Įvykis Alytuje, kai Lietuvos pilietis peiliu sužalojo futbolininką iš Nigerijos, sukrėtė visuomenę. Per
plauką išgyvenęs futbolo klubo „Dainava“ žaidėjas Obi Jeremiah Chinonso buvo išgelbėtas pilietiško
alytiškio.
Tyrimo metu paaiškėjo papildomos aplinkybės – įtariamasis yra abiturientas, o prokuratūra jo
veiksmus perkvalifikavo į pasikėsinimą nužudyti, siekiant išreikšti neapykantą dėl rasės. Tai itin
rimtas signalas visai visuomenei.
Deja, tenka pripažinti, kad viešojoje erdvėje vis dažniau girdimas aštrus, supaprastintas ir neretai
klaidinantis diskursas migracijos tema gali turėti realių pasekmių. Nuolatinis šios temos eskalavimas
išimtinai neigiamame kontekste ne tik neatspindi realios situacijos, bet ir didina įtampą visuomenėje.
Teisėta migracija Lietuvoje yra aiškiai reglamentuota ir kontroliuojama valstybės institucijų. Ji negali
ir neturi tapti neapykantos ar smurto pretekstu.
Svarbu suprasti, kad už kiekvieno termino „migrantas“, „pabėgėlis“ yra žmogus. Todėl kviečiu visus
– politikus, visuomenės veikėjus ir nuomonių formuotojus – atsakingai rinktis žodžius ir vengti
pasisakymų, kurie gali skatinti susipriešinimą.
Lietuvos baudžiamoji teisė už neapykantos kalbą numato baudą, areštą ar laisvės atėmimą, jeigu tokie
pasisakymai yra vieši ir jais siekiama pažeminti, sukurstyti diskriminaciją, neapykantą ar prievartą.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra aiškiai pasakęs, kad neapykantos kurstymas pažeidžia žmogaus
lygiateisiškumą ir sąžinės laisvę. Tokie veiksmai taip pat gali tiesiogiai žeisti žmogaus garbę, orumą
ar net sveikatą. Konstitucija numato, kad žodžio laisvė nėra absoliuti; ji negali būti naudojama
kurstyti neapykantai, diskriminacijai ar smurtui, taip pat skleisti šmeižtą ar dezinformaciją.
Svarbu pažymėti, kad tai nėra vien Lietuvos problema (tačiau tai mūsų nepateisina). Situacija
Europos Sąjungoje taip pat kelia nerimą: 2023 m. beveik du iš trijų europiečių nurodė, kad jų šalyje
plačiai paplitusi rasinė diskriminacija – dėl odos spalvos taip mano 61 proc., o dėl romų kilmės – 65
proc. apklaustųjų. Be to, remiantis EBPO tyrimais, dėl rasinės ar etninės diskriminacijos Europos
Sąjunga kasmet praranda iki 12,7 mlrd. eurų BVP.
Tai rodo, kad neapykantos ir diskriminacijos pasekmės yra ne tik socialinės, bet ir ekonominės. Mūsų
pareiga – užtikrinti saugumą, bet kartu išsaugoti pagarbą žmogui ir visuomenės vienybę. Taip pat –
mūsų, suaugusiųjų, politikų ir nuomonės formuotojų pareiga padėti jaunam žmogui tuo laikotarpiu,
kai formuojasi jo vertybės ir pasaulėžiūra.
Neapykantos kalba nėra tik žodžiai – ji žeidžia, stigmatizuoja ir skaldo visuomenę. Turime ne tik
griežčiau reaguoti į tokius nusikaltimus, bet ir nuosekliai stiprinti pasitikėjimą institucijomis bei
užtikrinti pagalbą kiekvienam nukentėjusiam. Lietuvoje nėra vietos neapykantai.
Pastaruoju įgyvendinta reikšmingų iniciatyvų stiprinant atsaką į neapykantos nusikaltimus. Tarp jų –
Baudžiamojo kodekso papildymas, tarpinstitucinio bendradarbiavimo plėtra, mokymai teisėsaugos
pareigūnams, informacinės kampanijos ir įrankių, padedančių atpažinti neapykantos kalbą internete,
modernizavimas.
