Lankydamasis skyriuose, diskusijose atsakinėju į daugybę klausimų dėl mūsų partijos, šalies ir socialdemokratijos ateities. Tačiau vienas klausimas yra išskirtinis. Vieni jį užduoda drąsiai, kiti subtiliai ar apskritai paklausti nedrįsta.

Kalbu apie savo biografijos „dėmę“ – teismo nuosprendį, kuriuo buvau pripažintas kaltu padaręs žalą Vilniaus miesto savivaldybei tuomet, kai dirbau savivaldybės administracijos direktoriumi. Pasidalinsiu su jumis aplinkybėmis, kurios padės aiškiau suvokti šią situaciją.

2007 m. bebaigianti savo kadenciją Vilniaus miesto Taryba nusprendė privatizuoti savivaldybei priklausančią įmonę „Profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri tuo metu miestui teikė žiurkių ir tarakonų naikinimo paslaugas. Įmonė buvo įtraukta į privatizuojamų objektų sąrašą ir paskelbtas konkursas rasti kitą parazitų naikinimo įmonę.

Jau 2007 m. vasarį įvyko Savivaldybių tarybų rinkimai naujai išrinkta miesto Taryba nusprendė, jog nėra tikslinga parduoti savo įmonę „Profilaktinės dezinfekcijos stotis“ ir paslaugas pirkti rinkoje. Logiška – kam švaistyti miesto pinigus? Miesto Taryba priėmė sprendimą išbraukti šią savivaldybės įmonę iš privatizuojamų objektų sąrašo ir pavedė savivaldybės administracijai nutraukti žiurkių ir tarakonų naikinimo paslaugų viešąjį pirkimą.

Po susirašinėjimo su Viešųjų pirkimų tarnyba Vilniaus administracija tai ir padarė.

Tuomet miesto Taryba pavedė savivaldybės administracijai vidaus sandorio būdu sudaryti sutartį su „Profilaktinės dezinfekcijos stotis“ kartu nustatė paslaugų kainą. Tarybos įpareigotas, Administracijos Socialinių reikalų departamentas tokią sutartį su miesto įmone ir sudarė.

Ir tada viena iš nutraukto viešojo pirkimo dalyvių kreipėsi į prokuratūrą, kuri ir pradėjo tyrimą.

Pirmas teismas nusprendė, kad teisės aktai – pažeisti, Apeliacinis – kad nepažeisti, kasacinis – pažeisti. Beveik trys metai nagrinėjimo ir, visų nuostabai bei valstybės nelaimei, precedentas, kad savivaldybės įmonė savivaldybei negali būti prioritetas.

Vietos savivaldos įstatyme yra parašyta, jog už viešuosius pirkimus administracijoje tiesiogiai ir asmeniškai yra atsakingas administracijos direktorius – atsakomybę prisiimu.

Ši biografinė „dėmė“ yra mano politinis neįgalumas, tačiau, kaip gamtoje dažnai būna, vienas netektas gebėjimas yra kompensuojamas kitais. Kiekvieną dieną aš turiu būti dešimt kartų greitesnis, dešimt kartų įžvalgesnis ir dešimt kartų iškalbingesnis, kad galėčiau stoti prie tos pačios starto linijos kaip ir tie oponentai/konkurentai, kurie šio biografinio trūkumo neturi. Aš stengiuosi tokiu būti. Ar man pavyksta? Į šį klausimą atsakyti galite tik Jūs!