Po mano ir Andriaus Tapino diskusijos LRT radijo laidoje (nuoroda į laidą komentaruose) advokatas dr. Algimantas Šindeikis, žurnalo „Veidas“ leidėjas ir bendrasavininkas, taip pat žurnalistas, savo tinklalapyje atspausdino įdomų tekstą „A. Tapinas v. V. Andriukaitis. Kas teisus?“.
Man šis jo tekstas tikrai patiko, juo labiau kad pateikiama įdomi teisinė interpretacija, liečianti žurnalisto ir privačios žiniasklaidos priemonės dalininko teisę dalyvauti politinio aktyvizmo veikloje.
Tiesa, A. Šindeikis teigia: „Socialdemokratas Vytenis Andriukaitis tvirtina, kad A. Tapinas išvis negali užsiimti protesto organizavimu ir kaltina nepritariančius naujajai koalicijai Seimo rinkimų rezultatų neigimu.“
Mano klausimas A. Šindeikiui paprastas: kur, kurioje mūsų diskusijos vietoje aš tvirtinu, kad A. Tapinas išvis negali to daryti? Ir dar – kuo reikia būti demokratinėje visuomenėje, kad imtum kaltinti nepritariančius koalicijai rinkimų rezultatų neigimu? Jei dalis visuomenės mano, jog ne tuos išrinko, ir dėl to protestuoja, tai juk jų teisė. Tik protestams organizuoti turi būti taikomi tam tikri reikalavimai.
Taip, JAV po pralaimėtų rinkimų Donaldas Trumpas kaltino oponentus rezultatų klastojimu. Lietuvoje taip pat buvo garsių politikų, vis pareikšdavusių, kad tauta suklydo balsuodama. Bet tik ne aš!
Per visą savo politinę karjerą niekad neketinau rinkėjų kaltinti kokiu nors suklydimu dėl jų apsisprendimo balsuojant. Tai yra pliuralistinės demokratijos esmė! Ir tai A. Šindeikis, kaip ilgametis žurnalo leidėjas, mano atžvilgiu gali patvirtinti.
Be to, niekad nebuvau prieš mitingų, piketų ar protesto akcijų organizavimą. Visada pasisakydavau prieš mėginimus juos vienaip ar kitaip varžyti. Nesu iš tų Lietuvos politinių jėgų stovyklų, kurios tokias tendencijas puoselėja. Tikiu, kad A. Šindeikiui tikrai tokios politinės jėgos bent jau yra pažįstamos.
Juolab niekad neorganizavau jokių piketų ar protesto akcijų, kai rinkėjai atiduodavo politinę pirmenybę dešiniosioms politinėms jėgoms. Tuo tarpu kairiųjų politinių jėgų pergalės atveju protesto piketų prieš juos būdavo beveik visada, po kiekvienų rinkimų.
Tad aš nei neigiau, nei neigiu A. Tapino teisės organizuoti piketus ar mitingus.
Bet ko nesuprato A. Šindeikis mūsų diskusijoje? Ogi paprasto klausimo, susijusio su tikrais faktais. A. Tapinas teigia: „Ne kartą esu sakęs, kad nelaikau savęs žurnalistu, nesu jokios žurnalistų organizacijos narys. Esu žiniasklaidos atstovas ir visuomenininkas“ (žr. nuotraukas).
Betgi raštuose oficialioms institucijoms (šiuo atveju – STT) jis save įvardija: „Andrius Tapinas, visuomenininkas, žurnalistas“ (žr. nuotraukas).
Taigi prireikus vienais atvejais A. Tapinas save pristatys kaip žiniasklaidos atstovą ir visuomenininką, kitais – kaip visuomenininką ir žurnalistą. Ir ypač tuomet, kai reikia reikalauti iš institucijų kokios nors informacijos. Tuomet prisistatymas žurnalistu daro įtaką toms institucijoms, nes įsijungia Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai.
Mano klausimas advokatui A. Šindeikiui toks: jei būtumėte kokios nors institucijos pažeistų teisių gynėjas ir matytumėte tokį į ją besikreipusio asmens raštą, pasirašytą visuomenininko, žurnalisto vardu, nors asmuo toks nėra, ar atkreiptumėte dėmesį, kad jis piktnaudžiauja tokiu prisistatymu, norėdamas padaryti institucijai įtaką sau palankia linkme?
O gal kaip advokatas keltumėte klausimą, kad asmuo, apsimesdamas žurnalistu, daro institucijai spaudimą? Kad jis apsimeta žurnalistu, nors juo nėra, tik tam, kad įstaiga pajustų galimą grėsmę savo reputacijai? Ypač iš privačios žiniasklaidos priemonės, kuriai, kaip sako A. Šindeikis, netaikomi Visuomenės informavimo įstatymo ar Visuomenės informavimo etikos kodekso reikalavimai.
Sena patarlė teigia, kad net banką, kaip ir musę, galima užmušti laikraščiu. O štai čia – visa privati „Laisvės TV“, kuriai netaikomi žurnalistų etikos kodekso reikalavimai, gali visa savo galia atsisukti prieš norimą subjektą. Ar galėtų advokatas A. Šindeikis teigti, kad toks apsimetinėjimas gali būti prilygintas kokiai nors nesąžiningai veiklai, jei jo ginama įstaiga dėl to patirtų nuostolių?
Dar vienas įdomus aspektas A. Šindeikio tekste: „Žurnalistas atliko tyrimus“. Bet juk A. Tapinas pats teigia, kad nelaiko savęs žurnalistu. Tad jis negalėjo juo būti. Tai apie kokį žurnalistinį tyrimą tuomet eina kalba? Jis tėra žiniasklaidos atstovas, tiksliau – savininkas ir dalininkas, kuriam negalioja jokie etikos kodeksai bei taisyklės.
Kaip savininkas ir dalininkas jis pats gali lemti „Laisvės TV“ informacinio turinio pobūdį ir taip daryti poveikį tiek privačiam sektoriui, tiek valstybinėms institucijoms. Juk yra pavyzdžių, kai verslo įmonės užsipuolamos dėl prekybos su Rusija, bet po to, įnešus pinigus į A. Tapino remiamus paramos Ukrainai fondus, staiga jau tampa tinkamos.
Tiriamoji žurnalistika, kaip ir kitos žurnalistikos rūšys (o šiandien jų yra daug), vadovaujasi jai būdingais kriterijais, tokiais kaip neutralumas, objektyvumas, skaidrumas, nešališkumas. Bet ji nėra nukreipta į politinės daugumos keitimą parlamente ar politinio proceso reguliavimą norima kryptimi.
Tuo tarpu A. Tapino organizuojamas mitingas – ne tik pilietinė iniciatyva. Jį aktyviai palaiko ir Seimo opozicijoje esanti politinė jėga (žr. nuotraukas).
Tiesa, privačioms žiniasklaidos priemonėms rengti politinio protesto akcijas nėra draudžiama. Tačiau A. Šindeikis teisus sakydamas, kad jos paiso savo vidinių etikos kodeksų reikalavimų, teisinės atsakomybės principų ir įvertina savo įvaizdžio rizikas.
Iki šiol sunku buvo įsivaizduoti, kad LNK, TV3 ar kitos privačios žiniasklaidos priemonės staiga imtų organizuoti mitingus, piketus, rinktų tam pinigus arba sutiktų gauti savo mitingams paramą iš kurios nors politinės partijos. Dar blogiau būtų, jei tokia veikla užsiimtų visuomeninis transliuotojas.
Taip, tiek privačios, tiek visuomeninės žiniasklaidos priemonės atlieka žurnalistinius tyrimus, rengia specialius reportažus, bet stengiasi paisyti žurnalistų etikos reikalavimų.
Tuo tarpu „Laisvės TV“ savininkas, žiniasklaidos atstovas ir visuomenininkas A. Tapinas imasi visai kitokio pobūdžio veiklos, netgi prisidengdamas žurnalisto vardu, nors oficialiai toks nėra.
Jis derina nuomonės formuotojo, žiniasklaidos atstovo, privataus verslininko, visuomenininko ir žurnalisto vaidmenis. Ir naudojasi tomis teisinės sistemos spragomis, kurios tokios veiklos nereguliuoja. Todėl galima kelti teisėtus klausimus, koks teisinis reguliavimas galėtų būti taikomas tokiai veiklai.
A. Šindeikis yra teisus teigdamas, kad tradicinei demokratijų žiniasklaidai nėra būdinga pačiai organizuoti politinius protestus. Juo labiau, kai juos ima remti oficiali Seimo opozicija.
Sunku būtų įsivaizduoti tokią situaciją Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje ar Skandinavijos šalyse. Tiesa, kad nėra žurnalistų be pažiūrų, nėra ir visiškai neutralios žiniasklaidos. Bet tiek privačios, tiek visuomeninės žiniasklaidos priemonės bent jau stengiasi neužsiangažuoti vienai ar kitai politinei jėgai.
Tuo tarpu apie „Gėdos dienos“ mitingą to tikrai neišeina pasakyti – kaip ir apie jo organizatorių A. Tapiną.
Ir „Laisvės TV“ pati rizikuoja savo įvaizdžio reputacija.
