Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje aktyviai buvo diegiama vadinamoji geroji valdysena – valstybės valdomose įmonėse (VVĮ) atsirado nepriklausomi valdybų nariai. Ši reforma buvo pristatoma kaip būtinas žingsnis, siekiant skaidrumo, depolitizacijos ir didesnio efektyvumo. Viešojoje erdvėje ne kartą buvo akcentuojama, kad būtent nepriklausomos valdybos yra Lietuvos pažangos, įgyvendinant pasaulinius VVĮ principus, įrodymas. Tačiau šiandien, vis garsiau kyla klausimas: ar šios nepriklausomos valdybos iš tiesų sukūrė tokias vertes, kokių buvo tikėtasi?
Įmonių valdymo sistema Lietuvoje aiškiai apibrėžta. Pagal Akcinių bendrovių įstatymą, valdyba yra atsakinga už veiklos strategijos ir biudžetų tvirtinimą, stambius sandorius ir t.t. Vadovas yra vienasmenis vykdomasis organas, organizuojantis kasdienę veiklą. Kitaip tariant, pats teisinis reguliavimas užtikrina, kad bendrovės organai veiktų įmonės ir jos akcininko interesams – tiek prižiūrint strateginę kryptį, tiek įgyvendinant kasdienius sprendimus. Nepriklausomi valdybos nariai nepakeitė šios logikos.
Valstybės lūkesčius detaliai apibrėžia Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas Nr. 665 „Dėl valstybės turtinių ir neturtinių teisių įgyvendinimo valstybės valdomose įmonėse tvarkos aprašo patvirtinimo“. Nutarime aiškiai nustatyta, ko valstybė tikisi iš jai priklausančių įmonių: vertės augimo, dividendų, nacionalinio saugumo užtikrinimo, strateginių projektų įgyvendinimo.
Tarptautinė praktika rodo, kad nepriklausomos valdybos Europos valstybėse nėra itin plačiai taikomos. Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (ERPB) tyrimas „Corporate Governance of State-Owned Enterprises: Can They Rise to the Challenge?“ atskleidė, kad mažiau nei 20 procentų šalių VVĮ valdyboms suteikta kompetencija priimti sprendimus dėl biudžetų, rizikų, vadovų skyrimo ar didelių investicijų. Nuostatą dėl nepriklausomų valdybos narių dalyvavimo VVĮ valdysenoje taiko tik 40 procentų šalių, dar devyniose – tik daliai jų, o trečdalyje valstybių tokios nuostatos apskritai nėra. Kitaip tariant, net tarptautiniu mastu nepriklausomos valdybos nėra savaime suprantamas standartas.
Abejonių kyla pažvelgus į tai, kaip nepriklausomi VVĮ valdybos nariai pristato savo veiklą. Metiniuose pranešimuose pateikiamas požiūris labiau primena viešųjų ryšių kalbą nei atskledžią kompetenciją. „Džiaugiuosi, kad ir antraisiais mūsų valdybos darbo metais tesėjome darbuotojams duotą pažadą didinti atlygį, įvesti naujas motyvacijos priemones, gerinti darbo sąlygas.“ Kitas pirmininkas rašo: „Siekdami vis geresnės Bendrovės valdysenos, pasitelkdami įvairias kompetencijas ir patirtį, parengėme 10 metų investicinį bei atnaujinome 2025–2028 m. strateginį veiklos planą.“ Dar kitas pabrėžia: „Daug dėmesio skyrėme strategiškai svarbių mums patikėtų įrenginių ir turto apsaugai.“ Tokie pareiškimai kelia klausimą: ar valdybos pirmininkai tikrai supranta savo funkcijas? Juk darbo sąlygų gerinimas, planų rengimas ar turto apsauga yra tiesioginė vadovo, o ne valdybos funkcija. Valdybos turėtų vertinti strategines kryptis, rizikas, tačiau realybėje jos dažnai kalba PR kalba, užuot demonstravusios tikrą valdybos kompetenciją.
Paradoksas atsiskleidžia ir instituciniu lygmeniu. Valdymo koordinavimo centras (VKC), kuris yra pagrindinė institucija, atsakinga už VVĮ valdysenos politiką ir valdybų narių atranką, pats neturi valdybos kaip kolegialaus organo. Tai reiškia, kad pagrindinis skaidrumo ir profesionalumo skatintojas veikia be tų pačių struktūrų, kurias pats propaguoja. Sprendimai grindžiami administracijos požiūriu, o tai kelia klausimų dėl jų atskaitingumo ir skaidrumo. Jei VKC rekomendacijos formuojamos siauru instituciniu požiūriu, ar jos tikrai atspindi visos valstybės interesą? Institucija, turinti būti pavyzdžiu, pati lieka už sistemos ribų.
Kitas aspektas, keliantis klausimų dėl nepriklausomų valdybų naudos, yra narių koncentracija. 2025 m. rugsėjo 1 d. duomenimis, VVĮ buvo 131 valdybos narių vieta, kurias užėmė 121 asmuo. Dalis jų eina pareigas ne vienoje įmonėje – vienas žmogus gali dalyvauti dviejose ar net trijose valdybose bei keliuose komitetuose. Pastaraisiais metais ši koncentracija ryškiai išaugo. Natūraliai kyla klausimas, ar tokiais atvejais iš tiesų užtikrinamas kokybiškas įsitraukimas, ar veikiau formuojasi uždara „profesionalių valdybų narių“ rinka, kurioje tas pats būrelis žmonių rotuojasi tarp įvairių VVĮ. Ne mažiau svarbus ir atlygio klausimas: vieno asmens atlygis už veiklą keliose valdybose ir komitetuose gali siekti gerokai virš 100 tūkst. eurų per metus. Tai verčia klausti, ar tikrai valstybė gauna tiek pridėtinės vertės, kiek už tai sumokama.
VVĮ neabejotinai yra svarbios – jos užtikrina svarbios infrastruktūros palaikymą, viešųjų paslaugų teikimą ir pan. Kaip pabrėžiama ERPB tyrime, valstybė jas valdo ne tik dėl pelno, bet ir dėl visuomenės interesų. Būtent todėl šioms įmonėms reikia tikros, o ne deklaratyvios valdysenos. Jei nepriklausomų narių indėlis apsiriboja viešųjų ryšių tekstais, o jų veikla susimaišo su vadovo funkcijomis, kyla klausimas, ar nepriklausomų valdybų modelis Lietuvoje nėra labiau įvaizdžio projektas nei realios vertės kūrimo instrumentas.
Valstybės lūkesčiai yra konkretūs ir aiškiai pamatuojami. Tarptautinė patirtis rodo, kad nepriklausomos valdybos nėra universali panacėja. O jei jos realybėje tampa tik „PR fabriku“, tai pagrįstai kyla abejonė: ar nepriklausomi nariai Lietuvoje yra efektyvumo garantas, ar tik dar vienas formalus reikalavimas, pridengiantis sistemines problemas?
