Politika yra kompromisų menas – jame svarbu surasti sutarimą, įtikinti partnerius ir oponentus. Demokratijos žavesys, iš dalies, remiasi sutarimais, diskusijomis bei tuo, koks svarbus kiekvienos, net mažesnės, grupės žodis gali būti. Gali būti, tačiau ne visada būna. Taip atrodo ir žiūrint į vakar trijų partnerių pristatytą koalicijos sutartį. Peržiūrėjus ją klausimų, matyt, kils visiems: liberalų rinkėjams dėl žmogaus teisių, konservatorių rinkėjams dėl taip reklamuoto „shifto“ link gerovės valstybės, man asmeniškai kyla klausimų, kas apskritai buvo nutarta ir susitarta – ir ar buvo? Gūdžiais 2016 m. sudarant koaliciją, socialdemokratai (bent dalis jų) stengėsi įtraukti kuo daugiau klausimų į koalicinę sutartį. Nors tuo metu būsimas premjeras prieš rinkimus linksmai fotografavosi su užrašu, kad ratifikuos Stambulo konvenciją (legendinė nuotrauka daryta Kaune, p ...