Neseniai aplinkos ministro pareigas atlikęs Povilas Poderskis statybininkų konferencijoje „Gervė 2025“ su savo skaidrėmis įrodinėjo, kad statybos produktai ir paslaugos sudaro apie 7 procentus Lietuvos bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui, pagal Kultūros ministerijos 2024 ir 2023 m. veiklos ataskaitas, visas kultūros sektorius sudarė kelis kartus mažesnę piniginę išraišką. Iššūkiai, kylantys statybos sektoriuje yra neatsiejama kiekvieno lietuvio gyvenimo dalis.
Lietuvos Respublikos Seimas pakoregavo Statybos įstatymą – nuo šiol statybos leidimas bus išduodamas, kai yra patvirtinti projektiniai pasiūlymai, o techninio darbo projekto institucijos nebetikrins, nes už jo tikslumą bus atsakingi patys projektuotojai. Pakeitimai įsigalios nuo 2026 m. sausio 1 dienos.
Lietuvos statybų bendruomenė neseniai girdėjo kritiką dėl Seimo inicijuoto biurokratizmo mažinimo. Trukt už vadžių – vėl iš pradžių. Tai greitinam statybas? Mažinam biurokratiją? Rimtai?
Lietuvos statybininkų asociacija (LSA) tvirtina: statybą leidžiantis dokumentas (SLD) nėra biurokratija, o garantija.
Savaime suprantama – nors leidimai suteikia teisinę apsaugą, jie nėra garantija, kad bus užtikrintas nepriekaištingas reikalavimų laikymasis ar visuomenės interesų apsauga. Praktikoje daug problemų (nesaugūs projektai, korupcija leidimų išdavimo procese, statybos defektai) kyla net ir esant leidimams. Todėl per didelis SLD sureikšminimas kaip valstybės garantijos gali klaidinti suinteresuotas šalis, sudarant įspūdį, kad jis suteikia absoliučią apsaugą.
Gali egzistuoti ir alternatyvus požiūris: Griežtesnės patikros po statybų, privalomas civilinės atsakomybės draudimas bei skaidrūs atsakomybės mechanizmai galėtų suteikti tokią pačią arba dar didesnę apsaugą, nebūtinai remiantis ilgu leidimų procesu.
Iš specialistų taip pat girdėjau panašių teiginių: „be SLD visa atsakomybė tenka statytojams, projektuotojams ir konsultantams, tačiau jų civilinės atsakomybės draudimas yra per mažas.“ Šis teiginys atkreipia dėmesį į realią riziką, bet sprendimą pateikia per siaurai. Vietoje tvirtinimo, kad leidimai yra vienintelis saugiklis, politikai galėtų stiprinti draudimo sistemą (pvz., nustatyti privalomas didesnes draudimo sumas projektuotojams ar rangovams stambiuose projektuose). Tokiu būdu rizika būtų padengiama finansiškai, išvengiant perteklinės biurokratijos.
Galimas ir alternatyvus požiūris: Šalyje, kur statybų rinka veikia efektyviai, investuotojų apsaugą dažniau užtikrina stiprios draudimo sistemos ir profesinės licencijavimo normos, o ne vien tik leidimai.
Neteisingas teiginys: „leidimai saugo viešuosius interesus, ypač stambių ir rizikingų projektų atveju.“ Akivaizdu, kad viešųjų interesų apsauga priklauso ne tik nuo leidimų, bet ir nuo institucijų gebėjimo juos užtikrinti. Jei reguliavimo institucijoms trūksta resursų tinkamai įvertinti techninius projektus, SLD tampa tik formalumu, suteikiančiu simbolinę apsaugą. Teiginys remiasi prielaida, kad valstybė visada turi pakankamai pajėgumų atlikti išsamų vertinimą, kas nebūtinai yra tiesa.
Yra daug svarbesnis požiūris: Tiesioginė kontrolė statybos metu (pvz., objekto inspektavimas, aplinkosauginė priežiūra, viešumo užtikrinimo priemonės) gali būti veiksmingesnė nei leidimas, suteiktas dar prieš pradedant darbus.
Girdėjome ir posakių, kad: „vietoje leidimų atsisakymo reikia trumpinti jų išdavimo terminus.“ Anaiptol – Nors trumpesni terminai skamba patraukliai, ši idėja remiasi prielaida, kad leidimų sistema yra veiksminga ir būtina. Praktikoje „trumpesni terminai“ dažnai reiškia paskubomis atliekamus patikrinimus arba didesnį spaudimą savivaldybių darbuotojams, kas gali pakenkti patikros kokybei. Paradoksalu, bet tai galėtų susilpninti visuomenės interesų apsaugą – tą pačią priežastį, dėl kurios leidimai ir egzistuoja.
Siūlau alternatyvą: procesą galima tobulinti diegiant skaitmenizaciją, taikant rizikos pagrindu paremtą požiūrį (smulkūs projektai atleidžiami, stambūs tikrinami atidžiai), arba perduodant atsakomybę nepriklausomiems sertifikuotojams vietoje savivaldybių biurokratijos.
LSA teigia, kad „Leidimai yra būtini investicijų saugumui.“ Tačiau – daugelis investuotojų leidimus vertina ne kaip saugumo, o kaip neapibrėžtumo ir delsimo šaltinį. Ilgi ir nenuspėjami leidimų procesai gali atgrasyti užsienio investicijas. Teigti, kad leidimai didina investuotojų saugumą, ignoruoja faktą, jog statybose „laikas yra pinigai“. Investuotojai dažnai labiau vertina prognozuojamą atsakomybės ir draudimo sistemą nei užsitęsusius administracinius procesus.
Kritika: LSA atstovauja statybos įmonėms, kurios suinteresuotos veikti kontroliuojamoje ir prognozuojamoje aplinkoje. Jų pasipriešinimas leidimų liberalizavimui gali būti iš dalies susijęs su baime dėl didesnės konkurencijos ir atsakomybės. Jei leidimai būtų panaikinti, stambūs investuotojai galėtų daugiau rizikos perkelti rangovams, kuriems tektų turėti stipresnes finansines ir technines garantijas. Todėl LSA pozicija gali būti suprantama labiau kaip rangovų apsauga nuo rizikos, o ne kaip vien tik visuomenės interesų gynimas.
LSA pateikia pagrįstų argumentų apie rizikas, atsakomybę ir visuomenės interesų apsaugą. Tačiau jos argumentai pernelyg stipriai remiasi teiginiu, kad leidimas yra vienintelis veiksmingas saugiklis. Toks požiūris yra konservatyvus ir savanaudiškas, ignoruojantis alternatyvius reguliavimo instrumentus (draudimą, profesinį licencijavimą, statybos inspektavimą, skaitmeninę priežiūrą). Šiuolaikinėje statybos reguliavimo praktikoje lankstumas, rizikos pagrindu grindžiama priežiūra ir rinkos dalyvių atsakomybė dažnai duoda geresnių rezultatų nei griežta, biurokratinė leidimų sistema.
