Lukas Tamulynas. Vilniečiai prie suskilusios geldos

Lukas Tamulynas. Vilniečiai prie suskilusios geldos

Šylant orams, pasibaigus šildymo sezonui vilniečiams pagaliau pranešta tai, apie ką buvo kalbama jau seniai – kitas šildymo sezonas bus dar brangesnis nei ką tik pasibaigęs, nors ilgai dalinti pažadai, kad Vilnius pagaliau pradės gaminti šilumą kogeneracinėje elektrinėje. Jau 2021 metų spalio mėnesį, dar tik pradėjus kalbėti apie laukiančias rekordines šildymo kainas, energetikos ministras, konservatorius Dainius Kreivys teigė, kad 2022 metų pabaigoje darbą pradės kogeneracinė elektrinė. Šių metų balandžio 21 dieną ministras, kiek atsargiau, pakartojo pažadą bent dalinai paleisti biokuro katilą gruodį. Tačiau jau gegužės pradžioje paaiškėjo, kad anksčiausiai katilas, tiesa, bandomuoju režimu, pradės veikti pirmąjį 2023 metų ketvirtį. Bet šylant orui, o šildymo sezonui - pasibaigus tai nevirto nei skandalu, nei didesniu raibuliu. O veltui, šildymo sezonas sugrįš. ...

Lukas Tamulynas. Koloradinė Vilniaus koalicija

Lukas Tamulynas. Koloradinė Vilniaus koalicija

2014-ieji, po metų į Vilniaus miesto mero kėdę sės Remigijus Šimašius. Tuo tarpu tuometinis Seimo narys Zbignev Jedinskij ištaria frazę: „NATO turėtų bombarduoti Kijevą“. R. Šimašiui laimėjus mero rinkimus sudaroma plati 5 partijų koalicija, jungianti 35 tarybos narius. Šioje daugumoje dar nėra Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA), ji prisijungs po dviejų metų, kai koalicija jau bus patyrusi įvairių perturbacijų ir turbulencijų – Liberalų sąjūdžio korupcijos skandalas, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pasitraukimas iš valdančiosios daugumos ir pastarosios griūtis. LLRA tąkart gelbėjo R. Šimašiaus koaliciją suteikdama jai balsus, kurių Vilniaus valdantiesiems labai trūko, o 2017 metais įvykęs LLRA įtraukimas į daugumą turėjo aiškų pragmatinį tikslą – išlaikyti koaliciją po konservatorių pasitraukimo ir į politinį miesto gyvenimą įnešti stabilumo. J ...

Lukas Tamulynas. Adata, ant kurios „sėdi“ Europa

Lukas Tamulynas. Adata, ant kurios „sėdi“ Europa

1950-tieji – Europoje vos prieš kelis metus baigėsi vienas destruktyviausių karų pasaulio istorijoje. Senasis žemynas pradeda atsistatyti, tiesa, gerokai kitoks, nei buvo iki tol. Karas, šis naikinantis reiškinys, paskui save paliekantis griuvėsius ir mirtį, pasibaigęs sukuria erdvę proveržiui bei atgimimui, kad ir kaip ironiška bei liūdna tai būtų. Europa stengiasi atsistatyti kitokia, pritaikant naujausias to laikotarpio technologijas, gamybą vystant milžinišku tempu, elektrifikuojant viską, ką įmanoma. Tačiau tuo pat metu Europa susiduria su nauju iššūkiu – viskam reikia degalų. Tuo metu plačiausiai naudojamas kuras – anglys – yra itin problematiškas – jo nuodingumas ir tarša yra matomi plika akimi.  Vien Londone 1952 metų žiemą šio kuro deginimo šalutinis produktas  – smogas – nužudydavo po 4000 žmonių per savaitę. Tad Europai reikėjo naujo, švaresnio energij ...

Lukas Tamulynas. Lukoil, Ivanas ir kiti – kaip Lietuvoje remiamas Putino režimas

Lukas Tamulynas. Lukoil, Ivanas ir kiti – kaip Lietuvoje remiamas Putino režimas

Prieš pradedant reikia pasakyti vieną dalyką. Kažkodėl, kai imama kalbėti apie verslą, kai kurie žmonės priima tai kaip asmeninį puolimą. Jie mano, kad kažkas nori atimti jų darbo vietas, turi asmeninių tikslų ar panašiai. Tad, manau, turėčiau deklaruoti savo asmeninius tikslus jau komentaro pradžioje – valstybinė higiena. Apsivalyti nuo tvaiko, kuris anksčiau ar vėliau gali pradėti mus smaugti ir dusinti, kaip ilgus metus tai vyko Ukrainoje, Sakartvele ir kitose valstybėse. Taip pat, kalbėjimas apie verslą nėra ataka prieš jį apskritai. Kadangi konkrečiai kalbėsiu apie degalines, turiu pasakyti, kad jei dabar degalinė veikia pelningai, tai greičiausiai ir kito tinklo degalinė toje pačioje vietoje sugebėtų veikti pelningai, išsaugodama darbo vietas ir panašiai. Be to, paprasti darbuotojai nėra kalti dėl to, ką daro vadovai, akcininkai. Jie sunkiai dirba, stengias ...

Lukas Tamulynas. Ilga ir brangi Lietuvos žiema

Lukas Tamulynas. Ilga ir brangi Lietuvos žiema

Jau kurį laiką vidaus politika sulaukia mažiau susidomėjimo nei užsienio reikalai. Retai taip nutinka, tačiau garsiai aidint karo būgnams ir plintant parako kvapui, senasis žemynas lėtai bunda iš taikos miego. Ne veltui tokio atgarsio sulaukė nuostabi Norberto Černiausko knyga „1940. Paskutinė Lietuvos vasara“. Tačiau net ir matant aiškias paraleles tarp istorinių įvykių ir šių dienų realijų, galvoti, kad ši žiema Lietuvai yra paskutinė, būtų pernelyg pesimistiška. Dabartinė padėtis, lyginant su praeitimi, gerokai skiriasi tarptautinėje arenoje. Nepaisant Lietuvos užsienio politikoje pirmą kartą per 30 metų tvyrančios nemokšiškumo ir pasimetimo dvasios, esame ir NATO, ir ES nariais. To nepakeis pačių į ratus kišamos lazdos užsienio politikoje, nesitariant nei su tarptautiniais partneriais, nei su parlamentine opozicija. Žvangant ginklams, svarbu ne tik užsitik ...

Lukas Tamulynas. Trys nekompetencijos viršūnės

Lukas Tamulynas. Trys nekompetencijos viršūnės

Pasikinkę baltą vertybinės užsienio politikos (nors greičiau vertybinės komunikacijos) žirgą TS-LKD atjodavo visų mūsų teisti. Tokia praktika tęsėsi ilgą laiką, tačiau beveik visišką užsienio politikos valdžią gavę žirgo raiteliai pradėjo klupti už vis didesnių kupstų, kol, galiausiai, gruodžio 8 dieną tėškėsi veidu į purvą taip, kad aptaškė visą Ingridos Šimonytės Vyriausybę, Lietuvos vardą tarptautinėje arenoje ir bent kelias valstybines karjeras (o gal ir vieną tarptautinę) pavertė niekais. Tad kas nutiko, jog partija, kuri save visą laiką pozicionavo kaip užsienio politikos ekspertę, virto gėdos ir nemokšiškumo postamentu? Paprasčiausias atsakymas būtų – tai, kas ir turėjo įvykti. Tačiau norint rasti aiškų ir išsamų atsakymą turime panagrinėti tris politikus, kurie prisideda prie užsienio politikos purvų purslų. Nagrinėjant šiuos tris politikus mums praver ...

Lukas Tamulynas. Vilnius ir jo merai

Lukas Tamulynas. Vilnius ir jo merai

Per visą nepriklausomybės laikotarpį Vilnius turėjo trylika merų. Trylika miesto galvų su savo vizijomis ir prioritetais. Miestas keitėsi, dažnai skandalingai, ir prie to vienaip ar kitaip prisidėjo tiek unikali Vilniaus miesto padėtis, tiek pasikeitusi Vilniaus vadovo pozicija. Lūžiu, turbūt, reikėtų laikyti 1997-uosius, kai Vilniaus meru tapo jaunas ir veržlus politikas – Rolandas Paksas. Nejuokauju, R. Paksas kažkada buvo jaunas ir veržlus, o jį vadovauti vyriausybei labiausiai kvietė Vytautas Landsbergis. Jis, turbūt, ir pirmasis parodė, kokia galinga gali būti nominaliai ketvirtoji pozicija pagal svarbą Lietuvoje. Tačiau šiame komentare nereikėtų išskirti tik vieno Vilniaus mero. Rolandas Paksas, Juozas Imbrasas, Vilius „Suck my“ Navickas, Artūras „teistas už gerus darbus“ Zuokas ir, galiausiai, turbūt labiausiai nuvylęs Remigijus Šimašius. Nors nemažai n ...

Close