet, kai visų seksualinių pakraipų atstovai nustosime painioti meilę su teise.