Prieš 50 metų buvo pasirašytas Helsinkio baigiamasis aktas – Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijos narių įsipareigojimai dėl tarpusavio santykius reguliuojančių principų. Penktadienį Seime surengtoje spaudos konferencijoje politikai ir ekspertai aiškino lemiamą šio dokumento reikšmę Lietuvos valstybingumo atkūrimo istorijoje ir jo išskirtinį aktualumą šiandien, kai liudijame pasaulio tvarkos krizę.
Spaudos konferencijos įrašą žiūrėkite čia.
Spaudos konferenciją surengęs Seimo narys socialdemokratas Ruslanas Baranovas pabrėžė, kad Lietuvos Helsinkio grupės veikla ir pats Helsinkio baigiamasis aktas buvo „vienas iš šaltinių, pildžiusių mūsų kovos už nepriklausomybę upę“.
„Į Helsinkio baigiamąjį aktą nurodoma ir mūsų Nepriklausomybės Atkūrimo Akte, Baltijos šalių okupacijos klausimas buvo aštriai keliamas svarstant ir priimant Helsinkio dokumentus.
Deja, visuomenės sąmonėje šis kontekstas jau gerokai primirštas. Lietuvoje daugėja balsų, reiškiančių nusivylimą daugiašale politika ir daugiašalėmis organizacijomis. Todėl šiandien kaip niekad svarbu prisiminti Helsinkio baigiamąjį aktą ir apie jį kalbėti“, – įsitikinęs socialdemokratas.
Prie Helsinkio judėjimo ištakų Lietuvoje stovėjęs profesorius Tomas Venclova sako, kad „Helsinkio aktas tapo vienu svarbiausių įvykių, nulėmusių sovietų imperijos žlugimą“.
„Buvo aišku, kad Lietuva viena tikrai neišsivaduos.
Andrejus Sacharovas 1975 m. apsilankė Vilniuje ir jam šovė mintis steigti viešas Helsinkio grupes žmogaus teisių pažeidimams stebėti. Lietuvių pogrindis ir visa tautiškai nusiteikusi visuomenė Helsinkio gupių idėją ne visada sutiko palankiai. Aiškinome, kad labai svarbu palaikyti ryšį su lenkais, vengrais, rumunais, rytų vokiečiais ir visais kitais. Reikalas yra beviltiškas, jeigu jis nėra bendras“, – prisiminė prof. T. Venclova.
„Kartais net enciklopedijose rašoma, kad Helsinkio grupės buvo pogrindinės organizacijos.
Ne. Jos kaip tik nebuvo pogrindinės. Jos viešai skelbė savo narių vardus ir adresus. Jos buvo atviros ir legalistinės (besiremiančios teisiniais argumentais) – lygiai taip, kaip Sąjūdis, kuris atsirado po 10 metų. Galima pasirinkti viešumo riziką atsisakant dviveidystės“, – įsitikinęs prof. T. Venclova.
Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataras Vytenis Povilas Andriukaitis pabrėžė Helsinkio deklaracijos aktualumą dėl joje įtvirtintų tautų lygiateisiškumo, apsisprendimo laisvės ir universalių žmogaus teisių principų.
„Parafrazuojant Helsinkio deklaraciją, žmogaus teisės mūsų Lietuvoje šiandien turi būti ginamos ne blogiau negu kur kitur.
Tai žinia Seimui, Vyriausybei, Prezidentui ir Lietuvos visuomenei. Žmogaus teisių problematika Lietuvoje lieka labai opi, aštri, ypač dabar, kai vėl ryškėja keistos antidemokratinės tendencijos“, – pabrėžė V. P. Andriukaitis.
Anot jo, anuomet niekas nesitikėjo, kad Helsinkio deklaracija padarys tokį poveikį, turės tokią įtaką procesams sovietų sąjungoje ir pasaulyje – to nesitikėjo nei Brežnevas, nei komunizmo kritikai.
„Rusijos agresija prieš Ukrainą šiandien pažeidžia visus Helsinkio deklaracijos punktus.
Šiandien, kai vyksta derybos ir dalybos tarp didžiųjų galių ir naujų sienų braižymas, turime dviejų kelių pasirinkimą: Jaltos (Stalino) konferencijos kelią arba Helsinkio konferencijos kelią. Jeigu niekas negina moralinių vertybių, atsiveria didžiulė moralinė duobė.
Tad raginu socialdemokratus stovėti mūru už žmogaus teises, nebijoti aršių ir radikalių balsų, ypač nacionalistų, kurie įvairiais būdais bando suskaldyti visuomenę ir trypti žmogaus teises, prisidengdami keistomis tezėmis apie tradicinę šeimą ar dar ką nors. Tai akivaizdus pavyzdys mąstymo, kuris būdingas totalitarinėms visuomenėms“, – įspėjo signataras V. P. Andriukaitis.
Apibendrindamas dalyvių mintis, parlamentaras R. Baranovas prisiminė teiginį, esą „tik Sąjūdis prikėlė nepriklausomybės geną lietuvyje“.
„Ne.
Tas prisikėlimo procesas buvo daug senesnis ir daug įvairesnis“, – pažymėjo Seimo narys socialdemokratas R. Baranovas.
