Kai žiniasklaidos priemonė yra finansuojama valstybės lėšomis, ji neišvengiamai tampa atskaitinga valstybei ir visuomenei, o ne uždarai interesų grupei. Tai nėra ir niekada nebuvo žodžio laisvės suvaržymas. Priešingai – tai būtina sąlyga tam, kad viešasis transliuotojas tarnautų visiems piliečiams, o ne siauram ideologiniam ratui.
Svarbu aiškiai pasakyti: niekas nekalba apie žodžio laisvės ribojimą. Dabartinės tendencijos rodo priešingą problemą – nuomonių trūkumą, apie kurį viešai kalba ne vienas ekspertas, akademikai, žiniasklaidos tyrėjai. Šią realybę patvirtina ir audito išvados, kurios aiškiai parodė, kad situacija nacionaliniame transliuotojuje toli gražu nėra ideali, o skaidrumo, balanso ir vidinės kontrolės klausimai kelia rimtų abejonių.
Todėl bet koks bandymas kritiką pateikti kaip „puolimą prieš laisvę“ yra klaidinantis. Kritika nėra cenzūra, o viešas ir pagrįstas klausimų kėlimas – tai demokratinės visuomenės pareiga.
Manipuliacijos darbuotojų baime
Didžiausias blogis šioje situacijoje, kuriuo, panašu, labiausiai manipuliuoja kai kurie vadovai, yra paprastų žmonių – darbuotojų, žurnalistų, redaktorių – baimė. Viešojoje erdvėje ir užkulisiuose formuojamas naratyvas, esą bet kokie pokyčiai reikš masinius atleidimus, darbo vietų praradimą, profesinį nestabilumą. Tai – sąmoninga baimės strategija.
Tačiau realybė kitokia. Niekas nekalba apie darbuotojų atleidinėjimą. Kalbama apie struktūrinius ir turinio pokyčius, apie atsakomybės mechanizmus, apie redakcinių sprendimų balansą ir realią nuomonių įvairovę eteryje. Pokyčių tikslas – ne sunaikinti, o atkurti pasitikėjimą viešuoju transliuotoju.
Būtent paprasti žurnalistai dažnai tampa šios sistemos įkaitais – jais dangstomasi, jais gąsdinama visuomenė, nors tikrieji sprendimai priimami visai kitu lygmeniu. Tai nesąžininga ir pavojinga praktika, kuri dar labiau gilina atotrūkį tarp žiniasklaidos ir visuomenės.
Korekcijos – būtinos, jei norime tikro laisvo žodžio
Jeigu iš tiesų norime grąžinti laisvą žodį į eterį, turime pripažinti: be korekcijų tai neįmanoma. Laisvė negali egzistuoti ten, kur įsitvirtinusi viena dominuojanti pasaulėžiūra, o alternatyvios nuomonės lieka užribyje.
Viešasis transliuotojas turi atspindėti visą visuomenę – su jos skirtingomis patirtimis, požiūriais, vertybėmis ir klausimais. Tai reiškia ne vien patogias ar populiarias temas, bet ir nepatogius klausimus, kritinius balsus, skirtingas interpretacijas.
Todėl šiandien vykstantys procesai nėra kova prieš laisvę. Tai – bandymas ją sugrąžinti. Ir kuo ilgiau bus manipuliuojama baime bei melagingais naratyvais, tuo ilgiau visuomenė liks apgaudinėjama prisidengiant tariama kova už žodžio laisvę.
