Vos tik Seimą pasiekia partnerystės įstatymas, Lietuvos politinę konjunktūrą ištinka siaubingas anafilaksinis šokas. Plyšta valdančiosios koalicijos tramdomieji diržai, į prezidentūrą skrieja picos, Prezidentas puola aimanuoti apie tradicinių šeimų devalvaciją, politikai ima varžytis, kas garsiau užkrioks „už” ar „prieš”. Marijos žemė, kaip po Titanų ir Olimpiečių karo, tampa pavojingu minų lauku, permanentinio konflikto zona. Stebint visa tai iš šalies norisi paklausti: kodėl sprendžiame šį klausimą būtent taip? Ogi mūsų demokratija dar nesubrendo tiek, kad lygios mažumų teisės būtų visuotinai ginamos. Kitaip tariant, mūsų Konstitucijos dvasia – išryškinanti atviros, pilietinės, teisinės visuomenės vertybes – dar yra nepažįstama ir svetima itin didelei daliai mūsų visuomenės. Ir tai nėra Konstitucinio neraštingumo klausimas, tai – tiesiog neraštingumo klausimas. ...