„Lietuvos Taryba savo posėdyje 1918 m. vasario 16 d. vienu balsu nutarė kreiptis į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybes šiuo pareiškimu:“ – taip prasideda Nutarimas, kurį pasirašė visi dvidešimt Lietuvos Tarybos narių.
Istoriko Adolfo Šapokos parašytoje Lietuvos istorijoje, išleistoje Kaune 1936 metais, yra įdėta to Nutarimo faksimilė. Spausdinimo mašinėle surinktas tekstas, ranka įrašytas vienas žodis „kaipo“. Tai ir yra originalaus dokumento faksimilė. Deja, pats dokumentas nerastas iki šiol.
Taip, ranka rašytas jo nuorašas su ta pačia seka pasirašiusių Lietuvos Tarybos narių parašais surastas Vokietijos archyve. Kolekcininko aistra pasižymintis dabartinis Europos Parlamento narys Liudas Mažylis, įsiklausęs į istoriko Antano Kulakausko samprotavimus, ten jį surado.
Deja, bet tai ne Adolfo Šapokos skelbiamo faksimilinio Nutarimo originalas. Šis spausdinimo mašinėle surinktas tekstas dar laukia savo atradėjo. Bandymų būta daug, bet vis be rezultatų.
Tačiau ne apie tai norisi kalbėti šios Vasario 16-osios proga. Mat šie metai yra irgi jubiliejiniai, nors ir liūdni. Būtent šiemet minėsime 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo šimtmetį. Žinia, daug kas nenorės jo minėti.
Tačiau šis perversmas negali nebūti nagrinėjamas Vasario 16 d. Nutarimo šviesoje. Juk nuo 1918 m. iki 1926 m. prabėgo tik aštuoneri XX amžiaus pradžios Lietuvos demokratijos metai. Ir tik šie aštuoneri metai atitiko Vasario 16 d. Nutarimo raidę ir dvasią. Pamėginkime vėl įsiskaityti į Nutarimo tekstą.
Lietuvos Taryba „skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pagrindais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje…“
Visiškas aiškumas – demokratiniai pagrindai. O kad tai būtų nuosekliai įgyvendinta, Taryba akcentuoja irgi nedviprasmiškai: „Lietuvos valstybės pamatus… privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas Steigiamasis Seimas, DEMOKRATINIU BŪDU VISŲ JOS GYVENTOJŲ IŠRINKTAS.“
Taip, Nutarimu pripažinta nepriklausoma Lietuvos Respublika ir demokratinė jos santvarka. Suteikta universali rinkimų teisė VISIEMS JOS GYVENTOJAMS! Ne tik lietuviams, bet – visiems, ne tik vyrams, bet ir moterims! Šis Vasario 16 d. Nutarimo užmojis tais 1918 metais stebina savo drąsa ir horizontu.
Juk daugelyje šalių tuo metu moterys neturėjo ir ilgokai dar neturės rinkimų teisės. O ir įvairių tautybių Lietuvos gyventojai pirmą kartą įgaus balsavimo teisę tiesioginiuose rinkimuose.
Drąsi, toliaregiška, atitinkanti šiandien visuotinai pripažįstamas žmogaus teises Vasario 16 d. Nutarimo formuluotė.
Po to seks Steigiamasis Seimas, 1922 m. Konstitucijos priėmimas, net treji vėlesni rinkimai ir… 1926 m. gruodžio 17 d. perversmas.
„1926 m. gruodžio naktį iš 16 į 17 d. įvyko perversmas. Sąmokslininkai nesutiko jokio pasipriešinimo. Vyriausybė nebuvo pasiruošusi, nenumatė staigaus puolimo, nekreipė dėmesio į gandus“, – taip apie šį įvykį rašė Mykolas Rėmeris savo „Lietuvos konstitucinės teisės paskaitose“. Jis pateikia ir to posėdžio stenogramos ištraukas:
„Posėdžio salėn pro duris prie Prezidiumo stalo įeina keli karininkai. Vienas karininkų pareiškia: „Gerbiamas Seime, duotas įsakymas išsiskirstyti.“
Pirmininkaujantis Kairys: Atsiprašau, kieno vardu tamsta įsakymus duodi?
Karininkas: Diktatoriaus vardu.
Pirmininkaujantis: Kokio diktatoriaus?
Karininkas: Mums žinoti.
Pirmininkaujantis: Ar tamsta žinai, kurioje vietoje tamsta esi? Prašau apleisti salę.
Karininkas: Duodu dvi minutes laiko.“
Taip, Vasario 16 d. Nutarimo vienas iš pagrindinių autorių, signataras Steponas Kairys drąsiai pasipriešino perversmininkams, mėgindamas juos išprašyti iš salės. Jis buvo suimtas.
Mykolas Rėmeris savo knygoje pabrėš: „…laikinojoje sostinėje, Kaune, kur perversmas ir buvo įvykdytas, rami piliečių masė apie vykstantį perversmą nieko ir nežinojo; sužinojo apie jį tiktai rytą…“
Tik to perversmo metu ir vėl nelemtai susikryžiuos trijų Vasario 16 d. Nutarimo signatarų veiksmai. Mat ir Vasario 16 d. Nutarimo priėmimo metu tarp Antano Smetonos ir Stepono Kairio buvo aiški takoskyra.
Signataras A. Smetona perversmininkų bus paskelbtas valstybės vadu. Signataras Aleksandras Stulginskis sutiks bendradarbiauti su jais ir padės perversmininkams legalizuoti A. Smetonos paskelbimą Respublikos prezidentu. Signataras St. Kairys liks suimtas ir 1927 m. vasario 16-ąją sutiks jau Lietuvos Respublikos kalėjime.
Nors visi trys padėjo parašus po 1918 m. Vasario 16 d. Nutarimo tekstu, visi jam ir įsipareigojo. Visi lyg ir buvo už demokratinę Lietuvą. Deja, parašai – parašais, bet ne visi juk linkę savo pasižadėjimus vykdyti.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo Lietuva patirs ilgus nedemokratinio gyvenimo dešimtmečius. Tautininkų režimas valdys Lietuvą iki 1940 m. Po to bus dvi okupacijos.
1949 m. Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio vadovai Vasario 16-osios deklaracijoje mėgins įsipareigoti ginti demokratiją ir sugrįžti prie 1922 m. Konstitucijos dvasios. Bet tai tebus drąsus jau žūstančiųjų kovotojų testamentas likusiems gyviesiems.
Tauta ir toliau liks vienpartinės stalinistų diktatūros gniaužtuose. Tik su M. Gorbačiovo pertvarka atsiras nauja galimybė, ir ji bus realizuota 1990 m. kovo 11 d. nutarimais. Lietuva vėl sugrįš į parlamentinės demokratijos kelią.
Bet netgi po 1990 m. bus bandymų ir prezidentą turėti be Konstitucijos, ir į Pakaunės miškus 1993 m. savanorius išvesti. Bus vis bandoma organizuoti masines akcijas, kai kam atrodys, jog „ne tuos išrenka“, arba bus mėginama priešlaikiniais rinkimais tautą vilioti.
Šiandien gyvename sudėtingų demokratijai iššūkių akivaizdoje. Tad ir perversmo šimtmečio kontekste verta skatinti diskusijas apie demokratijos raidą Lietuvoje, apie tuos, kurie gynė demokratiją, ir apie tuos, kurie jos nekentė.
Signataras Steponas Kairys visą gyvenimą liko ištikimas demokratijai. Ir savo kelio saulėlydyje jis parašė: „Tau, Lietuva, kad būtum laisva ir demokratinė, skyriau visą savo gyvenimą.“
Panašaus likimo susilaukė ir kitas to meto Seimo narys, teisininkas Zigmas Toliušis, priklausęs valstiečių liaudininkų frakcijai. Likus keliems mėnesiams iki perversmo, 1926 m. vasarą, Kaune jis išleido knygą „Demokratija ir jos priešai, arba Demokrato katekizmas“.
Jis pranašiškai numatė gręsiantį autoritarinį valdymą ir ilgam pateko į demokratijos priešų nemalonę. Savo gyvenimu, Sibiro tremtimi sumokėjo už savo knygą ir savo įsitikinimus. Nepaisant visko, jis liko ištikimas tiems demokratijos principams.
Šiandien Lietuvoje daug dažniau įamžinami demokratijos priešai nei nuoseklūs kovotojai už demokratiją. Ir tai nestebina, nes demokratijos suvokimas dar nėra gilus. Todėl ir verta daug diskutuoti apie 1926 m. perversmo pasekmes mūsų visuomenei jo šimtmečio akivaizdoje.
Tebus ši Vasario 16-oji tam ir skirta.
