„Valstybė žlunga tada, kai žmonės nustoja ją matyti kaip bendrą gėrį ir ima ją laikyti svetimu įrankiu,“ – rašė istorikas Timothy Snyder. Kai valstybė tampa „jie“, o ne „mes“, griūtis tampa tik laiko klausimu.
Artėjant ZAPAD 2025 pratyboms ir didėjant Rusijos revanšistinei retorikai, vis dažniau kalbame apie gynybą nuo išorės priešų. Tačiau valstybės griūtis dažniausiai prasideda ne tankų invazija, o vidine erozija – susipriešinimu, neapykanta ir nepasitikėjimu. Kai politiniai lyderiai pradeda kalbėti apie „nelojalių piliečių šaudymą“ ar grasina „ateiti su vyrais“, visuomenė ima tapatinti valstybę su „jais“, ne su „mumis“.
Demokratinės valstybės nežlunga per vieną dieną. Iš pradžių nyksta savivertė, vėliau institucijų autoritetas, o galiausiai – piliečių lojalumas. Tuomet agresoriui belieka perimti valstybę arba pakrikštyti ją nauju pavadinimu.
Lietuva kartą jau buvo praradusi valstybę. Tuomet buvo įsigalėjusios autoritarinės jėgos, kurios menkino demokratines institucijas, suskaldė visuomenę ir galiausiai įtvirtino režimą, kurį kai kas su nostalgija mena kaip „bekonų eksporto zenitą“. Tačiau 1940-aisiais, po autoritarizmo eros Maskvai tereikėjo pasibelsti. Panašiai nutiko ir 1948 m. Čekoslovakijoje, kur valstybė buvo perimta iš vidaus pasitelkus spaudimą, dezinformaciją ir institucijų paralyžių. Priešai dažniausiai ateina ten, kur jų laukia tuštuma.
Šiandien kai kurie save „tikraisiais patriotais“ laikantys veikėjai atvirai propaguoja radikalias idėjas – nuo fizinio susidorojimo iki jėgos naudojimo politinėje kovoje. Jie niekina visus, kurie nesutinka su jų naratyvu, ir skatina nepasitikėjimą valstybės institucijomis. Tuo pat metu socialinių tinklų kampanijos nuosekliai silpnina pasitikėjimą kariuomene, Prezidentu, teismų sistema, visuomeniniu transliuotoju. Tai ne nuomonė, o tiesioginė grėsmė demokratijai.
Tai dalis informacinės erozijos, kuri visame Vakarų pasaulyje tampa ginklu. Kai visuomenė įtikima, kad „visi vagys“, „balsavimas nieko nekeičia“, o valstybė – tai „klanas“, valstybė prarandama psichologiškai. Tokiame fone įsigali naratyvų era – kai forma nugali turinį. Paprasta, emocinga, vizualiai patraukli žinutė dažnai išstumia argumentuotą analizę, net jei toje žinutėje beveik nėra tiesos.
Technologijos, kultūriniai pokyčiai ir psichologija veikia išvien. Socialinių tinklų algoritmai premijuoja tai, kas sukelia emociją, o ne tai, kas plečia mąstymą. TikTok, Instagram, Facebook ar X – visur dominuoja trumpa forma. Turinys, kuris netelpa į 15 sekundžių ar 280 simbolių, rizikuoja likti nematomas. Postmodernizmo epochoje tiesa tapo reliatyvi. Vis daugiau žmonių renkasi „savo tiesą“, o ne tai, kas patikrinta. Nuomonės lyderiai puikiai žino, kad žmogus jautrus pasakojimams, net ir tiems, kurie nukreipia dėmesį nuo esmės. Storytelling‘as tampa manipuliacijos įrankiu. Visa tai dar labiau sustiprina pasitikėjimo krizė: žiniasklaida, mokslas, institucijos tampa nebe pasitikėjimo, o įtarumo objektais.
Visa tai ypač pavojinga, kai dėl triukšmo nematomi sisteminiai sprendimai. Pastaroji Vyriausybė, nepaisant kritikos, įgyvendino strateginius sprendimus darančius sisteminius pokyčius: investicijos į gynybą, kelius, regioninį būstą, sveikatos reformą, paramą šeimoms. Tai realūs valstybės stiprėjimo ženklai. Tačiau žiniasklaidoje dominuoja temos apie premjero buto kvadratūrą. Tai primena epizodą iš Bulgakovo romano, kai Švonderis, įtikėjęs savo moraliniu autoritetu, bando įkalbėti profesorių Preobraženskį užleisti dalį savo buto „proletariatui“, o nesulaukęs sėkmės – siūlo bent nupirkti žurnalą „Vokietijos vaikams paremti“.
Vietoj diskusijų apie reformas ir strateginius iššūkius, visuomenė įklampinta į istorijas apie skandalus, kurių esmė po keleto dienų išgaruoja, tačiau pasekmės išlieka prarasto pasitikėjimo pavidalu.
Artėjant ZAPAD 2025 pratyboms, reikia suprasti, kad Vyriausybės griūtis būtų puiki dovana potencialiam agresoriui. Tik vidinė darna, piliečių lojalumas ir pasitikėjimas institucijomis yra tikrasis valstybės imunitetas. NATO bazės ir sąjungininkų technika bus bejėgė jeigu tauta nepasitikės savo valstybe. Valstybę sunaikinti galima ir savo rankomis – tereikia nustoti ją gerbti.Tie, kurie mojuoja vėliavomis ir rėkia apie „Tėvynę“, bet ragina šaudyti „neteisingus“ piliečius, tarnauja ne Lietuvai, o jos priešams – sąmoningai ar ne.
Tikroji grėsmė valstybės išlikimui šiandien slypi ne kariniame puolime, o kolektyvinėje vidinės vertės netektyje. Kai piliečiai nustoja laikyti valstybę sava, o jos institucijas teisėtomis, valstybė de facto nustoja egzistuoti. Lietuvoje gyvena daugiau nei 400 tūkstančių žmonių, priklausančių tautinėms mažumoms, tai lenkai, rusai, ukrainiečiai, armėnai ir kitų tautybių mūsų šalies piliečiai. Tad kai iš politinių lyderių nuskamba frazės apie „nelojalių piliečių šaudymą“ ar siūlymai „iš rusiškos muzikos klausančių žmonių atimti vaikus ir po to juos sušaudyti“, tai sukrečia ir griauna pasitikėjimą valstybe ne tik tarp tautinių mažumų, bet ir tarp tų, kurie valstybę suvokia kaip bendrą gėrį. Ir tai atsitinka labai tyliai. Todėl šiandien kova už valstybę yra kova už sąmoningumą, pasitikėjimą ir demokratijos išlaikymą, net jei šie žodžiai skamba senamadiškai, bet kai jų nelieka – nelieka ir valstybės.
