Kanados premjero Marko Carney kalba Pasaulio ekonomikos forume Davose buvo viena iš tų, kurios išsiskiria blaiviu realybės pripažinimu ir bandymu suformuluoti nuoseklią viziją sparčiai besikeičiančiam pasauliui. Jis pasakė tai, ką galvoja daugelis: senoji, taisyklėmis grįsta pasaulio tvarka ne šiaip transformuojasi – ji braška iš pamatų. Carney diagnozė tiksli: gyvename ne perėjimo, o lūžio eroje, kurioje stiprieji primeta savo sąlygas, o ekonominė tarpusavio priklausomybė vis dažniau virsta geopolitiniu ginklu.
Mintys apie „vidutinių galių“ bendradarbiavimą, ekonominį atsparumą ir būtinybę mažinti pavojingas priklausomybes skambėjo brandžiai ir laiku. M. Carney taikliai įvardijo problemą, su kuria šiandien susiduria tiek Europa, tiek Kanada: globali ekonomika nebėra neutrali erdvė. Valstybės vis dažniau pasitelkia prekybą, investicijas ir tiekimo grandines kaip politinio spaudimo instrumentus. Tuo pat metu geopolitikoje didžiosios galios mėgina prisidengti tariamu neutralumu, sąmoningai nebedarydamos skirtumo tarp agresoriaus ir aukos.
Ypač verta pagirti M. Carney už aiškų suvokimą, kad senasis globalizacijos modelis, paremtas vien efektyvumu ir mažiausia kaina, baigėsi. Jo akcentuojamas ekonominis saugumas, atsparumas ir demokratinių valstybių tarpusavio koordinacija – tai kryptis, kuria Europa jau juda. Kartais per lėtai, for sure, bet neišvengiamai.
Ir vis dėlto… Šią kalbą Kanados premjeras pasakė netrukus po pareiškimo apie siekį kurti „strateginę partnerystę“ su Kinijos Liaudies Respublika. Panašias ambicijas demonstruoja ir Keiro Starmerio vadovaujama Jungtinės Karalystės vyriausybė. Logika čia aiški: norint diversifikuoti prekybą ir sumažinti priklausomybę nuo vis labiau protekcionistinės JAV, esą būtina atsigręžti į kitą ekonominį milžiną. Tačiau priklausomybės nuo demokratinio sąjungininko keitimas priklausomybe nuo autoritarinio režimo nėra strategija – tai geopolitinis karščiavimasis. Priklausomybė nuo Kinijos nėra nei saugesnė, nei neutralesnė, nei labiau nuspėjama. Priešingai – ji gerokai pavojingesnė.
Europa tai jau patyrė savo kailiu. Kinijos sprendimas apriboti retųjų žemės elementų eksportą aiškiai parodė, kaip greitai ekonominiai svertai gali virsti politinio spaudimo įrankiu. Negana to, daugelį europiečių tuomet pribloškė pats faktas, kad Europa apskritai atsidūrė ekonominio spaudimo taikiklyje. Jų akimis, prekybos karai buvo JAV ir Kinijos dvišalis konfliktas. Tačiau Pekinas tai matė kitaip. Tai nebuvo atsitiktinumas – tai buvo signalas: Kinija bet kada gali užsukti „kranelį“, jei žaidimas klostysis ne pagal jos taisykles. Panaši logika veikė ir ginče dėl puslaidininkių gamintojos „Nexperia“.
Tai ne pavieniai incidentai, o nuosekli strategija. Kinija ne kartą parodė, kad ekonomiką laiko geopolitinio spaudimo priemone: nuo ekonominio spaudimo Lietuvai dėl Taivano atstovybės iki „baudžiamųjų“ tarifų Australijos vynui ar Prancūzijos konjakui. Pekinas sistemingai demonstruoja, kad prekyba jam – dar vienas geopolitinės kovos laukas.
Prie to prisideda ir Kinijos perteklinė gamyba bei masinės valstybės subsidijos, kurios jau dabar kelia egzistenciją grėsmę Europos pramonei. Elektromobilių, saulės modulių, plieno ar chemijos sektoriai susiduria ne su sąžininga konkurencija, o su valstybės remiama ekspansija, griaunančia rinkos pusiausvyrą. Glaudesnė, vadinamoji „strateginė“ integracija su Kinijos ekonomika šias problemas tik pagilintų. Jei Europos piliečiai nori gerai apmokamų darbo vietų ir pramonės sugrįžimo į žemyną, net ir dabartiniai ES–Kinijos ekonominiai santykiai veda į realybę, kurioje ištisos Europos pramonės šakos gali tiesiog išnykti. Tiesa, verta pripažinti, kad perteklinė gamyba nėra vien blogos valios rezultatas – ji didele dalimi kyla iš pačios Kinijos pramonės ir mokesčių sistemos struktūros.
Negalima ignoruoti ir saugumo dimensijos. Kinija šiandien yra artimiausia Rusijos – didžiausios grėsmės Europos saugumui – partnerė. Pekino ekonominė, technologinė ir diplomatinė parama Maskvai tiesiogiai prisideda prie karo Ukrainoje tęstinumo. Karo pradžioje Kinija bandė laikytis neutralios retorikos, tačiau šiandien vis dažniau net ir viešuose pareiškimuose ima ginti Rusijos interesus. Todėl strateginė partnerystė su Kinija, ignoruojant šiuos faktus, reikštų savotišką realybės neigimą. NATO išlieka pagrindiniu Europos saugumo garantu, o Jungtinės Valstijos tebėra pasirengusios vykdyti įsipareigojimus pagal Aljanso gynybos planus.
Dėl šių priežasčių Europos santykiai su Kinija turi būti griežtai pragmatiški. Jei Europai reikia prekybos susitarimų, tai tik tokių, kurie saugotų mūsų gamintojus, technologijas ir rinkas, o ne atvertų duris dar gilesnei priklausomybei. Kinija negali būti pateikiama kaip „alternatyva“ transatlantiniams santykiams ar prekybai su JAV – tai būtų strateginė klaida, galinti brangiai kainuoti. Todėl užduotis nėra lengva. Europai reikia rasti geriausią kelią tarp ekonominės naudos, saugumo ir savarankiškumo auginimo suprantant, kad visi šie poliai svarbūs nors neretai prieštarauja vienas kitam.
Pati M. Carney idėja apie „vidutinių galių“ bendradarbiavimą yra verta dėmesio. Demokratinių, ekonomiškai stiprių valstybių koalicijos gali tapti stabilumo šaltiniu fragmentuotame pasaulyje. Tačiau toks bendradarbiavimas negali prasidėti nuo strateginių partnerysčių su autoritariniais režimais, kurie sistemingai taiko ekonominę prievartą.
Galiausiai, Europa turėtų apskritai nusikratyti „vidutinės galios“ etiketės. Europos Sąjunga nėra ir neturėtų būti vidutinė galia. Ji turi potencialą tapti savarankišku poliumi tarptautinėje sistemoje – ekonominiu, technologiniu ir politiniu. Tam reikia ne prisitaikymo prie kitų galios centrų, o ambicijos, vienybės ir strateginio nuoseklumo.
Marko Carney Davose išsakė daug svarbių ir pagarbių dėmesio vertų minčių. Tačiau jei jo vizija bus grindžiama pavojinga iliuzija, kad Kinija gali tapti saugia strategine atrama, Europa turėtų ne sekti iš paskos, o pasidalinti savo jau išmoktomis pamokomis.
