Dešiniųjų politinis mąstymas vis dažniau primena seną, per daug kartų matytą filmą: tie patys veikėjai, ta pati siužeto linija ir tas pats moralas – „mes teisūs, jie priešai“. Juoda ir balta. Gėris ir blogis. Tauta ir jos priešai. Ir, žinoma, jokio noro pripažinti, kad pasaulis yra sudėtingesnis nei plakato šūkis.
Šis supaprastintas pasaulio vaizdas jau seniai nebeatrodo nei drąsus, nei principingas. Jis tiesiog vargina. Kai kiekvienas politinis klausimas redukuojamas iki lojalumo testo, o kiekviena kritika – iki išdavystės, politika praranda turinį ir virsta emociniu refleksu. Mąstyti nebereikia – pakanka pasirinkti „teisingą pusę“, o daugumai juk taip ir patogiau…
Tokia logika idealiai dera su Carl Schmitt politine pasaulėžiūra. Būtent šis mąstymo modelis šiandien tampa neoficialiu daugelio dešiniųjų ideologiniu stuburu. Pasaulis suvokiamas kaip nuolatinė kova, kur kompromisas laikomas silpnumu, o dialogas – naivumu. Jei nesutinki, vadinasi, esi priešas.
Tačiau problema ne tik ta, kad toks mąstymas yra pasenęs. Problema ta, kad jis yra aklas. Jis neleidžia matyti realybės, nes realybė beveik niekada netelpa į dvi kategorijas. Socialiniai procesai, politiniai sprendimai ir visuomeniniai konfliktai yra daugiasluoksniai, pilni prieštaravimų ir „nepatogių“ niuansų. Būtent to dešinieji dažnai atsisako – niuansų.
Demokratija tuo tarpu gyvena ne iš vienos tiesos, o iš daugybės konkuruojančių požiūrių. Ji egzistuoja ten, kur leidžiama abejoti, kvestionuoti ir keisti nuomonę. Skirtingos perspektyvos nėra grėsmė – jos yra būtina sąlyga politinei laisvei. Kai visa politinė erdvė suspaudžiama iki vienos krypties, demokratija pradeda dusti.
Dešiniųjų noras matyti tik vieną „teisingą“ kelią dažnai slepia ne stiprybę, o baimę. Baimę pripažinti, kad pasaulis yra per sudėtingas paprastiems atsakymams. Baimę prarasti kontrolės iliuziją. Todėl ir renkamasi juoda–balta schema: ji patogi, emociškai aiški ir nereikalaujanti mąstymo pastangų.
Tačiau pasaulis nesikeis nuo to, kad į jį bus žiūrima užmerktomis akimis. Spalvų įvairovė neišnyks vien todėl, kad kažkam patogiau apsimesti, jog jų nėra. Klausimas tik vienas – ar politikoje liks gyva idėjų konkurencija, ar galutinai virs nuobodžia, agresyvia ir intelektualiai sterilia kova su įsivaizduojamais priešais.
